Interviu su ateiviu (1 DALIS)

Tai įvyko 1999 metais gruodžio 16 dieną Švedijoje. Interviu autorius K. Olė.

Autoriaus žodis:

Aš galiu garantuoti kad viskas kas čia žemiau pateikta yra teisybė. Kalbėjausi su ta moteriškos lyties reptilija 3 valandas per kurias ji man parodė ir papasakojo keisčiausių dalykų.

Klausimas: Pirmiausia pasakykite kas jūs.

Atsakymas: Kadangi jūs galite tai matyti savo akimis, aš ne žmogus kaip jūs ir jei iki galo būti sąžiningam aš ne žinduolis, nežiūrint į mano kūno organų sandaros panašumus į žinduolių. Tai evoliucijos rezultatas. Aš – moteris reptilija, priklausanti labai senai reptilijų rasei. (Reptilians).

Mes – žemiečiai ir šioje planetoje gyvename milijonus metų. Mes esame paminėti jūsų religinėse knygose. Kai kurios žmonių rasės senovėje žinojo apie mūsų būvimą, o kai kurios dievino mus, pavyzdžiu kaip Egiptiečiai, Inkai ir kitos gentys. Jūsų krikščioniškoje religijoje męs neteisingai vaizduojami kaip „ pikta gyvatė”.

Klausimas: Jūs galite man pasakyti savo asmeninį vardą.

Atsakymas: Tai sunku, todėl kad jūsų žmogiška kalba – tai neištariama ir nesuprantama. Mūsų kalba labai skiriasi nuo jūsų, mano vardas jūsiškai skambėtu panašiai taip “Sssshiaassshakkkasskkhhhshhh…” labiau akcentuojant garsus „K” ir „SH”. Mes neturime asmeninių vardų kaip jūs. Prašome vadinkite mane “Lacerta”, tai vardas, kurį naudoju kada aš tarp žmonių ir kalbuosi su jais.

Klausimas: Koks jūsų amžius.

Mes matuojame laiką ne taip kaip jūs astronominiais metais ir žemės judėjimu aplink saule. Todėl kad mes paprastai gyvename po žemės paviršiumi, laiką matuojame pagal sukimosi ciklų periodiškumą žemės magnetiniame lauke. Jei išsireikšti pagal jūsų metų skaičiavimą, aš pasiekiau savo suaugusią stadiją ir mano amžius 16 337 ciklai.( tai mums svarbi data). Pagal jūsų žemišką laiko skaičiavimą man 28 metai.

Klausimas: Koks jūsų tikslas. Jūs turite darbą kaip mes.

Atsakymas: Taip, jūsiškai išsireiškus aš studentė, studijuojanti jūsų rūšies socialinius veiksmus. Todėl aš čia ir kalbu su jumis, būtent todėl aš parodžiau savo tikrą išvaizdą ir realų egzistavimą ir būtent todėl aš duosiu jums viską įskaitant ir slaptą informaciją ir į jūsų klausymus atsakysiu sąžiningai. Aš stebėsiu kaip į tai reaguosite jūs ir kiti jūsų rūšies atstovai. Šioje planetoje yra daug jūsų rūšies atstovų melagių ir bepročių, kurie aiškina kad žino visą tiesą apie mus, neatpažįstamus skraidančius objektus ir ateivius, o kai kurie iš jūsų tiki neteisybe. Tai nemalonu netgi mums, tai niekšai žiūrint iš mūsų pusės. Aš asmeniškai noriu pamatyti kaip reaguos jūsų rūšis kai sužinos teisybę, kurią aš jums paskelbsiu. Aš įsitikinusi kad ne kiekvienas patikės mano žodžiais, bet tai jums būtina, norint pragyventi ateityje.

Klausimas: Jūs galite man dabar duoti trumpą atsakymą: UFO realiai skraidantys objektai valdomi ateivių iš kitų planetų ar tai priklauso jūsų rūšiai.

Atsakymas: Kai kurie skraidantys UFO, kaip jūs juos vadinate, priklauso mums, bet dauguma ne. Daugumas „paslaptingų” objektų danguje yra ne techniniai įrenginiai, o neteisingai išaiškinti natūralūs reiškiniai, jūsų mokslininkai nesupranta plazminių raketų atsiradimo viršutinėje atmosferoje. Bet dalis UFO tikrai yra techniniai objektai, kai kurie priklauso jūsų rūšiai, konkrečiai karinei pramonei, dalis kitų planetų ateiviams. Jūsiškiai jus kažkodėl apgaudinėja, tai nesąžininga. Mažiausiai iš visų jūsų stebimų modulių priklauso mums, todėl kad mes labai atsargūs judėdami atmosfera ir mes turime specialius būdus paslėpti savo orlaivių skrydžius. Jeigu jūs perskaitėte žinutę apie pastebėtą danguje cigaro formos ryškiai pilkos spalvos metalinį cilindrinį objektą, su šviečiančiais žyburėliais, nuo 20- 260 metrų aukštyje, jei jis skleidė stiprų gaudesį, turėjo 5 ryškiai raudonas švieseles, vieną iš kurių viršutinėje dalyje, reiškia tas žmogus stebėjo mūsų sukurtą objektą. O tai reiškia kad įvyko kažkoks techninis defektas ar kažkas iš mūsiškių nebuvo atsargus. Taip pat mes turime labai mažą ir diskinės formos laivyną, bet dažniausiai jie priklauso kitiems.

Trikampiai UFO išvis priklauso jūsų pačių kariniams padaliniams, bet jie naudojasi ateivių technologijomis, kad juos sukurti. Jeigu jūs iš tikro norite pamatyti mūsų orlaivius, jūs turite darytis į dangų vidurinėje Azijoje (ypač kalnų rajone), Antarktidoje ir Arktikoje.

Klausimas: Ar jūs turite savo identifikacinį skiriamąjį ženklą, kuris išskiria jus nuo kitų.

Atsakymas: Mes turime du pagrindinius simbolius, kurie išskiria mūsų rūšį. Vienas iš jų (labai senas) – mėlynos gyvatės su keturiais baltais sparneliais juodame fone simbolis (spalvos mums turi religinę prasmę). Šį simbolį naudojo kai kurios mano visuomenės dalys. Bet dabar šis simbolis naudojamas retai – jūs žmonės jį dažnai kopijuodavote savo senoviniuose rankraščiuose. Kitas simbolis yra mistinis, jūs jį pavadintumėte „drakonas apskritimo formoje“, kurio centre yra septynios baltos žvaigždės. Šis simbolis žymei populiaresnis šiandiena. Jeigu jūs vieną iš tų simbolių pamatysite ant cilindrinio objekto-laivo, aš patarčiau eiti iš ten kaip galima greičiau. Vėliau paaiškinsiu kodėl.

Klausimas: Tos septynios žvaigždės kurias jūs paminėjote antrame simbolyje – reiškia plejadas.

Atsakymas: Tai planetos ir palydovai – mūsų buvusių septynių kolonijų saulės sistemoje simbolis. Žvaigždės vaizduojamos mėlyname fone, drakono apskritimas reiškia žemės formą. Septynios baltos žvaigždės reiškia: Mėnulį, Marsą, Venerą ir du palydovai, Jupiteris ir Saturnas. Tai planetos kurias mes buvome kolonizavę, dabar dviejų atsisakyta, todėl teisingiau būtų 5 žvaigždės.

Klausimas: Dėl to kad neleidote jus nufotografuoti, ar galėtumėte save apibūdinti, kaip jūs atrodote.

Atsakymas: Aš suprantu, kad geriau būtų padaryti keletą mano foto, patvirtinimui apie mūsų egzistavimą, todėl kad jūs žmonės esate skeptikai. Bet jeigu jūs ir turėtumėte foto, daugumas žmonių tai vadintu apgaule ir sukčiavimu, kad aš tik užsimaskavusi žmogiška moteris ar kažkas panašaus, tai mane žeistų. Jūs turite suprasti kad aš negaliu leisti nufotografuoti savęs ir savo įrangos ir toliau šis klausimas negali būti diskutuojamas. Viena iš priežasčių – aukšto lygio slaptumas apie mūsų egzistavimą, kita priežastis yra religinė. Bet jūs galite mane ir mano įrangą, kurią parodysiu vėliau, piešti. Aš galiu pabandyti save apibūdinti, bet tai duos mažai naudos įsivaizduoti mane, kadangi pas jus egzistuoja visuotinės nuomonės užprogramavimas, kuri automatiškai neigia reptilinės ir dar intelektualios rūšies egzistavimą. Gerai, aš pabandysiu save apibūdinti.

Įsivaizduokite moterišką žmogaus kūną. Aš irgi turiu dvi rankas, dvi kojas – atramas, galvą. Proporcijos panašios kaip jūsų. Kadangi aš moteriškos giminės, turiu dvi krūtis. Nežiūrint į tai kad mes reptilijos, evoliucijos eigoje, tai įvyko prieš 30 milijonų metų, męs irgi pradėjome duoti savo vaikams pieną, nes tai geriausia kas gali būti. Jūsų rūšiai tai davė vystymasis, dinozaurų epochoje ir dar seniau, o ne už ilgo ir mums. Tai nereiškia kad mes žinduoliai, nors turime krūtis, kurios žymiai mažesnės nei pas žmones. Lytiniai organai atlieka tą pačią funkciją, kaip ir žmogaus. Jie pastebimi išorėje tik mažesni (tai dar viena evoliucijos dovana).

Mano lygi oda, žalsvai pilkos spalvos su vietomis esančiom rusvom dėmėm, kurių daugiau pasitaiko pas moteriškos kilmės atstoves ir daugiau apatinėje dalyje ir ant veido. Jūs juos galite matyti ant mano veido, perkertantys antakius ir ant smakro. Akys pas mus didesnės nei žmogaus, todėl mes geriau matome tamsoje.

Mes turime dvi apvalias ausis, kurios mažesnės nei jūsų ir mažiau išlenktos, bet girdime geriau už jus, todėl kad jos jautresnės garsui ir išskiria platesnį jo dažnio diapazoną. Yra raumuo ausyse, tarsi dangtis kurio pagalba mes galime jas pridengti, pavyzdžiui po vandeniu. Mūsų nosis smailesnė ir turi V-formą tarp šnervių. Mūsų protėviai jos pagalba galėdavo jausti temperatūrą. Dauguma iš mūsų tą savybę jau prarado. Lupos kaip ir pas žmogų, pas moteris didesnės nei pas vyrus, tamsiai rudos spalvos. Dantys balti, aštresni ir stiprūs, palyginus su minkštais žinduolių dantimis. Mes neturime skirtingos spalvos plaukų kaip jūsų rūšis (bet skirtingo amžiau atstovai mėgsta skirtingai dažytis). Mūsų plaukai žymiai storesni ir stipresni už jūsų, lėčiau auga ir tik ant galvos. Mūsų kūnas, rankos, kojos proporcijos panašiai kaip jūsų, bet spalva skiriasi – žalsvai pilka. Mūsų penki pirštai šiek tiek ilgesni ir plonesni. Abi lytys turi rudus taškelius delnuose ir neturime jokių pirštu antspaudų, kaip pas jus. Jei paliesite mano odą tai pajusite kad ji žymiai švelnesnė už jūsų plaukuotą. Virš vidurinių pirštų krumplių yra nedideli rageliai. Nagai pilki ir žymiai ilgesni už jūsų. Moteriškos lyties atstovų nagai daugiau užapvalinti, vyriškos daugiau ilgesni ir aštresni, kartais 5-6 cm. Jeigu jūs paliesite mano užpakalinę kūno dalį galite pajusti kietą kaulinę liniją. Tai ne mano kaulinis stuburas, o odos struktūra, einanti nuo galvos iki liemens. Šioje struktūroje ir plokštelėse yra daug nervinių ataugų, kraujo indelių. Todėl mes visada turime problemą sėdėdami ant jūsų kėdžių. Pagrindinė tų mažų plokštelių užduotis, mūsų kūno temperatūros reguliavimas. Jei mes sėdime ant saulės ar prie dirbtinio šilumos šaltinio, tose plokštelėse prisikaupia kraujo, indeliai išsiplečia. Todėl saulė gali įšildyti mūsų kraują, kuris cirkuliuoja mūsų kūnų ir pro šias plokšteles dėl odos temperatūros pakėlimo, kas mums duoda didžiulį malonumą. Mes neturime bambos, todėl kad gimstame ne tokiu būdu kaip jūs, žinduoliai. Tikiuosi, kad mano apibūdinimas buvo pakankamai detalus. Į smulkmenas nesileisiu, kadangi kiti išoriniai skirtumai nėra tokie žymūs ir per drabužius jų nesimato.

Klausimas: Kokius rūbus pas jus daro ir nešioja.

Atsakymas: Tokius rūbus su kuriais aš dabar, deduosi tik tada kada aš tarp žmonių. Tiesą pasakius jie man nėra patogūs, nešioti tokius aptempiančius drabužius visada neįprastas jausmas. Jeigu mes randamės savo nuosavame požeminiame name ir mūsų dirbtinos saulės srityse, tarp kitų, artimų mūsų vardui, tai mes paprastai būname nuogi. Ar tai jus šokiruoja? Kai mes būname bendrose vietose, tarp kitų mūsų rūšies atstovų, paprastai nešiojame minkštus, plačius rūbus. Kaip jau sakiau, kai kurios mūsų kūno vietos labai jautrios prisilietimams, ypatingai plokštelės nugaroje, todėl mes nesijaučiame gerai su aptemtais drabužiais. Vyrai ir moterys paprastai nešioja tokią pačią aprangą, tik skiriasi spalvos.

2 DALIS:
http://www.neisaiskintireiskiniai.blogspot.com/2013/04/interviu-su-ateiviu-2-dalis.html
----------------------------------------->

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Mergaitės šmėkla užfiksuota saugos kamerų

Šiais laikais vaizdo kameros mūsų gyvenime yra įprastas reiškinys. Jomis filmuojama viskas, būtent todėl gana dažnai mus pasiekia pranešimai apie užfiksuotus paranormalius reiškinius. Dažniausiai jais tampa vaiduokliai. Žinoma daugybe vaiduoklių kurie buvo užfiksuoti parduotuvių saugos kamerų. Šį kartą jums norėtumėme pristatyti naują įrašą kuriame kaip teigiama pasirodė mergaitės šmėkla.

Vaizdo įraše rašoma, kad vaiduoklis buvo užfiksuotas saugos kamerų vienoje parduotuvėje. Teigiama, kad įrašas buvo ištirtas ekspertų, tačiau jie nerado jokių klastotės pėdsakų. Taip pat sakoma, kad parduotuvė yra pastatyta ant buvusios našlaičių prieglaudos, todėl galima spėti, kad vaizdo kameros užfiksavo našlaitės vaiduoklį.

Žinoma visa tai patikrinti gana sudėtinga, o galbūt ir neįmanoma, todėl tikėti tuo ar ne teks apsispręsti patiems.

                                                KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Fantastiškos būtybės

Gamta žmonėms visada buvo paslaptis. Nuo legendinių dievų perkūnų iki šių dienų žemės drebėjimų ir katastrofų gamtos reiškiniai įkūnijo mūsų supratimo ir mūsų galių ribas, primindami mums tą kuklų vaidmenį, kurį atliekame pasaulyje. Rūšių klasifikavimas ir technologijos vystymasis sušvelnino tą prosenelių gamtinės aplinkos baimę ir sukūrė iliuziją, kad gamtą galime valdyti ir net priversti ją mums tarnauti.

Vis dėlto, atėjus tam tikram laikui, pati gamta pasirūpina tą iliuziją nuvainikuoti. Didžiausios mus supančio pasaulio mįslės ir toliau lieka neįmintos. Ir jos tyrinėjimus greitai paklupdo tai, kas paslaptinga, ir tai, kas nesukontroliuojama.

Per ilgus amžius mūsų civilizacija šiame nepaprastame pasaulyje nubrėžė ribą tarp to, kas priklauso angelams, ir to, kas priklauso demonams. Visa tai, kas yra malonu, buvo priskirta angelams, kurie, Cestertono žodžiais, „gali skraidyti, nes patys yra lengvi kaip debesys”.

Iš tikrųjų angelų pasaulis vėl tampa madingu galbūt todėl, kad mes būtinai turime tikėti aukščiausiaja būtybe, kuri mus globoja, ir nebus nieko keista, jei anksčiau ar vėliau pasirodys serafimai, kerubinai, angelai ir arkangelai, kad pasipriešintų toms nepaprastoms būtybėms, kurios visada turėjo piktavališką charakterį ir buvo laikomos velnio pasireiškimu.
Viduramžiais buvo tikima, kad jūras supa bedugnės, kuriose gyvena drakonai ir milžiniškos pabaisos. Keliautojai, kurie išdrįsdavo nukeliauti toliau negu jų pažįstamas pasaulis, galėdavo sutikti stulbinančius padarus, tokius kaip vienaakiai žmonės ir kalbantys medžiai. Pasakojimai apie tas keliones daugiausia buvo grindžiami antikos legendomis ir žmonių fantazija. Vis dėlto kai kurie iš tų fantastinių padarų šiandien yra tokie pat realūs kaip ir tuo metu.
Nereikia nei keliauti į pasaulio kraštą, nei pasinerti į vandenyno gelmes, kad, kaip rodo atsitiktiniai daugelio biologijos mėgėjų atradimai, sutiktume gyvas neįmanomas klasifikuoti būtybes.

                                      KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Vyrai juodais drabužiais-tik filmuose?

Pirmais žinoma susidūrimas su asmenimis, vadinamaisiais dviem vyrais juodais drabužiais, įvyko 1947 m. Du uosto patruliai — Haroldas A. Dalis ir Fredas L. Krismanas virš Vašingtoną skalaujančio Pjužet Saundo įlankos bangų pastebėjo NSO. H. A. Dalis vėliau papasakojo, kad netrukus prie jo priėjo juodai apsirengęs vyras ir primygtinai patarė niekam nepasakoti apie tai, ką matė. Panašiai nutiko ir Karlui Rosiui, gyvenančiam netoli San Pietro a Vico Italijoje. Žvejodamas ankstyvą 1952 m. liepos 25-osios rytą Serkijo upėje jis pamatė virš upės pakibusį keistą apskritą erdvėlaivį. Rosis pasislėpė ir stebėjo, kaip NSO, praslinkęs virš jo, nuskrido. Keletą savaičių jis niekam nepasakojo apie tai, ką buvo matęs. Rugsėjo 15 d. atėjęs prie upės jis pamatė laukiantį nepažįstamą vyrą, apsirengusį tamsiai mėlynu kostiumu. Nepažįstamasis kalbėjo itališkai su keistu skandinavišku akcentu. Jo veido bruožai buvo labai keisti. Vyras primygtinai teiravosi K. Rosio, ką jis matė, tačiau šis viską neigė ir nieko nepasakė.

Keistas nutikimas, susijęs su vyrais juodais drabužiais, nutiko 1968 m. gegužės 18 d., kai mačiusieji NSO pradėjo bendrauti su tyrinėtojais. Vienas iš liudininkų, mačiusių danguje keistą objektą virš Elizabeto (Niudžersis, Jungtinės Valstijos), buvo Džordžas Smitas. Jį ėmė lankyti keisti vyrai, jam kažkas pradėjo skambinti telefonu ir vis įspėdavo, kad nedalyvautų rengiamuose susitikimuose NSO tema ir nesikalbėtų su nepriklausomais NSO ekspertais. Keisčiausia šioje istorijoje buvo tai, kad pagal D. Smito apibūdinimą trys jį aplankiusieji vyrai atrodė visiškai taip pat, kaip tie, kurių jam buvo liepta vengti: NSO entuziastai Džonas Kilis (John Keel), Grėjus Barkeris (Gray Barker) ir Džeimsas Moslis (James Moseley). Dar keisčiau buvo tai, kad minėtieji trys vyrai nepažįstamųjų apsilankymo metu buvo labai toli nuo Smito namų.

NSO tyrinėtojai Džonas Robinsonas ir jo žmona Meri taip pat atkreipė dėmesį į keistus dalykus. Netoli savo namų Niudžersyje jie pastebėjo stovintį didelį juodą automobilį, kuriame sėdėjo juos stebintis nepažįstamas vyras. Vieną dieną Meri išėjo iš namų ir kiek tolėliau gatvėje pamatė šeimos bičiulį Džeimsą Moslį. Ji nusistebėjo, tačiau grįžo į namus paruošti jam ko nors išgerti, nes manė, kad jis juos aplankys. Tuo metu suskambo telefonas. Jos nuostabai, skambino D. Moslis, tačiau ne iš Niudžersio miesto gatvės, o iš savo namų Manhatane.

Pastaraisiais metais gauta ir daugiau pranešimų apie panašius nutikimus. 1997 m. sausio 15 d. Viljamas Sireris matė NSO Esekese, pietinėje Anglijos dalyje. Praėjus keturioms dienoms į jo duris pasibeldė du nepažįstami vyrai, vilkį tamsiai pilkais kostiumais ir ilgais paltais. Vienas stovėjo tarsi sargybinis prie didžiulio įspūdingo limuzino, o kitas — prie Sirerio namų slenksčio. Pasak Sirerio, vyras buvęs labai aukštas, mirtinai išbalęs, tačiau ryškiai raudonomis lūpomis ir kalbėjęs labai keistai — beveik automatiškai. Jis primygtinai prašėsi įleidžiamas vidun, tačiau Sireris nesutiko, ir žmogus pasakė, kad jie ateis vėliau.

Po mėnesio abu vyrai aplankė Sirerį darbe. Vienas jų buvo tas pats, kuris ir ta kart stovėjo prie automobilio, vyras buvo nepažįstamas. V. Sireriui pasakė, kad nori pasikalbėti apie NSO. Jie tiksliai nupasakojo jam visas smulkmenas, kurias galėjo žinoti tik jis vienas, ir primygtinai prašė įsiklausyti į jų pageidavimus. Sireris paprašė lankytojų pateikti asmens dokumentus, tačiau jie toliau kartojo primygtinius prašymus nekalbėti apie NSO. Galiusiai V. Sireris atsisakė įsileisti vyrus į vidų, ir jie abu pranyko. Tičiau nuo to laiko, pasak Širerio, kalbėdamasis Telefonu jis nuolat girdi stiprų pašalinį triukšmą.

Niekas negali pasakyti, kas tie vyrai juodais drabužiais yra iš tikrųjų. Pasak vienos teorijos, šie keisti lankytojai priklauso NSO tyrinėtojų grupei, kurios nariai rengiasi vienodais drabužiais. Kitų nuomone, tai iš tikrųjų yra ateiviai. Skeptikai mano, kad tai viso labo išdaigininkai arba liudininkų vaizduotės padariniai. Daugeliu atvejų nepažįstamieji tvirtina, kad jie yra iš CŽV ar kitų slaptųjų tarnybų. Atsirado teigiančių, kad šios organizacijos pastaruoju metu mielai perima tokius metodus ir taiko juos žmonėms įbauginti. Dar vieni teigia, kad tai žmonės iš valstybės slaptosios tarnybos slaptojo padalinio, kurio tikslas — kontroliuoti NSO ir visa, kas susiję su ateiviais.

                                                    KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ateiviai ir JAV

2009-ųjų metų pradžioje anglų žurnale „Incounters” buvo išspausdintas ufologo Ričardo Lainhemo straipsnis apie JAV vyriausybės ryšius su ateiviais. Ši tema, nežiūrint į jos sensacingumą, nėra nauja, aukštas pareigas užimančių valdininkų ir kariškių pasakojimai apie pusės amžiaus senumo įvykius kartas nuo karto pasirodo laikraščiuose ir žurnaluose, tačiau nė vienas straipsnis nesulaukė bent kokios nors JAV vyriausybės reakcijos. Ji tyli arba viską neigia trečiaeilių tarnautojų lūpomis.
R.Lainhemas rašo, kad viskas prasidėjo nuo to, kai jis keletą kartų dalyvavo radijo laidose, kuriose pasakojo apie NSO ir protingas nežemiškas būtybes. Po vienos tokios laidos jam į namus paskambino nepažįstamas vyriškis, kuris prisistatė ponu Smitu, ir pasakė, kad klausė pasakojimų per radiją, skaitė jo straipsnius ir nori perduoti svarbią informaciją.
Iš pradžių tyrinėtojas į šį pokalbį pažiūrėjo be pasitikėjimo. Tačiau greitai jo nuomonė pasikeitė, kai ponas Smitas pasakė, kad praeityje jis buvo JAV žvalgybos valdybos operatyvinis darbuotojas ir dabar yra pasiruošęs perduoti dokumentus, susijusius su ateivių veikla Žemėje.
Po kelių dienų ufologas paštu gavo paketą, kuriame buvo slaptų dokumentų, susijusių su amerikiečių specialiųjų tarnybų vykdytu NSO stebėjimu, fotokopijos. Tarp šių dokumentų buvo tokių, kurie buvo skirti išimtinai JAV prezidentui. Lainhemas, kiek galėdamas, įsitikino dokumentų autentiškumu, todėl susitarė susitikti su Smitu.
Oficialus ateivių priėmimas „Edvardso” bazėje
Štai ką papasakojo Smitas. Pirmasis JAV vyriausybės kontaktas su ateiviais įvyko 1953-iais metais, kai vienoje KOP bazėje nusileido NSO. Ateiviai tvirtino, kad jie atskrido iš planetos, besisukančios aplink vieną žvaigždę Oriono žvaigždyne. Derybų metu buvo sutarta apie dviejų ateivių susitikimą su JAV prezidentu D.Eizenhaueriu 1954-ųjų m. vasario 21 d. karinėje „Edvardso” bazėje. Susitikimas buvo nufilmuotas, o juosta saugoma slaptame prezidento archyvo skyriuje.

Po daugelio metų savo pasakojimą apie susitikimą su ateiviais į magnetofono juostą įrašė Čarlzas Sagsas – buvęs JAV laivyno vyriausiasis vadas ir dalyvavęs prezidento grupėje „Edvardso” bazėje. Jis prisimena: „Aš ir keletas bazės karininkų turėjome sutikti ateivius jų nusileidimo vietoje šalia administracinio pastato. Mes laukėme gana ilgai ir jau nusprendėme, kad niekas neįvyks, kai vienas karininkas atkreipė į keistą apvalų debesį, kuris lėtai leidosi ir siūbavo į šonus tarsi švytuoklė. Greitai mes supratome, kad tai ne debesis, o disko formos aparatas, iškilęs iš dviejų pusių. Jo diametras buvo apie 35 pėdos. Matinis aparato paviršius buvo be aštrių kampų, jis žybsėjo. Objektas pakibo maždaug 10 pėdų aukštyje virš betono, pasigirdo šnypštimas ir iš jo išlindo trys teleskopinės atramos, kurios atsirėmė į žemę. Mes pajutome, kad oras prisisotino ozonu. Aplinkui tvyrojo nerimastinga tyla.
Staiga kažkas sutraškėjo, korpuse atsirado ovalo formos anga, pro kurią tiesiog išplaukė dvi būtybės. Iš pirmo žvilgsnio jos mažai skyrėsi nuo žmonių. Vienas ateivis nusileido ant betoninio pagrindo 20 pėdų atstumu nuo objekto, kitas paliko stovėti ant disko krašto. Ateiviai buvo gana aukšti, jų ūgis siekė 8 pėdas, liekno kūno sudėjimo ir panašūs vienas į kitą. Jų šviesūs ir tiesūs plaukai siekė pečius. Jų akys buvo šviesiai mėlynos, o lūpos bespalvės. Tas, kuris stovėjo ant žemės, mums gestu parodė, kad negalima artintis prie jo ir mums būtina laikytis atstumo. Mes visi, laikydamiesi šio atstumo, pasukome link pastato. Aš negalėjau suprasti ar ateivio avalynės stori padai liečia žemę, man atrodė, kad jis judėjo tarsi oro pagalve… ”
Sutartis pasirašyta. Kas toliau?
Derybų metu ateiviai pasiūlė žmonėms pagalbą, vystantis dvasiškai, taip pat pareikalavo sunaikinti branduolinį ginklą, nustoti teršti aplinką ir eikvoti planetos resursus. Pasidalinti savo technologijų paslaptimis jie atsisakė, nes, jų nuomone, žmonija tam nebuvo dar pasiruošusi morališkai – pirmiausia žmonės turi išmokti gyventi kartu su kitais žmonėmis.
Prezidentas Eizenhaueris į ateivių iškeltas sąlygas pažiūrėjo labai įtartinai, ypač tą dalį, kurie lietė branduolinį nusiginklavimą. Esant tuometinei karinei ir politinei padėčiai pasaulyje tai padaryti buvo neįmanoma. Be to, prezidentas galvojo, kad branduolinis ginklas – tai vienintelis dalykas, kuris gali sulaikyti ateivius tiesiogiai įsiveržti į Žemę.

Ateiviai perspėjo Žemės gyventojus neužmegzti kontaktų su kita kosmoso rase, su grobikais „pilkaisiais”, pažadėję padėti kovoti su jais, jei bus pasiektas susitarimas. Su šiais ateiviais įvyko ne vienas susitikimas, po kurių 1954-ais metais buvo pasirašyta sutartis. Po šio įvykio Žemėje atsirado pirmasis kitos kosminės rasės pasiuntinys vardu Krilas. Pagal sutarties sąlygas ateiviai negalėjo kištis į žemiečių reikalus, o JAV – į ateivių reikalus. Ateivių veiklą Žemėje reikėjo laikyti paslaptyje. Ateiviai pažadėjo amerikiečiams su jais pasidalinti savo technologijomis, kurios negali būti panaudotos kariniams tikslams. Be to, ateiviai negalėjo sudaryti sutarčių su kitomis valstybėmis, o žemiečiai – su kitomis kosminėmis rasėmis. JAV įsipareigojo ateivių skraidantiems aparatams sukurti požemines bazes (visiškai įrengta buvo tik viena bazė Nevadoje, kuri žinoma kaip „Objektas 51″). Vėliau su šiais ateiviais buvo sukurtas projektas „Redlight”, pagal kurį prasidėjo reguliarūs amerikiečių lakūnų skrydžiai su ateivių kosminiais aparatais.
Siekiant nuslėpti visas šis sutartis ir masiškai dezinformuoti gyventojus, buvo pradėtos vykdyti tokios žinomos programos, kaip „Blue book” ir „Snowbird”. Visi nepaaiškinami reiškiniai buvo priskiriami slaptiems kariškių bandymams.
Kita kontaktų pusė
Kalbant apie „gerus” ir „blogus” ateivius, verta prisiminti Frensę Svan – nepaprastų sensityvių sugebėjimų moterį, kuri bendradarbiavo su prezidento Eizenhauerio administracija daugeliu klausimų, tame tarpe ir tais, kurie lietė NSO ir ateivius. Jos pateikta informacija pasižymėjo tikslumu. 1959-ais metais F. Svan pranešė, kad „skandinavų” rasė (taip buvo pavadinti ateiviai, su kuriais buvo pasirašyta sutartis) iš tiesų nori apsaugoti mūsų planetą nuo branduolinio susinaikinimo.
Tačiau žiaurūs ir bedvasiai „pilkieji” perėmė iniciatyvą, nustūmę „skandinavus”. Tiek vieni, tiek kiti turi savo požiūrį į mūsų planetą. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „pilkieji” užmezgė kontaktus su JAV valdžios atstovais. Tada paaiškėjo, kad F. Svan buvo teisi. „Pilkieji” sutiko perduoti amerikiečiams kai kurias savo technologijas ir padėti jiems surengti skrydį į Mėnulį bei apsaugoti astronautus jų buvimo Mėnulyje metu. Mainais už tai buvo pareikalauta išduoti Krilą ir nutraukti bet kokius kontaktus su „skandinavais”, svarbiausia – suteikti leidimą laikinai paimti ribotą žmonių skaičių, kad būtų galima kontroliuoti Žemės rasės evoliuciją. „Pilkieji” užtikrino, kad žmonės nenukentės, jie bus ištirti ir sugrąžinti į tą vietą, iš kurios pagrobti. Be to, tokių žmonių atmintyje bus ištrinta visa informacija apie tai, kas nutiko.
Greitai paaiškėjo, kad „pilkųjų” atliekami eksperimentai su žmonėmis nebuvo tokie nekalti. Kai kurie žmonės buvo panaudoti tam, kad būtų išaiškintos galimybės susilieti dviem rasėms. To pasekmė buvo ta, kad Žemės moterys ėmė gimdyti mutantus.
Kadangi žmonės buvo kur kas silpnesni už „proto brolius”, aukščiausiuose JAV valdžios sluoksniuose buvo nuspręsta toliau palaikyti kontaktus su ateiviais, nežiūrint į jų daromus nusikalstamus veiksmus. Juo labiau, kad „pilkųjų” perduotos technologijos skatino mokslinį ir techninį progresą Žemėje bei sukurti daug naujų technologijų, pavyzdžiui, skystųjų kristalų monitorių, palydovinį ryšį, kompiuterį, internetą, spindulinį ginklą, joninį variklį ir kitus panašius dalykus.
Skirtingai nei į žmones panašūs „skandinavai”, „pilkieji” – tai neaukštos būtybės, kurių ūgis siekia 100-120 cm, ir savo kūno sudėjimu primena išsekusius paauglius. Jų kūno oda yra pilkos spalvos, didelė galva ir didžiulės akys, ryškiai išsiskiriančios veide. Vietoje nosies yra dvi angos, po kuriomis yra maža burna. Vietoje dantų yra naudojamos elastingos dantenos. Šių ateivių rankos turi tik keturis pirštus – nėra nykščio. Pėdos mažos, su plėvėmis tarp pirštų.
Kaip ir žemiečiai, „pilkieji” yra dviejų lyčių – moteriškos ir vyriškos. Jų gyvenimo trukmė yra žymiai ilgesnė, nei mūsų – daugiau nei 1000 metų. Įprastinis jų maistas (jei tai galima pavadinti „maistu”) yra tam tikros rūšies šviesos spinduliavimas. Yra teigiama, kad kai kurie ateiviai, gyvenantys JAV su šalies valdžios leidimu, maitinasi trintomis daržovėmis ir ledais.
R.Lainhemas perspėja: „Skaitytojai turi suprasti, kad mano straipsnyje pateikiamą informaciją JAV valdžia laiko ypatingo slaptumo, todėl šios šalies vyriausybė niekada nepatvirtins pateikiamų faktų”. Mes turime teisę užduoti klausimą – ar Lainhemo straipsnyje pateikti faktai yra tiesa ar melas? Neskubėkime daryti galutinių išvadų – viską parodys laikas.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!