Mergaitės šmėkla užfiksuota saugos kamerų

Šiais laikais vaizdo kameros mūsų gyvenime yra įprastas reiškinys. Jomis filmuojama viskas, būtent todėl gana dažnai mus pasiekia pranešimai apie užfiksuotus paranormalius reiškinius. Dažniausiai jais tampa vaiduokliai. Žinoma daugybe vaiduoklių kurie buvo užfiksuoti parduotuvių saugos kamerų. Šį kartą jums norėtumėme pristatyti naują įrašą kuriame kaip teigiama pasirodė mergaitės šmėkla.

Vaizdo įraše rašoma, kad vaiduoklis buvo užfiksuotas saugos kamerų vienoje parduotuvėje. Teigiama, kad įrašas buvo ištirtas ekspertų, tačiau jie nerado jokių klastotės pėdsakų. Taip pat sakoma, kad parduotuvė yra pastatyta ant buvusios našlaičių prieglaudos, todėl galima spėti, kad vaizdo kameros užfiksavo našlaitės vaiduoklį.

Žinoma visa tai patikrinti gana sudėtinga, o galbūt ir neįmanoma, todėl tikėti tuo ar ne teks apsispręsti patiems.

                                                KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Fantastiškos būtybės

Gamta žmonėms visada buvo paslaptis. Nuo legendinių dievų perkūnų iki šių dienų žemės drebėjimų ir katastrofų gamtos reiškiniai įkūnijo mūsų supratimo ir mūsų galių ribas, primindami mums tą kuklų vaidmenį, kurį atliekame pasaulyje. Rūšių klasifikavimas ir technologijos vystymasis sušvelnino tą prosenelių gamtinės aplinkos baimę ir sukūrė iliuziją, kad gamtą galime valdyti ir net priversti ją mums tarnauti.

Vis dėlto, atėjus tam tikram laikui, pati gamta pasirūpina tą iliuziją nuvainikuoti. Didžiausios mus supančio pasaulio mįslės ir toliau lieka neįmintos. Ir jos tyrinėjimus greitai paklupdo tai, kas paslaptinga, ir tai, kas nesukontroliuojama.

Per ilgus amžius mūsų civilizacija šiame nepaprastame pasaulyje nubrėžė ribą tarp to, kas priklauso angelams, ir to, kas priklauso demonams. Visa tai, kas yra malonu, buvo priskirta angelams, kurie, Cestertono žodžiais, „gali skraidyti, nes patys yra lengvi kaip debesys”.

Iš tikrųjų angelų pasaulis vėl tampa madingu galbūt todėl, kad mes būtinai turime tikėti aukščiausiaja būtybe, kuri mus globoja, ir nebus nieko keista, jei anksčiau ar vėliau pasirodys serafimai, kerubinai, angelai ir arkangelai, kad pasipriešintų toms nepaprastoms būtybėms, kurios visada turėjo piktavališką charakterį ir buvo laikomos velnio pasireiškimu.
Viduramžiais buvo tikima, kad jūras supa bedugnės, kuriose gyvena drakonai ir milžiniškos pabaisos. Keliautojai, kurie išdrįsdavo nukeliauti toliau negu jų pažįstamas pasaulis, galėdavo sutikti stulbinančius padarus, tokius kaip vienaakiai žmonės ir kalbantys medžiai. Pasakojimai apie tas keliones daugiausia buvo grindžiami antikos legendomis ir žmonių fantazija. Vis dėlto kai kurie iš tų fantastinių padarų šiandien yra tokie pat realūs kaip ir tuo metu.
Nereikia nei keliauti į pasaulio kraštą, nei pasinerti į vandenyno gelmes, kad, kaip rodo atsitiktiniai daugelio biologijos mėgėjų atradimai, sutiktume gyvas neįmanomas klasifikuoti būtybes.

                                      KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Vyrai juodais drabužiais-tik filmuose?

Pirmais žinoma susidūrimas su asmenimis, vadinamaisiais dviem vyrais juodais drabužiais, įvyko 1947 m. Du uosto patruliai — Haroldas A. Dalis ir Fredas L. Krismanas virš Vašingtoną skalaujančio Pjužet Saundo įlankos bangų pastebėjo NSO. H. A. Dalis vėliau papasakojo, kad netrukus prie jo priėjo juodai apsirengęs vyras ir primygtinai patarė niekam nepasakoti apie tai, ką matė. Panašiai nutiko ir Karlui Rosiui, gyvenančiam netoli San Pietro a Vico Italijoje. Žvejodamas ankstyvą 1952 m. liepos 25-osios rytą Serkijo upėje jis pamatė virš upės pakibusį keistą apskritą erdvėlaivį. Rosis pasislėpė ir stebėjo, kaip NSO, praslinkęs virš jo, nuskrido. Keletą savaičių jis niekam nepasakojo apie tai, ką buvo matęs. Rugsėjo 15 d. atėjęs prie upės jis pamatė laukiantį nepažįstamą vyrą, apsirengusį tamsiai mėlynu kostiumu. Nepažįstamasis kalbėjo itališkai su keistu skandinavišku akcentu. Jo veido bruožai buvo labai keisti. Vyras primygtinai teiravosi K. Rosio, ką jis matė, tačiau šis viską neigė ir nieko nepasakė.

Keistas nutikimas, susijęs su vyrais juodais drabužiais, nutiko 1968 m. gegužės 18 d., kai mačiusieji NSO pradėjo bendrauti su tyrinėtojais. Vienas iš liudininkų, mačiusių danguje keistą objektą virš Elizabeto (Niudžersis, Jungtinės Valstijos), buvo Džordžas Smitas. Jį ėmė lankyti keisti vyrai, jam kažkas pradėjo skambinti telefonu ir vis įspėdavo, kad nedalyvautų rengiamuose susitikimuose NSO tema ir nesikalbėtų su nepriklausomais NSO ekspertais. Keisčiausia šioje istorijoje buvo tai, kad pagal D. Smito apibūdinimą trys jį aplankiusieji vyrai atrodė visiškai taip pat, kaip tie, kurių jam buvo liepta vengti: NSO entuziastai Džonas Kilis (John Keel), Grėjus Barkeris (Gray Barker) ir Džeimsas Moslis (James Moseley). Dar keisčiau buvo tai, kad minėtieji trys vyrai nepažįstamųjų apsilankymo metu buvo labai toli nuo Smito namų.

NSO tyrinėtojai Džonas Robinsonas ir jo žmona Meri taip pat atkreipė dėmesį į keistus dalykus. Netoli savo namų Niudžersyje jie pastebėjo stovintį didelį juodą automobilį, kuriame sėdėjo juos stebintis nepažįstamas vyras. Vieną dieną Meri išėjo iš namų ir kiek tolėliau gatvėje pamatė šeimos bičiulį Džeimsą Moslį. Ji nusistebėjo, tačiau grįžo į namus paruošti jam ko nors išgerti, nes manė, kad jis juos aplankys. Tuo metu suskambo telefonas. Jos nuostabai, skambino D. Moslis, tačiau ne iš Niudžersio miesto gatvės, o iš savo namų Manhatane.

Pastaraisiais metais gauta ir daugiau pranešimų apie panašius nutikimus. 1997 m. sausio 15 d. Viljamas Sireris matė NSO Esekese, pietinėje Anglijos dalyje. Praėjus keturioms dienoms į jo duris pasibeldė du nepažįstami vyrai, vilkį tamsiai pilkais kostiumais ir ilgais paltais. Vienas stovėjo tarsi sargybinis prie didžiulio įspūdingo limuzino, o kitas — prie Sirerio namų slenksčio. Pasak Sirerio, vyras buvęs labai aukštas, mirtinai išbalęs, tačiau ryškiai raudonomis lūpomis ir kalbėjęs labai keistai — beveik automatiškai. Jis primygtinai prašėsi įleidžiamas vidun, tačiau Sireris nesutiko, ir žmogus pasakė, kad jie ateis vėliau.

Po mėnesio abu vyrai aplankė Sirerį darbe. Vienas jų buvo tas pats, kuris ir ta kart stovėjo prie automobilio, vyras buvo nepažįstamas. V. Sireriui pasakė, kad nori pasikalbėti apie NSO. Jie tiksliai nupasakojo jam visas smulkmenas, kurias galėjo žinoti tik jis vienas, ir primygtinai prašė įsiklausyti į jų pageidavimus. Sireris paprašė lankytojų pateikti asmens dokumentus, tačiau jie toliau kartojo primygtinius prašymus nekalbėti apie NSO. Galiusiai V. Sireris atsisakė įsileisti vyrus į vidų, ir jie abu pranyko. Tičiau nuo to laiko, pasak Širerio, kalbėdamasis Telefonu jis nuolat girdi stiprų pašalinį triukšmą.

Niekas negali pasakyti, kas tie vyrai juodais drabužiais yra iš tikrųjų. Pasak vienos teorijos, šie keisti lankytojai priklauso NSO tyrinėtojų grupei, kurios nariai rengiasi vienodais drabužiais. Kitų nuomone, tai iš tikrųjų yra ateiviai. Skeptikai mano, kad tai viso labo išdaigininkai arba liudininkų vaizduotės padariniai. Daugeliu atvejų nepažįstamieji tvirtina, kad jie yra iš CŽV ar kitų slaptųjų tarnybų. Atsirado teigiančių, kad šios organizacijos pastaruoju metu mielai perima tokius metodus ir taiko juos žmonėms įbauginti. Dar vieni teigia, kad tai žmonės iš valstybės slaptosios tarnybos slaptojo padalinio, kurio tikslas — kontroliuoti NSO ir visa, kas susiję su ateiviais.

                                                    KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ateiviai ir JAV

2009-ųjų metų pradžioje anglų žurnale „Incounters” buvo išspausdintas ufologo Ričardo Lainhemo straipsnis apie JAV vyriausybės ryšius su ateiviais. Ši tema, nežiūrint į jos sensacingumą, nėra nauja, aukštas pareigas užimančių valdininkų ir kariškių pasakojimai apie pusės amžiaus senumo įvykius kartas nuo karto pasirodo laikraščiuose ir žurnaluose, tačiau nė vienas straipsnis nesulaukė bent kokios nors JAV vyriausybės reakcijos. Ji tyli arba viską neigia trečiaeilių tarnautojų lūpomis.
R.Lainhemas rašo, kad viskas prasidėjo nuo to, kai jis keletą kartų dalyvavo radijo laidose, kuriose pasakojo apie NSO ir protingas nežemiškas būtybes. Po vienos tokios laidos jam į namus paskambino nepažįstamas vyriškis, kuris prisistatė ponu Smitu, ir pasakė, kad klausė pasakojimų per radiją, skaitė jo straipsnius ir nori perduoti svarbią informaciją.
Iš pradžių tyrinėtojas į šį pokalbį pažiūrėjo be pasitikėjimo. Tačiau greitai jo nuomonė pasikeitė, kai ponas Smitas pasakė, kad praeityje jis buvo JAV žvalgybos valdybos operatyvinis darbuotojas ir dabar yra pasiruošęs perduoti dokumentus, susijusius su ateivių veikla Žemėje.
Po kelių dienų ufologas paštu gavo paketą, kuriame buvo slaptų dokumentų, susijusių su amerikiečių specialiųjų tarnybų vykdytu NSO stebėjimu, fotokopijos. Tarp šių dokumentų buvo tokių, kurie buvo skirti išimtinai JAV prezidentui. Lainhemas, kiek galėdamas, įsitikino dokumentų autentiškumu, todėl susitarė susitikti su Smitu.
Oficialus ateivių priėmimas „Edvardso” bazėje
Štai ką papasakojo Smitas. Pirmasis JAV vyriausybės kontaktas su ateiviais įvyko 1953-iais metais, kai vienoje KOP bazėje nusileido NSO. Ateiviai tvirtino, kad jie atskrido iš planetos, besisukančios aplink vieną žvaigždę Oriono žvaigždyne. Derybų metu buvo sutarta apie dviejų ateivių susitikimą su JAV prezidentu D.Eizenhaueriu 1954-ųjų m. vasario 21 d. karinėje „Edvardso” bazėje. Susitikimas buvo nufilmuotas, o juosta saugoma slaptame prezidento archyvo skyriuje.

Po daugelio metų savo pasakojimą apie susitikimą su ateiviais į magnetofono juostą įrašė Čarlzas Sagsas – buvęs JAV laivyno vyriausiasis vadas ir dalyvavęs prezidento grupėje „Edvardso” bazėje. Jis prisimena: „Aš ir keletas bazės karininkų turėjome sutikti ateivius jų nusileidimo vietoje šalia administracinio pastato. Mes laukėme gana ilgai ir jau nusprendėme, kad niekas neįvyks, kai vienas karininkas atkreipė į keistą apvalų debesį, kuris lėtai leidosi ir siūbavo į šonus tarsi švytuoklė. Greitai mes supratome, kad tai ne debesis, o disko formos aparatas, iškilęs iš dviejų pusių. Jo diametras buvo apie 35 pėdos. Matinis aparato paviršius buvo be aštrių kampų, jis žybsėjo. Objektas pakibo maždaug 10 pėdų aukštyje virš betono, pasigirdo šnypštimas ir iš jo išlindo trys teleskopinės atramos, kurios atsirėmė į žemę. Mes pajutome, kad oras prisisotino ozonu. Aplinkui tvyrojo nerimastinga tyla.
Staiga kažkas sutraškėjo, korpuse atsirado ovalo formos anga, pro kurią tiesiog išplaukė dvi būtybės. Iš pirmo žvilgsnio jos mažai skyrėsi nuo žmonių. Vienas ateivis nusileido ant betoninio pagrindo 20 pėdų atstumu nuo objekto, kitas paliko stovėti ant disko krašto. Ateiviai buvo gana aukšti, jų ūgis siekė 8 pėdas, liekno kūno sudėjimo ir panašūs vienas į kitą. Jų šviesūs ir tiesūs plaukai siekė pečius. Jų akys buvo šviesiai mėlynos, o lūpos bespalvės. Tas, kuris stovėjo ant žemės, mums gestu parodė, kad negalima artintis prie jo ir mums būtina laikytis atstumo. Mes visi, laikydamiesi šio atstumo, pasukome link pastato. Aš negalėjau suprasti ar ateivio avalynės stori padai liečia žemę, man atrodė, kad jis judėjo tarsi oro pagalve… ”
Sutartis pasirašyta. Kas toliau?
Derybų metu ateiviai pasiūlė žmonėms pagalbą, vystantis dvasiškai, taip pat pareikalavo sunaikinti branduolinį ginklą, nustoti teršti aplinką ir eikvoti planetos resursus. Pasidalinti savo technologijų paslaptimis jie atsisakė, nes, jų nuomone, žmonija tam nebuvo dar pasiruošusi morališkai – pirmiausia žmonės turi išmokti gyventi kartu su kitais žmonėmis.
Prezidentas Eizenhaueris į ateivių iškeltas sąlygas pažiūrėjo labai įtartinai, ypač tą dalį, kurie lietė branduolinį nusiginklavimą. Esant tuometinei karinei ir politinei padėčiai pasaulyje tai padaryti buvo neįmanoma. Be to, prezidentas galvojo, kad branduolinis ginklas – tai vienintelis dalykas, kuris gali sulaikyti ateivius tiesiogiai įsiveržti į Žemę.

Ateiviai perspėjo Žemės gyventojus neužmegzti kontaktų su kita kosmoso rase, su grobikais „pilkaisiais”, pažadėję padėti kovoti su jais, jei bus pasiektas susitarimas. Su šiais ateiviais įvyko ne vienas susitikimas, po kurių 1954-ais metais buvo pasirašyta sutartis. Po šio įvykio Žemėje atsirado pirmasis kitos kosminės rasės pasiuntinys vardu Krilas. Pagal sutarties sąlygas ateiviai negalėjo kištis į žemiečių reikalus, o JAV – į ateivių reikalus. Ateivių veiklą Žemėje reikėjo laikyti paslaptyje. Ateiviai pažadėjo amerikiečiams su jais pasidalinti savo technologijomis, kurios negali būti panaudotos kariniams tikslams. Be to, ateiviai negalėjo sudaryti sutarčių su kitomis valstybėmis, o žemiečiai – su kitomis kosminėmis rasėmis. JAV įsipareigojo ateivių skraidantiems aparatams sukurti požemines bazes (visiškai įrengta buvo tik viena bazė Nevadoje, kuri žinoma kaip „Objektas 51″). Vėliau su šiais ateiviais buvo sukurtas projektas „Redlight”, pagal kurį prasidėjo reguliarūs amerikiečių lakūnų skrydžiai su ateivių kosminiais aparatais.
Siekiant nuslėpti visas šis sutartis ir masiškai dezinformuoti gyventojus, buvo pradėtos vykdyti tokios žinomos programos, kaip „Blue book” ir „Snowbird”. Visi nepaaiškinami reiškiniai buvo priskiriami slaptiems kariškių bandymams.
Kita kontaktų pusė
Kalbant apie „gerus” ir „blogus” ateivius, verta prisiminti Frensę Svan – nepaprastų sensityvių sugebėjimų moterį, kuri bendradarbiavo su prezidento Eizenhauerio administracija daugeliu klausimų, tame tarpe ir tais, kurie lietė NSO ir ateivius. Jos pateikta informacija pasižymėjo tikslumu. 1959-ais metais F. Svan pranešė, kad „skandinavų” rasė (taip buvo pavadinti ateiviai, su kuriais buvo pasirašyta sutartis) iš tiesų nori apsaugoti mūsų planetą nuo branduolinio susinaikinimo.
Tačiau žiaurūs ir bedvasiai „pilkieji” perėmė iniciatyvą, nustūmę „skandinavus”. Tiek vieni, tiek kiti turi savo požiūrį į mūsų planetą. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „pilkieji” užmezgė kontaktus su JAV valdžios atstovais. Tada paaiškėjo, kad F. Svan buvo teisi. „Pilkieji” sutiko perduoti amerikiečiams kai kurias savo technologijas ir padėti jiems surengti skrydį į Mėnulį bei apsaugoti astronautus jų buvimo Mėnulyje metu. Mainais už tai buvo pareikalauta išduoti Krilą ir nutraukti bet kokius kontaktus su „skandinavais”, svarbiausia – suteikti leidimą laikinai paimti ribotą žmonių skaičių, kad būtų galima kontroliuoti Žemės rasės evoliuciją. „Pilkieji” užtikrino, kad žmonės nenukentės, jie bus ištirti ir sugrąžinti į tą vietą, iš kurios pagrobti. Be to, tokių žmonių atmintyje bus ištrinta visa informacija apie tai, kas nutiko.
Greitai paaiškėjo, kad „pilkųjų” atliekami eksperimentai su žmonėmis nebuvo tokie nekalti. Kai kurie žmonės buvo panaudoti tam, kad būtų išaiškintos galimybės susilieti dviem rasėms. To pasekmė buvo ta, kad Žemės moterys ėmė gimdyti mutantus.
Kadangi žmonės buvo kur kas silpnesni už „proto brolius”, aukščiausiuose JAV valdžios sluoksniuose buvo nuspręsta toliau palaikyti kontaktus su ateiviais, nežiūrint į jų daromus nusikalstamus veiksmus. Juo labiau, kad „pilkųjų” perduotos technologijos skatino mokslinį ir techninį progresą Žemėje bei sukurti daug naujų technologijų, pavyzdžiui, skystųjų kristalų monitorių, palydovinį ryšį, kompiuterį, internetą, spindulinį ginklą, joninį variklį ir kitus panašius dalykus.
Skirtingai nei į žmones panašūs „skandinavai”, „pilkieji” – tai neaukštos būtybės, kurių ūgis siekia 100-120 cm, ir savo kūno sudėjimu primena išsekusius paauglius. Jų kūno oda yra pilkos spalvos, didelė galva ir didžiulės akys, ryškiai išsiskiriančios veide. Vietoje nosies yra dvi angos, po kuriomis yra maža burna. Vietoje dantų yra naudojamos elastingos dantenos. Šių ateivių rankos turi tik keturis pirštus – nėra nykščio. Pėdos mažos, su plėvėmis tarp pirštų.
Kaip ir žemiečiai, „pilkieji” yra dviejų lyčių – moteriškos ir vyriškos. Jų gyvenimo trukmė yra žymiai ilgesnė, nei mūsų – daugiau nei 1000 metų. Įprastinis jų maistas (jei tai galima pavadinti „maistu”) yra tam tikros rūšies šviesos spinduliavimas. Yra teigiama, kad kai kurie ateiviai, gyvenantys JAV su šalies valdžios leidimu, maitinasi trintomis daržovėmis ir ledais.
R.Lainhemas perspėja: „Skaitytojai turi suprasti, kad mano straipsnyje pateikiamą informaciją JAV valdžia laiko ypatingo slaptumo, todėl šios šalies vyriausybė niekada nepatvirtins pateikiamų faktų”. Mes turime teisę užduoti klausimą – ar Lainhemo straipsnyje pateikti faktai yra tiesa ar melas? Neskubėkime daryti galutinių išvadų – viską parodys laikas.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Belmeso veidų paslaptys

Pastarąjį šimtmetį paranormalių reiškinių tyrinėtojai yra užregistravę daug reiškinių, kurių mokslas kol kas neišaiškino. Vienas iš ilgiausiai užtrukusių ir intriguojančių reiškinių yra Belmeso veidų mįslė, apie kurią išgirsta 1971 metų vasaros pabaigoje Ispanijos Chaeno provincijoje.
Tų metų rugpjūčio 23 dieną Moraledos rajono Belmeso miestelio Real gatvės namo Nr.5, kuris priklausė Marijai Gomes Kamarai, virtuvės grindų plokštėje pasirodė keista dėmė. Iš pradžių atrodė kaip paprasta dėmė, bet netrukus išryškėjo žmogaus veido bruožai. Išgąsdinti sūnaus Migelio, kuris, kad atsikratytų fantasmagoriško paveikslo, plokštę ėmė daužyti plaktuku ir tinkuoti cementu, Marija ir jos vyras Chuanas Pereira Sančesas paprašė pagalbos. Vis dėlto po keleto dienų grindyse toje pačioje vietoje pasirodė kitas, dar labiau gąsdinantis paveikslas, vėliau pakrikštytas „Kalakute”. Tai buvo veidas sutrikusiu žvilgsniu, pražiota burna, smailia nosimi, iš kurios arba tekėjo kraujo srovelė, arba po ja buvo ūsai.
Buvo sujaudintas visas miestelis. Alkaldas Manuelis Rodrigesas įsakė veidą iškirsti, o namo grindyse įkasti duobę, kad galėtų ištirti, kas ten yra. Trijų metrų gilumoje buvo rasti žmogaus griaučiai. Atrodė, kad su kiauryme grindyse baigsis keistasis reiškinys, bet tų pačių metų rugsėjo mėnesį pasirodė kitas veidas, šį kartą jaunos moters.
Einant laikui, aplink ją atsirado maži veidai, kurie po kelių savaičių pasikeitė, o paskui ir dingo, užleisdami vietą naujiems vaizdiniams. Dauguma jų buvo išpjauti, įrėminti ir išliko po stiklais Jereirų namuose. Kai kurie veidai pasirodė taip greitai ir dingo liudininkų akyse.
Veidai, techniškai vadinami aktyviosiomis teleplastijomis, yra gana sudėtingi. Daugelis bruožų tuo pačiu metu tarnauja dviems ir net trims veidams: vieno veido akis tuo pat metu yra ir kito veido akis, vieno veido nosis yra ir kito veido antakis ir taip toliau. Žymiausia iš teleplastijų yra „Kalakutė”. Ji yra seniausia iš tų, 4 kurios išsilaikė ir iki šio laiko vis dar keičiasi.
Belmeso veidus pripažino autentišku reiškiniu visi namuose apsilankę tyrinėtojai. Veidų neįmanoma išnaikinti valymo priemonėmis. Paveikslai yra „nupiešti” ne betono paviršiuje, bet po juo. Vienu momentu buvo manoma, kad tai gali būti freskos, atliktos kažkokiomis nespalvotomis medžiagomis, sumaišytomis su kalkėmis. Praėjus tam tikram laikui, jos išryškėja, kaip išryškėja simpatiniu rašalu parašyti raštai.
1991 ir 1994 metais kunigas Chosė Marija Pilonas (Pilon) užsakė padaryti dvi veidų chemines analizes, tačiau pigmentų ten nerasta. Kartą namo virtuvė, dalyvaujant notarui, buvo užplombuota, kad kas nors negalėtų nutapyti veidų arba jais manipuliuoti. Po trijų mėnesių plombos, dalyvaujant vokiečių televizijai, kurią pakvietė tyrinėtojas Hansas Benderis, buvo nuimtos. Buvo atsiradęs vienas naujas veidas, o kiti veidai buvo pasisukę 180 laipsnių. Eksperimento dokumentas liko išsaugotas Uelvos notariate, 1973 metų įrašų 462 ir 667 puslapiuose. Vis dėlto kai kurie liudininkai notaro patikimumu galėjo suabejoti.
Belmeso atvejis sukėlė visą seriją įvykių. Po pirmųjų veidų pasirodymo alkaldas Manuelis Rodrigesas, ieškodamas paaiškinimų, paskambino į Madridą. Laikraštis „Pueblo”, kuris iš pradžių entuziastingai ėmėsi aiškintis reiškinį, vėliau šeimininkus apkaltino apgaule ir užsakė patikrinti, ar vaizduose nėra sidabro druskų, kurios tampa matomos paveiktos šviesos. Rezultatai buvo teigiami, tačiau nebuvo pateikta tikslių duomenų apie eksperimentą. Hansas Benderis jau buvo atlikęs panašų bandymą Vokietijoje ir gavęs neigiamus rezultatus. Kita vertus, Pereiros neturėjo kitokio pasirinkimo, kaip tik laimėti falsifikuojant.
Kai kurie tyrinėtojai veiduose įžiūrėjo dvasių pasireiškimą. Atlikus kasinėjimus, paaiškėjo, kad Belmeso miestelio Real gatvės namai, kurių numeriai 3 ir 5, buvo pastatyti toje vietoje, kur XIV amžiuje stovėjo bažnyčia, o šalia jos buvo kapinės. Bažnyčia ir kapinių dalis 1838 metais iš čia buvo iškeltos ir toje vietoje buvo pastatyti namai. Likusioji kapinių dalis buvo iškelta 1971 metais kaip tik prieš pat pasirodant pirmajai teleplastijai.

Kai atsirado antrasis paveikslas – „Kalakutė”, ir po virtuvės grindimis padaryta iškasa, buvo rasti žmonių palaikai, kurių amžius siekė 1300 metus. Be kita ko, pastate, kur dabar stovi namas Nr. 3, nuo 1971 metų periodiškai rodėsi poltergeistas, kuris reiškėsi triukšmais, aimanomis, slankiojančiais baldais ir nuo sienų krintančiais paveikslais. Buvo užregistruota ir šiurpinančių psichofonijų, tokių kaip: „Aš vis dar esu užkasta”, „Čia prasideda pragaras” arba „Aš esu buvęs… tu”. Kai kuriose veidų fotografijose išryškėdavo naguotos letenos pavidalo šviesos blyksniai.

Tarp minimų hipotezių yra ir tokia, kad Marija Gomes padariusi veidų atvaizdus veikiama pasąmonės. Paveikslų atsiradimas vėl sukėlė sumaištį, kai jos vyras 1981 metais susirgo. Kai 1991 metais jis mirė, pasirodė įvairūs nauji veidai. Paveikslai prarado tiek ryškumo, kiek paseno Marija. Kartą ji buvo paguldyta į ligoninę, ir paveikslai grindyse išnyko.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!