Ar egzistuoja Žemė nr2?

Žmonių galvose jau seniai kirba mintis – ar mes esame vieni kosmoso platybėse? O gal kažkur skrieja planeta, kuri nepaprastai panaši į mūsų gimtąją žeme? Gal tenai gyvena į mus panašūs proto broliai? Daug metų astronomai kosmoso platybėse bandė aptikti kažką panašaus į mūsų planetą. lr štai pagaliau daugiamečiai mokslininkų ieškojimai nenuėjo veltui: rasta planeta, kuri savo charakteristikomis panaši į Žemę. Tik vienas dalykas temdo atradimo džiaugsmą: dangaus kūnas, kuris visais savo parametrais idealiai tinka “žemės Nr.2″ vaidmeniui, skrieja žmogui nepasiekiamose tolybėse – už 20,4 šviesmečio nuo mūsų planetos…
Atrodo, kad maža raudonoji nykštukė Gliese 581, skriejanti Svarstyklių žvaigždyne, niekuo neišsiskiria iš daugelio kitų kosmose esančių tokio tipo žvaigždžių. Jų už Saulės sistemos ribų tikriausiai yra daugybė. Tačiau 2005-ais metais vos ne viso pasaulio astronomai į šią nykštukę atkreipė dėmesį: pasirodė, kad aplink žvaigždę skrieja keletas planetų, iš kurių viena nepaprastai panaši į Žemę. Šios planetos atradimas tapo tikra sensacija: pagaliau po tiek metų nesėkmingų paieškų pavyko aptikti mūsų Žemės “sesę”! Ši planeta buvo pavadinta Gliese 581C, ji yra 5 kartus sunkesnė ir 1,5 karto didesnė už Žemę, o jos astronominiai metai trunka tik 13 mūsų kalendorinių parų. Tačiau  ši “naujoji Žemė” skrieja aplink savo žvaigždę būtent tokiu atstumu, kur yra visos sąlygos būti vandeniui. Traukos jėga Gliese  581C yra tokia, kad mokslininkams leidžia spėti, jog planetoje egzistuoja atmosfera.
Rasta planeta buvo pradėta stebėti vienu iš pačiu galingiausiu Žemėje esančiu teleskopu, tikintis aptikti bent kokius biologinio aktyvumo pėdsakus. Nors Gliese 581 ir laikoma gana artima Saulei žvaigžde, tačiau atstumas iki jos yra didžiulis – jei kada nors Žemės gyventojai ryžtųsi kelionei į šią planetą, tai kelionė truktų 20 tūkstančių metų. Būtent dėl tokio didelio atstumo detaliau ištirti planetą yra gana sunku, tačiau mokslininkams pavyko nustatyti, kad galima Žemės antrininkė yra uolėta planeta, turinti visai panašų į Žemės paviršių. O jei Gliese 581C planetoje yra skysto vandens, kuris, kaip žinome, yra būtina sąlyga gyvybei atsirasti, tai ši kol kas mažai ištirta planeta iš karto patenka į sąrašą planetų, kur gali egzistuoti gyvybė.
Tiesa, viena aplinkybė nuo pat pradžių astronomams kėlė tam tikrų abejonių – nelabai patogi Gliese 581C padėtis savo Saulės atžvilgiu. Dėl labai trumpo periodo, per kurį ši planeta apskrieja žvaigždę, vienas šios planetos šonas nuolat būna įkaitęs. O tai reiškia, kad ten praktiškai beveik nėra jokių galimybių atsirasti gyvybei.
Tačiau visiškai neseniai, 2010 m. rudenį, netoli Gliese 581C buvo aptikta dar viena planeta, kuri žymiai labiau tinka “Žemės Nr.2″ vaidmeniui!
Tam, kad tarp planetų, skriejančių aplink Gliese 581 žvaigždę, būtų atpažinta ta tikrojo Žemės “kopija”, Kalifornijos astronomams teko sugaišti net 11 metų. Visus tuos metus mokslininkai ypač kruopščiai tyrė raudonosios nykštukės spektrinio spinduliavimo pokyčius, kol įsitikino, kad aplink žvaigždę iš tiesų skrieja dar viena planeta, visais savo parametrais nepaprastai panaši į Žemę. Vienas iš šios planetos atradėjų profesorius Stivenas Vogtas savo žmonos garbei ją pavadino “Zarminos pasauliu”, nors oficialiai šiai planetai buvo suteiktas Gliese 581G pavadinimas.
Ši naujai atrasta planeta nuo savo žvaigždės nutolusi 14 milijonų km, aplink žvaigždę apskrieja per 37 Žemės paras. Ši planeta už Žemę didesnė 2 kartus ir sunkesnė 3-4 kartus, o jos buvimo vieta, kaip ir Gliese 581C atveju, visai pagrįstai leidžia mokslininkams tikėtis, kad joje yra skysto vandens ir gyvybei tinkama atmosfera.
Gliese 581G į savo žvaigždę taip pat yra atsisukusi viena puse, todėl apšviestoje pusėje yra labai karšta, o šešėlinėje pusėje spaudžia didžiulis speigas. Tačiau, kaip paskaičiavo mokslininkai, šių dviejų zonų sandūroje yra rajonai, kur yra pastovi ir beveik tinkanti žemiečiams temperatūra – nuo -31°C iki -12°C. Šioje tarpinėje zonoje tarp dienos ir nakties visada yra prietema, tačiau sąlygos visiškai pakenčiamos, palyginus su pragariškomis sąlygomis kitose klimatinėse planetos zonose. Be to, atsižvelgiant į “Zarminos pasaulio” dydį ir masę, astrofizikai gana tvirtai teigia, kad šioje planetoje judėti galima taip pat patogiai, kaip ir Žemėje, nes traukos jėga tolimojoje planetoje mažai kuo skiriasi nuo mums įprastos.
Atrodo, kai žemiečiams tinkama gyventi planeta pagaliau atrasta, liko tik sugalvoti, kaip ją pasiekti. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: kiekvienas naujas atradimas turi tiek savo šalininkų, tiek priešininkų. Praėjus vos 2 savaitėms po to, kai amerikiečių astronomai pranešė apie naujai atrastą planetą Gliese 581G ir jos panašumą į Žemę, šveicarų mokslininkas Frančesko Pepe pareiškė, kad jo mokslinės grupės darbuotojai negali patvirtinti amerikiečių kolegų teiginius. Jiems nepavyko aptikti jokios Gliese 581G, nors buvo panaudotas ypač galingas spektrometras HARPS, sumontuotas tiesiai ant teleskopo, esančio Čilės observatorijoje. Iki šiol amerikiečiai nepateikė jokių komentarų šiuo klausimu…
Tiesa, tarp mokslininkų yra ir tokių, kurie tvirtai tiki «Zemės Nr.2» egzistavimu ir atkakliai stengiasi sugauti radijo signalus, atseit sklindančius iš Gliese 581G. Australų astronomas Ragbiras Batalas tvirtino, kad jam pavyko užfiksuoti pakankamai stiprų radijo signalą, tikrai sklindantį iš nežemiškosios civilizacijos. Signalo šaltinis randasi būtent toje Galaktikos vietoje, kur buvo aptikta Žemės antrininkė. Tačiau nei pats mokslininkas, nei kiti radijo signalų “gaudytojai” taip ir nesugebėjo pateikti objektyvių savo teiginių patvirtinimų, klausimas apie Gliese 581G planetos egzistavimą lieka atviras.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Paslaptingi pagrobimai

Kiekvieną dieną kažkur pasaulyje ateiviai kažką aplanko, o kai ką ir paima į savo erdvėlaivius.
Pagrobimų istorijų, kai ateviai žmones pasiema į savo skraidančias lėkštes yra begalę. Daug jų yra išgalvotos, bet yra neginčijamų ir tikrų. Žmogus pats gali po to nieko nežinoti, todėl kad po pagrobimo jis tiesiog neatsimintų kas įvyko, ir net nenutuoktų kad jį buvę pagrobę.
Čia pateikta medžiagos iš pagrobimų istorijų:

1. Pagrobimai iš automobilio keliaujant
Pagrobimai iš automobilio dažniausiai būna tokie, kad iš pradžių keliaujantys žmonės išgirsta keistą švilpimą aplinkui. Iš kart po to sugenda dauguma automobilio prietaisų, užgęsta variklis. Automobilį apšviečia ryški šviesa iš erdvėlaivio. Tuo metu žmogus būna užvaldomas kažkokios stiprios jėgos, kuri paralyžuoja ir žmogus nieko negali padaryti. Nuo šio momento žmogus nieko neatsimena, o atsibunda jau erdvėlaivyje ant kieto stalo, apsuptas didžiagalvių būtybių.

2. Pagrobimai naktį
Pagrobimai naktį būna daug baisesni. Naktimis ateiviai žmones grobia, kai visi kietai miega ir niekas jų niekas nemato. Pirmiausia pasigirsta vėl tas keistas švilpimas ir po kelių akimirkų patalpą apšviečia labai ryški šviesa. Toje šviesoje pasimato kelios atevių figūros (dažniausiai jų būna trys). Žmogus jau būna atsibudęs ir pamato, kai prie jo prieina kelios didžiagalvės būtybės. Jos žmogų tiesiog užhipnotizuoja. Jį užvaldo paslaptinga jega. Tada prasideda skrydis… žmogų ateviai nuskraidina į erdvėlaivį spindulio pagalba, kuris sklinda iš kosminio laivo. Žmogus link laivo skrenda kiaurai sienų ir kitų daiktų.
3. Pradingęs laikas
Būna atvejų, kai žmogų pagrobia ir žmogus jaučia, kad jį buvo pagrobę vos kelioms akimirkoms. Kai ateviai baigia savo procedūras ir žmogus vėl ant toje pačioje vietoje iš kurios buvo paimtas, pamato, kad praėjo jau labai daug laiko (dažniausiai tai būna nuo keliasdešimt minučių iki poros valandų ar dienų).
4. Hipnozė
Po pagrobimų žmogų naktimis kamuoja įvairūs sapnai susiję su pagrobimais, o visa tiesa išaiškėja per hipnozę. Hipnozės seanso metu žmogus išgyvena tuos pačius įvykius, kurie buvo kai jį buvo pagrobę. Išaiškėja daug detalių ir žmogus jau žinos kas su juo yra nutikę.
Pasirodo, kad jeigu žmogų vieną kartą buvo pagrobę, tai jau visą gyvenimą kas kažkiek laiko jį vėl grobs ir atlikinės įvairius tyrimus. Hipnozės seanso metu žmonės pasakoję, kad ateiviai tuos pačius žmonės susiranda pagal smegenų spinduliavimą, neva tai yra tas pats kaip pirštų antspaudai. Ateiviai gyvena apie 300 metų ir jie skraido didesniu nei šviesos greičiu. Kai pagrobtas žmogus yra laive, jis yra ne kur kitur o kosmoso platybėse, nes erdvėlaivis pasiekia tokį greitį, kad per akimirka gali atsidurti bet kur. Todėl per hipnozę kartais pagrobtieji žmonės sako, kad matė pro erdvėlaivio langus kosmose platybes


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ateiviai bendravo su NASA, teigia JAV astronautas

Protingos būtybės iš kosmoso kelis kartus mėgino užmegzti ryšius su žmonėmis, tačiau JAV vyriausybės daugiau nei 60 metų slepia informaciją apie tokius kontaktus, pareiškė buvęs JAV astronautas dr. Edgaras Mitchellas.
Aeronautikos ir astronautikos mokslų daktaro laipsnį turintis 77 metų E. Mitchellas 1971 m. dalyvavo „Apollo 14“ misijoje Mėnulyje. Jis pilotavo į Mėnulį nusileidusį kosminio laivo modulį ir kartu su misijos vadu Alanu Shepardu pasiekė ilgiausią buvimo Mėnulyje rekordą – 9 val. ir 17 min., rašo britų dienraštis „Daily Mail“.
Duodamas interviu D. Britanijos radijo stočiai „Kerrang!“ E. Mitchellas sakė, kad dirbdamas NASA žinojo apie daugelį neatpažintų skraidančių objektų (NSO) vizitų į Žemę, tačiau visais atvejais informacija apie juos būdavo įslaptinama.
Jis taip pat tvirtina, kad kai kurie NASA atstovai turėjo tiesioginių kontaktų su ateiviais, kuriuos apibūdino kaip „mūsų akimis keistai atrodančius mažus žmones“. E. Mitchello teigimu tikrieji, o ne išgalvoti ateiviai ko gero yra labiau panašūs į nuvalkiotą mažaūgių būtybių didelėmis galvomis ir akimis įvaizdį.
Radijo laidoje jis taip pat pabrėžė, kad žemiečių technologijos „toli gražu“ neprilygsta ateivių, ir jei šie būtų nusiteikę priešiškai, „nebūtume sulaukę šios dienos“.
„Man (dirbant NASA – red.) buvo suteikta privilegija sužinoti faktą, kad jie lankėsi mūsų planetoje ir kad NSO fenomenas nėra išgalvotas. Visos mūsų vyriausybės 60 ar daugiau metų kruopščiai tai slėpė, bet informacija pamažu prasiskverbdavo, ir kai kuriems iš mūsų buvo suteikta privilegija su tam tikra jos dalimi susipažinti“, - kalbėjo E. Mitchellas. Jis taip pat sakė turėjęs ryšių JAV žvalgybos ir kariuomenės sluoksniuose, ir jų atstovai jam patvirtino faktą, kad Žemę lankė ateiviai.
Buvęs astronautas pareiškė, kad garsusis Roswello incidentas buvęs tikras, ir kad panašių įvykių tyrimai tęsiami toliau.
Jau ne pirmą kartą viešai apie Žemę lankančius ateivius prabilęs E. Mitchellas teigė, kad mūsų dienomis pastebimas besikeičiantis vyriausybės požiūris į šią problemą: ilgai saugotos paslaptys pamažu atskleidžiamos. „Manau, kad iš tikrųjų ruošiamasi viską atskleisti, kai kurios rimtos organizacijos juda šia kryptimi“, - sakė jis.
Nors „Kerrang!“ laidos vedėjas Nickas Margerrisonas dienraščiui sakė iš pradžių E. Mitchello kalbas apie ateivius palaikęs savotišku astronautų humoru, tačiau jo pašnekovas buvęs labai rimtas ir atrodė visiškai neabejojantis, kad ateiviai egzistuoja.
Oficialūs NASA atstovai netrukus paskelbė buvusio astronauto teiginius neigiantį pareiškimą.
„NASA nestebi neatpažintų skraidančių objektų. NASA nedalyvauja jokioje įslaptintoje veikloje, susijusioje su ateivių gyvenimu nei šioje planetoje, nei bet kurioje kitoje Visatos vietoje. Daktaras Mitchellas yra didis amerikietis, tačiau mes laikomės kitokio požiūrio, nei jis“, –  pareiškė NASA atstovas spaudai.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Žmogaus siela- kas tai?

Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kas vyksta su siela, kai miršta fizinis kūnas? Kur siela randasi, kai kūnas gyvena
ir kaip ji sąveikauja su kūnu? Šie ir kiti klausimai jau senai kelia ginčus ne tik tarp teologu ir tikinčiųjų* tačiau ir moksliniuose sluoksniuose.
Nuo to laiko, kai mokslininkai pripažino, kad smegenys – pagrindinis žmogaus organas, valdantis visus procesus organizme, ir sugebantis priimti ir apdoroti visą iš išorės ateinančią informaciją, jos įgavo sielos saugyklos reputaciją. Iš tiesų, kur dar galėtų būti siela, jei ne organe, kuris generuoja mūsų mintis? Tačiau keletas atsitikimų objektyviai įrodo, kad smegenys ir sąmonė, t.y. siela, tarpusavyje nėra taip tampriai susieti, kaip įprasta galvoti.
1935-ais metais Šv.Vlncento ligoninėje Niujorke gimė nepaprastas kūdikis, kuris visiškai neturėjo smegenų galvoje. Tiesa, ši aplinkybė paaiškėjo tik po to, kaip po vaiko mirties buvo atliktas skrodimas. Visas 27 savo trumpo gyvenimo dienas jis elgėsi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti naujagimiai: verkė, valgė, miegojo, ir visa tai darė priešingai medicinos sampratai apie tai, kad gyventi su tokiu rimtu defektu, kaip smegenų nebuvimas, paprasčiausiai neįmanoma.
Kitą įdomų atvejį aprašė vokiečių tyrinėtojas Huflandas. Kurį laiką jis stebėjo ligonį, surakintą paralyžiaus. Po paciento mirties Huflandas atliko skrodimą ir aptiko, kad vietoje galvos smegenų kaukolėje buvo apie 300 ml į vandenį panašaus skysčio. Kad ir kaip greitai vyktų irimo procesas, tačiau tokia metamorfozė negalėjo būti pomirtinių pakitimų rezultatas. Tai reiškia, kad ligonio organizmas kažkaip apsiėjo be vadovaujančio galvos smegenų vaidmens. Pagal giminaičių ir paties gydytojo liudijimus, paralyžuotasis žmogus iki pačios mirties buvo aiškios sąmonės.
Pagal senovės egiptiečių supratimą, jausmų buveinė yra ne smegenys, o būtent širdis. Senovėje įvairiose tautose buvo skirtingai galvojama, kur žmogaus kūne gali gyventi siela – vieni galvojo, kad siela randasi diafragmoje, kiti – pilve, kepenyse ar net ausyse (taip galvojo senovės babiloniečiai). Žydai galvojo, kad žmogaus siela tolygiai pasiskirsčiusi visame kūne – ją išnešioja kraujas, o eskimai sielos buveine laikė pirmąjį kaklo slankstelį.
Šiuo klausimu susidomėjo vokiečių psichologai iš Liubeko. Jie atliko savo pačių sugalvotą eksperimentą. Medikai laisva forma kalbėjo su 7-17 m. amžiaus vaikais ir klausė, kur, jų nuomone, randasi siela. Respondentų nuomonės išsiskyrė: vyresnieji paaugliai rodė į sritis nuo kaktos iki kelių, vidurinio amžiaus grupė – galvą, o štai patys jauniausieji ranką priglausdavo prie vietos, esančios truputį kairiau širdies. Beje, ši versija pasirodė labiausiai paplitusia.
Yra ir kitokio pagrindo manyti, kad būtent širdyje yra ta paslaptingoji substancija, vadinama siela. Gydytojas psichologas Polas Pirselas iš Detroito apklausė 140 pacientų, kuriems buvo persodinta širdis, ir savo sensacingas išvadas paskelbė knygoje “Širdies kodas”. Pagal šiuos tyrimus, informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra kažkokiu būdu užkoduojama širdies ląstelėse, ir širdies persodinimo metu pacientas gauna ne tik naują gyvenimą, bet ir naują sielą.
Pvz., 41 metų amžiaus vyrui buvo persodinta 19-metės merginos, žuvusios geležinkelio katastrofoje, širdis. Po šios operacijos vyriškis iš apmąstančio kiekvieną žingsnį, lėtapėdžio žmogaus tapo asmenybe, tiesiog trykštančia energija. Žinoma, tai galima paaiškinti noru visiškai išnaudoti antrąjį šansą gyvenime, tačiau ši versija negali būti taikoma kitam atvejui iš transplantologijos srities. Šokių mokytojai iš Niujorko Silvijai Kleir širdis buvo persodinta, kai ji buvo 50-ies metų amžiaus. Pirmasis jos noras po to, kai atsigavo po operacijos, buvo šaltas alus ir kepti vištų sparneliai. Naktimis jai ėmė sapnuotis nežinomas vyriškis su inicialais T. L. Silviją visa tai labai suintrigavo, ji atliko savarankišką tyrimą ir gavo detalią informaciją apie savo donorą. Pasirodo, tai buvo 18-metis jaunuolis su inicialais T. L., kuris labai mėgo šaltą alų ir keptus vištų sparnelius.


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Lochneso pabaisa

Žymiausios teorijos apie garsiąją Lochneso pabaisą:
manoma kad tai iki mūsų laikų užsilikęs pleziozauras. Manoma kad pleziozaurai išnyko triaso ar kreidos periode.
Tačiau šiai teorijai prieštarauja sekantys duomenys:
a. Lochneso ežeras susiformavo visai neseniai tik maždaug prieš 10 000 metų, daug milijonų metų po to kai pleziozaurai jau senai buvo išnykę.
b. pleziozairai kvėpavo oru, tad jei tai pleziozauras tai jis dažnai turi iškilti į vandens paviršių įkvėpti oro, kaip kad daro banginiai, taigi tada būtų galimybė jį dažnai nufotografuoti



1934 metų balandžio 14 dieną chirurgas Robrtas Velpsas nufotografavo Lochenso pabaisą. Ištisus 60 metų ši nuotrauka buvo diskusijų objektas. Ji buvo visokeriopai tyrinėjama. Buvo prieita prie išvados kad ji yra klastotė. Tikintieji Nese nenorėjo tuo patikėti. Tačiau nuotraukos autorius prieš savo mirtį 1994 metais viešai prisipažino kad jis šią fotonuotrauką pats suklastojo.

 

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!