Mėnulio paslaptys: kas gyvena mėnulyje?

1996 metais amerikietis daktaras Edvinas Raisa, vienas projekto “Apolonas” dalyvių, išleido savo knygą “Prarastas kosmosas”. Joje autorius tvirtina, jog tiek JAV, tiek buvusios TSRS sudarytos Mėnulio tyrinėjimo programos nuo septintojo dešimtmečio vidurio sustabdytos, nes Mėnulis jau turi savo šeimininkus, kurie žmonių invazijos nepageidauja.

Daktaras Edvinas Raisa be užuolankų rašo, kad erdvėlaivio “Apolonas 17″ astronautai susidūrė su Mėnulio gyventojais, kurie juos privertė nešdintis. Maža to, planetos šeimininkai įrodė žiną, iš kur atkeliavo neprašyti svečiai.

Važinėdami “Roveriu” Mėnulyje, astronautai pastebėjo nedidelį, gal kokių trijų jardų kupolo pavidalo statinį, iš kurio staiga pasipylė kažkokie į vėžius panašūs padarai. Jų buvo apie tuziną. Tos būtybės nemėgino atakuoti svečių transporto, tačiau, privažiavus arčiau, “Roveris” atsisakė jiems paklusti, tiesiog “užgeso”. Situacija pasidarė įtempta. Ir tuo metu per artimąjį ryšį astronautai išgirdo kažką jiems sakant lotynų kalba. Kadangi nė vienas jų tos kalbos tiek nemokėjo, kad galėtų susikalbėti, žodžius perdavė į Hiustoną, iš kur greitai gavo vertimą. Astronautams buvo pasakyta, jog jie įsibrovė į svetimą teritoriją, todėl jiems reikia grįžti namo. Astronautų mėginimas susikalbėti buvo atmestas ir pakartotas įsakymas. Paskui “Roveris” staiga pradėjo veikti, ir astronautai paskubomis nuvažiavo prie “Apolono”. Greitai jiems iš Hiustono atėjo įsakymas jokių neužfiksuotų žinių apie tai, ką matė, neperdavinėti.

Žinia apie Mėnulyje esančią civilizaciją tuoj pat buvo paskelbta valstybės paslaptimi. Buvo nuspręsta, jog tokios žinios paviešinimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Naujiena, kad visai šalia yra kažkokia paslaptingų galių turinti civilizacija, kuri žino, iš kur pas ją atvyksta nekviesti svečiai (tai paliudijo lotynų kalba), gali sukelti didelę paniką, baimę, žmonės gali pasijusti nevisaverčiai, nesaugūs, gali sugriūti nustatyta valstybių tvarka.

Į Žemę kosmonautai grįžo laimingai. Tačiau liko klausimas: ką daryti toliau? Su kuo jie iš tikrųjų susitiko Mėnulyje? Su tikrais jo gyventojais, su ateiviais iš kitų planetų ar pasaulių? O gal su užsimaskavusiais rusais, kurie gal jau ten įkūrė slaptą automatų koloniją? Tyrinėjant perduotą lotynišką kalbą, buvo nustatyta, jog ji sklido ne iš žmogaus gerklės, o iš mašinos.
NASA nusprendė nesustoti. Buvo skubiai parengtas žvalgybos aparatas “Lunar Skaut” ir slapta pasiųstas į Mėnulį 1973 metų pavasarį. Jis nusileido arti tos vietos, kur buvo nutūpęs “Apolonas 17″, ir nukeliavo į jau žinomą vietą, kur astronautai buvo susidūrę su nežinomomis būtybėmis. Sekimo aparatūra stebėjo aplinką. Tačiau priartėti prie “gyvenamosios vietos” jam irgi nepavyko – pakeliui ryšys su aparatu nutrūko. Orbitos modulis perdavė į Žemę koduotą signalą: “Išsilaipinti Mėnulyje draudžiama. Jėgos įrodymas įvyks 15.00 GMT” – ir nurodytos vieno nacionalinio parko koordinatės.
Nurodyto laiko visi laukė su didžiausiu nerimu. Kas bus? Gaisras? Sprogimas? Audra? O atsitiko visai kas kita: keturių hektarų parko plote medžiai pirma neteko smulkių šakų, paskui stambių, liko stovėti pliki medžių stuobriai… Ekspertai nusprendė, jog žmonės tapo gravitacinio ginklo panaudojimo liudininkais. Teko pripažinti Mėnulyje esančios civilizacijos nežemišką kilmę ir tai, kad ji Žemei gali kelti didelę grėsmę.
Įvairių mokslo sričių analitikai pradėjo sudarinėti tarpplanetinio konflikto situacijos scenarijų. Visi priėjo prie vieningos nuomonės, jog reikia stengtis tokio konflikto išvengti. Tos paslaptingos civilizacijos elgesys leidžia spręsti, jog ji yra uždara, nesistengianti bendrauti ir pasiryžusi ginti savo teritoriją. Kiek ji išsivysčiusi – sunku pasakyti, tačiau jų pademonstruoti sugebėjimai Žemės gyventojus įspėja elgtis labai atsargiai, nedaryti jokių provokacinių veiksmų.
Ir amerikiečiai paliko Mėnulį! Žinoma, reikėjo pasaulio visuomenei paaiškinti priežastis. Todėl buvo pasakyta, jog Mėnulis nekelia jokio susidomėjimo, tad tuščiai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus neverta. Tačiau tuo pačiu metu buvo užmegzti kontaktai su rusais. Paaiškėjo, kad jie irgi Mėnulyje susidūrė su ten esančios civilizacijos atstovais, kurie ir juos pasiuntė namo.

Jis buvo kosminio aparato “Lunochod 2″ vairuotojas. Štai ką jis pasakoja: “Mes susidūrėme su kažkuo visiškai netikėtu, nesuprantamu. Nors, kai dabar galvoju, man atrodo, kad to projekto vadovai seniai spėjo Mėnulį esant apgyvendintą. Antraip kam būtų reikėję ant “Lunochodo” įtaisyti du kulkosvaidžius? Mes, vairuotojai, to nesupratome, o klausinėti nederėjo.
Aš vairavau “traktorių” (taip mes tarpusavyje vadinome “Lunochodą”), šalia buvo porininkas. Jis pirmas ir atkreipė dėmesį į keistą darinį. Kur ir kaip važiuoti, sprendėme ne mes, o mokslininkai. Jie pasikalbėjo ir nusprendė, kad reikia prie to objekto privažiuoti arčiau. “Traktoriaus” vairavimas – reikalas nepaprastas: sumažėjusi trauka, o svarbiausia – trijų sekundžių signalo pertrauka vertė viską daryti nepaprastai atsargiai. Įstrigsi – pastūmėti nebus kam. Ir nesuremontuosi. Todėl tuos penkiasdešimt metrų, kurie mus skyrė nuo objekto, įveikėme daugiau nei per valandą, nors kelias buvo stebėtinai lygus.
Kas penkias minutes sustodavome ir žiūrėdavome į objektą. Mūsų spėlionės palaipsniui virto įsitikinimu – prieš mus buvo dirbtinis statinys! Labiausiai jis priminė eskimų sniego namelį – kokių dviejų metrų skersmens pusiau sferinis kupolas!

Likus iki jo dešimčiai metrų “traktorius” sustojo, ir mokslininkai pradėjo karštai ginčytis, ką daryti toliau. Nusprendė pranešti projekto vadovams. Iš viršaus gavome įsakymą, laukti ir nieko nedaryti. Mes ir laukėme, kol atvyks vadovybė. Po kelių minučių ekrane vaizdas pasikeitė: kupole tarytum atsidarė, o toliau nuslinko į šoną durys. Iš kupolo išėjo į vabzdį panaši būtybė, o galbūt – robotas. Jis priėjo prie “Lunochodo” ir ryšys nutrūko.
Juostą, kurioje buvo užfiksuotas tas padaras, suko kelias dešimtis kartų. Aš įsiminiau visas smulkmenas. Greičiau ten buvo ne vabzdys, o kažkoks į vėžį panašus padaras, maždaug metro dydžio. Mums, žinoma, buvo priminta apie asmeninį parašą – mes neturėjome teisės salėje pasakoti apie tai, ką matėme, ničnieko, net projekto nariams, pavyzdžiui, pamainos vairuotojams, jau nekalbant apie savo namiškius ar pašalinius žmones.
Išjudinti “traktorių” mėginome kelias paras. Ketvirtą dieną buvo gautas gana keistas signalas. Tai buvo ne “paveikslėlis” ir ne telemetriniai duomenys.
Signalo šifravimu užsiėmė įvairiausi padaliniai. Kiek girdėjome, iššifravo specialiųjų tarnybų šifruotojai. Pasirodė, jog tik reikėjo suprasti, kad signalą reikia šifruoti pagal vieną lotyniško alfabeto kodą. Tai nustačius, viskas atsistojo į savo vietas: perskaitėm siųstą tekstą, pateiktą senąja lotynų kalba. Mes buvome paskelbti nepageidaujamais asmenimis “persona non grata”, Mėnulis – suverenia “dangaus gyventojų” teritorija. Bet koks nesankcionuotas išsilaipinimas Mėnulio paviršiuje bus laikomas agresijos aktu.
Suprantama, jog tuo buvo sunku patikėti: pranešimas Žemės kalba! Ir dar tokia sena, jau mirusia! Buvo nutarta, jog čia kažkieno kvailas pokštas, suvaidinant, jog tai atėjo iš Mėnulio. Aišku, patikėti tokio mistifikatoriaus buvimu irgi buvo sunku, tačiau dar sunkiau sutikti, jog ten, Mėnulyje, kažkoks vėžių giminės padaras aiškinasi su Žemės gyventojais santykius klasikine senąja lotynų kalba. Patikrinus visas grandis, jokio kvailo pokštininko nustatyti nepavyko.

Paskui buvo pradėta skubiai ruošti naują “Lunochodų” seriją, jie jau buvo ne “traktoriai”, o greičiau “tankai”. Ant jų jau stovėjo ne kulkosvaidžiai, o kur kas galingesni ginklai. Jie iki šiol laikomi paslaptyje, todėl apie juos nekalbėsiu. Ir korpusas toks, kad jo lengvai neįveiksi. Mes juos išbandėme poligone, “įveikdami galimą priešą” iš skirtingų nuotolių. Kruopščiai, įtemptai ruošėmės trejus metus. Konstruktoriai “tankus” užbaigė, kol galų gale jie jau iš mašinų tapo karo dievais. Valstybiniame priėmime buvo patvirtinti iš jų keturi vienetai. Ruošėmės, bet širdyje buvo neramu.
Tačiau septyniasdešimt šeštaisiais projekto plėtra staiga buvo nutraukta. Mums leido suprasti, kad nei dabar, nei ateityje panašaus darbo nebus. Galiausiai, pareikalavę paskutinio parašo, mus paleido “į visas keturias puses”. Aš iškarti įsidarbinau taksi parke. Gaila? Žinoma. Bet, antra vertus, jau geriau taip. Be karų!” – baigė pasakojimą Andrejus, buvęs “Lunochodo 2″ vairuotojas.
Nors šiandieninės JAV technologinis ir ekonominis išsivystymas leidžia kurti kur kas stambesnius aparatus, kalbėti apie Mėnulio kolonizaciją šalies valdžia atsisako ir nebetęsia Mėnulio eksperimentų. Kaip JAV vadovai, taupymo sumetimais, tačiau tokiu aiškinimu sunku patikėti. Knygos “Prarastas kosmosas” autorius Edvinas Raisa – geros reputacijos, į mistiką nelinkęs žmogus. Jis rašė tiesą, kurią patvirtino ne tik JAV, bet ir Rusijos Mėnulio tyrinėjimo projekto nariai.
Ar pavyks kada nors sužinoti, kas jie, tie Mėnulio gyventojai, taip atkakliai giną savo teritoriją, bendraują su mumis senąja lotynų kalba? Gal jie kontaktavo su Romos imperija? Gal jie gali apsilankyti Žemėje? Gal Romos, o anksčiau senovės graikų mitologija apie dieviškąjį panteoną, turi realių įvykių pagrindą? Gal tai tikrai kokia anticivilizacija, kurios agentai ir šiandien yra tarp mūsų. Tuomet kyla du svarbūs klausimai.
Pirma: ar šiandieninė žmonių civilizacija Žemėje tikrai yra nesaugi? Tai kodėl mes visu balsu įvairiausiais būdais kasdien perdavinėjame signalus apie savo buvimą visai Visatai? Juk vėliau ar anksčiau tie mūsų duomenys gali pasiekti ir grobuonis! Kaip mes nuo jų apsiginsime?
Antra: jeigu Mėnulyje esanti civilizacija nenori turėti su mumis jokių kontaktų, tai ar kitose planetose nėra ko nors panašaus? Ar susitiksime su jomis, atkakliai verždamiesi į kitas planetas? Štai nusileidę aparatai Marse kol kas jokios civilizacijos neužfiksavo. Tačiau kaip Žemėje, taip ir kitoje planetoje nėra kontroliuojamas kiekvienas paviršiaus metras. Todėl ir sklando mintis: ar tikrai tie JAV siunčiami aparatai į Marsą kažkaip sugedo? O gal jie pataikė nusileisti apgyventoje zonoje ir buvo atakuoti? Sunaikinti?
Kaip sunku žmonijai suvokti Visatos paslaptis! Juolab kad tie, kurie turi galimybių bent kiek jas atskleisti, slepia tai, kas svarbiausia!.. O mes tikimės atvirumo, gerų kontaktų su kitomis civilizacijomis! Juk visų pirma tarpusavio sutarimo reikėtų savoje planetoje.


           KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Betės ir Barnio ateivių pagrobimas

Buvo toks metas, kai pranešimai apie susitikimus su humanoidais buvo paprasčiausiai metami į šiukšlių dėžę. Tačiau vienu metu tyrinėtojai šiuose pasakojimuose pastebėjo kai kurias pasikartojančias detales. Pavyzdžiui, daugelis liudininkų, patekusių į ateivių kompaniją, visiškai neprisimindavo to, kas su jais vyko. Tiesa, kartais hipnozės seanso metu jų atmintyje atgydavo atsiminimai apie medicininius bandymus, kuriuos su žmonėmis atliko ateiviai iš kitų planetų. Kol kas neaišku, kaip žiūrėti į šiuos pranešimus. Tegul skaitytojas pats nuspręs, susipažinęs su viena garsiausių tokio pobūdžio istorijų, kuriai buvo skirta visa knyga.

Ši istorija nutiko amerikiečiams sutuoktiniams Betei ir Barniui Hilams. Tai buvo netipiška santuoka, nes Barnis buvo juodaodis, todėl kai kurie tyrinėtojai bandė aiškinti, kad ši aplinkybė ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyko psichiniai nuokrypiai, pasibaigę nepaprastais pasakojimais apie susitikimus su ateiviais. Tačiau reikia tuo pačiu pasakyti, kad Hilai buvo gana aukšto intelekto žmonės – Betė dėstė sociologiją, o Barnis aktyviai dalyvavo judėjime už spalvotųjų žmonių teises.

1961-ųjų m. rugsėjo 19 d. sutuoktiniai automobiliu grįžo po atostogų nuo Kanados sienos namo į Portsmutą. Jie sustojo Koulbruke, kur pavakarieniavo, ir 22 valandą pajudėjo tolyn, tikėdamiesi namus pasiekti ne vėliau 2:30, nes buvo pranešta, kad ryte laukiamas uraganas. Ši istorija nutiko kelyje Nr.3, kuris driekiasi per Baltuosius kalnus.

Šviečiantis objektas

Sutuoktinius ėmė persekioti kažkoks šviečiantis objektas. Betė išsitraukė žiūronus ir 100-200 metrų aukštyje pamatė „didžiulį laivą su besisukančiu viršumi ir mirksinčiomis šviesomis”! Objektas nusileido ant žemės netoli nuo automobilio. Sutuoktiniai aiškiai matė dvi eiles langų, už kurių matėsi į žmones panašios būtybės! Barnis išlipo iš automobilio ir ėmė juos stebėti per žiūronus. Jo žodžiais tariant, ateiviai tiesiog „prilipo” prie langų, žiūrėdami į jų automobilį. Betė suriko: „Grįžk atgal! Jie tave nusitemps!” Barnis pabandė taip ir padaryti, tačiau iš pradžių negalėjo net kojų pajudinti. Po kiek laiko jam šiaip taip pavyko prišliaužti prie automobilio. Jis sudribo ant sėdynės ir užtrenkė dureles…

„Elektroninis traškesys”

Hilus iš karto apėmė nenumaldomas noras pasnausti, kurį, kaip jiems pasirodė, sukėlė savotiškas „elektroninis traškesys”. Sutuoktiniai atsibudo visiškoje tyloje ir… važiuojančiame automobilyje! Kelio ženklas rodė, kad nuo tos vietos, kur stebėjo NSO, jie nuvažiavo 70 mylių. Barnis vėl vargais negalais atgavo sugebėjimą vairuoti ir sumažino greitį. Važiavo tylėdami, nerimastingai galvodami, kas įvyko per praėjusias dvi valandas? Kas jiems nutiko per tą laiką? Pagaliau Hilai sugrįžo namo. Jie atsigulė, tačiau niekaip negalėjo užmigti. Migti pradėjo tik paryčiais, tačiau iš karto prabudo -jiems abiem atrodė, kad kažkas jėga juos tempia…
Problemos su miegu ir toliau neapleido Hilų, todėl jie kreipėsi pagalbos į žinomą Niujorko psichiatrą ir hipnotizuotoją Bendžaminą Saimoną. Gydytojas iš karto įtarė, kad baimės ir bemiegių naktų priežastimi gali būti paslaptingas atsitikimas kelyje. Galima tik stebėtis psichiatro kantrybe – ištisus trejus metus jis atlikdavo hipnozės seansus su Hilais, kurių metu juos „perkeldavo” atgal į įvykio vietą. Gydytojo kantrybė pasiteisino – pacientai prisiminė visas šio įvykio smulkmenas.

Stenogramos

Stenogramos, darytos hipnozės seansų metu, parodo, kad tai buvo tikrai labai keistas atsitikimas: „Barnis: – Bete, slėpkis, slėpkis! O, Dieve! Kažkokie keisti žmonės ant kelio. Aš lipu iš automobilio, nors to nenoriu daryti, ir einu… Noriu sustoti, tačiau negaliu. Mes lipame laipteliais, aš už kažko užkliūnu koja ir mes atsiduriame koridoriuje. Nejaučiu nei rankų, nei kojų… Mane paguldo ant stalo…
Betė: – Barnis paspaudžia stabdžio pedalą, automobilis staiga pasisuka į kairę. Iš už medžių pasirodo jie! Aš iššokau iš automobilio ir leidausi bėgti. Jų žmogus atsidūrė šalia manęs. Aš surikau: „Barni, Barni, atsibusk!” Tas žmogus paklausė: „Tai jo vardas Barnis?” Aš neatsakiau – tai ne jų reikalas. Po to supratau – jie norėjo, kad eitumėm su jais. Aš priešinausi. Man pasakė, kad mus apžiūrės ir paleis…”

Ateivių laive


Visas sutuoktinių pasakojimas apie atsitikimą kelyje buvo užrašytas į magnetofono juostas. Bendra šių pasakojimų trukmė yra 45 valandos. Pasirodo, Hilus į ateivių laivą lydėjo penkios į žmones panašios būtybės, apsirengusios vienodais drabužiais. Tik vienas jų, tikriausiai, vyresnysis, buvo apsirengęs kitokiais drabužiais ir buvo panašus į karinio jūrų laivyno kapitoną. Kol ėjo, „kapitonas” su Bete kalbėjo angliškai su prancūzišku, kaip teigė moteris, akcentu. Laive „svečius” sutiko „daktaras”, kuris irgi kalbėjo angliškai. Jis pasodino Betę į baltą kėdę, paėmė „mikroskopą” su didelėmis linzėmis ir ėmė tyrinėti jos odą.
Po to „gydytojas” paprašė moterį atsišlieti nuo kėdės ir išsižioti. Apžiūrėjo gerklę ir dantis, pažvelgė į ausis, nukirpo sruogą plaukų ir juos įdėjo į nedidelį paketėlį. Tą pačią procedūrą atliko ir su moters nagais. Po to moterį paguldė ant stalo. „Gydytojas” paėmė pluoštą adatų su prie jų pritvirtintais laidais ir jas dėjo prie Betės pilvo ir nugaros. „Kas tai?” -paklausė moteris. „Tai nėštumo testas” – buvo atsakymas.

Nedidelis nesusipratimas


„Kapitonas” moteriai padėjo nulipti nuo stalo, pasodino atgal ant kėdės ir į rankas padavė kažkokį albumą. „Daktaras” tuo metu ėmė apžiūrinėti Barnį.
Procedūra buvo pakartota ir su vyru, tik jos metu atsitiko nenumatytas dalykas – apžiūrėdamas Barnio dantis, „daktaras” atsitiktinai palietė apatinius dantis, kurie… pasiliko jo rankose! Pasirodo, dantys buvo dirbtiniai. „Gydytojas” susijaudino, vėl priėjo prie Betės ir truktelėjo jos apatinius dantis! Mokslininkai vėliau juokavo – į savo planetą sugrįžę ateiviai galėjo papasakoti, kad Saulės sistemoje egzistuoja protingi gyventojai, kuriuos sudaro juodos odos vyrai su įstatomais dantimis ir baltos odos moterys su natūraliais dantimis.

Žvaigždėlapis

Tuo metu Betė toliau vartė albumo lapus. Jame buvo pavaizduotos žvaigždės ir linijos – plonos, storos ir punktyrinės. „Kapitonas” paaiškino, kad storosios linijos vaizduoja prekybinius kosminius maršrutus, plonosios – periodiškai vykstančias ekspedicijas, o punktyrinėmis linijomis pavaizduoti planuojami skrydžiai. Betė išdrįso paklausti iš kur jie atskrido ir kur yra jų žvaigždė? Atsakymas buvo toks:
-    Ar jūs žinote, kur čia pavaizduota jūsų Saulė?
-    Ne, nežinau.
-    Tai kaip galima paaiškinti iš kur mes atvykome?
Prieš paleidžiant sutuoktinius, „kapitonas” netikėtai pareiškė, kad ekipažas prieštarauja, jog jiems būtų paliktas albumas, kaip „daiktinis įrodymas, kad Žemės gyventojai pabuvojo ateivių kosminiame laive”. Betės buvo griežtai pareikalauta atiduoti albumą.

Bandymas nustatyti vietą, iš kur atvyko ateiviai

Bendžaminas Saimonas nusprendė pabandyti iš Betės „ilgalaikės” atminties ištraukti jos matytą žvaigždėlapį. Tai pasisekė padaryti vos per keletą hipnozės seansų! Atkurtas žvaigždynų paveikslas buvo atspausdintas laikraščiuose, tikintis, kad astronomai pareikš savo kompetentingą nuomonę. Atsiliepė astronomijos mokytoja 36-ių metų amžiaus Mardžorė Fiš iš Ok Harboro miesto Ohajo valstijoje. Ji padarė prielaidą, kad mūsų Saulė Betės Hil matytame žemėlapyje pavaizduota viršutiniame dešiniajame kampe. Nuo šio taško iki ateivių bazės driekėsi stora linija. Mokytojos nuomone, laivas pakilo iš planetos, skriejančios aplink Dzeta 1 žvaigždę, esančią Tinklelio žvaigždyne.
Mokytojai Fiš pavyko iš pradžių atpažinti 9 žvaigždes, pavaizduotas Betės plane, o vėliau ir daugumą kitų. Įdomu buvo tai, kad astronominiuose žvaigždžių kataloguose nebuvo trijų žvaigždžių, buvusių ateivių albume. Praėjo keletas metų, 1969-ųjų m. rudenį išleistame „Artimiausių žvaigždžių katalogo” leidime mokytoja aptiko ir šias žvaigždes.


                                                   KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ar mokslininkai pajėgūs sukurti zombių virusą?

Mokslui jau keletą dešimtmečių žinomos keistos baltymų dalelės prionai, galintys sukelti susirgimus, kurių simptomatika panaši į menamų zombių elgesio ypatumus. Ar modernus mokslas pajėgus sukurti infekcijos sukėlėją, kuris savo auką paverstų lengvai kontroliuojama pusiau gyva, pusiau mirusia žmogysta be jokių savasties požymių?

Vakarų Afrikos ir Haičio vudu kultuose (Voodoo) zombiais vadinami žmonės be sielos, kitaip tariant, negyvi kūnai, kuriais it marionetėmis manipuliuoja galingi kerėtojai. Klasikiniame 1968 m. Holivudo siaubo filme „Gyvųjų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead”) vaizduojama, kaip radiacinis apšvitinimas Pensilvanijos valstijos provincijoje prikėlė gausybę nerangiai it kerėplos sliūkinančių, kanibalistiškai nusiteikusių numirėlių – zombių.

„Toks hipotetinis užkratas turėtų būti orientuotas į neurosistemos, tiksliau – į specifinių smegenų sričių infekavimą,“ - samprotauja Harvardo universiteto psichiatrijos profesorius Stivenas Šlocmanas (Steven C. Schlozman). Beje, jis – fantastinių apsakymų ciklo „Zombių autopsijos“ („The Zombie Autopsies“) autorius.

„Nors vaikščiojantys negyvėliai turėtų ne tik motorinių (judėjimo), bet ir akivaizdžių nekrozės (audinių irimo) problemų, svarbiausia yra tai, kad visiškai nefunkcionuotų jų smegenų kaktos skiltys. O būtent šioje smegenų srityje susitelkę nerviniai centrai atsakingi už moralės jausmą, sugebėjimą planuoti, impulsyvių veiksmų slopinimą, - atkreipia dėmesį S.Šlocmanas. – Panašu, kad būtų paveiktos ir zombių smegenėlės – smegenų sritis, reguliuojanti koordinaciją (pusiausvyros jausmą).“

Anot S.Šlocmano, tikėtina, jog tokių dalinių pakenkimų smegenyse kaltininkas galėtų būti, pavyzdžiui, koks nors baltymas. Tiksliau, savireplikuojanti baltyminė dalelė – infekcijos veiksnys, vadinamas prionu. Prionas - ne visai virusas, ne visai gyvas organizmas. Prionų beveik neįmanoma sunaikinti. Esame rašę ir apie tai, jog prionai gali evoliucionuoti reaguodami į aplinkos poveikius. Prionų sukeliamų susirgimų šiuolaikinė medicina kol kas nepajėgi išgydyti.

Pirmoji žinoma prioninės kilmės epidemija buvo atrasta praėjusio šimtmečio viduryje, Papua Naujojoje Gvinėjoje: forų genties (angl. k. – „Fore tribe“) narius mokslininkai aptiko apimtus keisto drebulio. Be to, nežinoma infekcija susirgę čiabuviai nei iš šio, nei iš to imdavo nevaldomai kvatotis. Gentyje ši liga buvo vadinama „kuru“, o penktojo dešimtmečio pradžioje medikai nustatė, jog liga galėjo sietis su gentyje praktikuotais kanibalistiniais ritualais. Kai kurių iš jų metu būdavo valgomos ir smegenys.

Prionai neigiamą reputaciją užsitraukė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Išsiaiškinta, kad jie yra pavojingos infekcijos galvijų encefalopatijos, vadinamos ir karvių pasiutlige, sukėlėjai. Jei toks prionas pakliūtų į žmogaus organizmą, jis, kaip ir karvių pasiutlige susirgusiems galvijams, galvos smegenyse suformuotų tuščių ertmių, kokių apstu kempinėse. Tokia infekcija sergančio individo smegenys galvos tomogramoje atrodo smarkiai sunykę.

Prioninės kilmės susirgimai rūšių populiacijose plinta labai lengvai. Tačiau jei kokiems nors piktavaliams genijams ir kiltų mintis sukelti apokaliptinę pasaulinio masto epidemiją, jiems reikėtų prionus susieti su kokiu nors virusu, galinčiu prionus pernešti į smegenų kaktos skiltį ar smegenėles. Laimei, pasiekti tik šias smegenų sritis (ramybėje paliekant kitas) net ir virusams yra labai keblu.

Masačiusetso centrinės ligoninės (Bostonas, Masačiusetsas, JAV) transplantacinių infekcijų skyriaus vedėjas Džėjus Fišmanas (Jay Fishman) teigia, kad infekuoti konkrečias smegenų sritis būtų galima, pavyzdžiui, encefalito (smegenų uždegimo) virusu.

„Tiktų ir herpeso (pūslelinės), taip pat Nilo karštinės sukėlėjai, - vardija Dž.Fišmanas. – Tačiau tikimybė ar galimybė apvienyti prioną su virusu bendrai misijai yra itin menka. Yra ir dar viena neįveikiama kliūtis – infekavus organizmą prionu, pirmiausiai jo poveikį smegenims kažkokiu būdu reikėtų apriboti taip, kad naujai iškepti zombiai bent jau nepakliūtų į komos būseną - ką čia ir bekalbėti apie visavertį organizmo funkcionavimą atjungus protą, sąmonę.“

Nors australų grupės „Men at Work“ šlagerio „Down Under“ lietuviškai perdainuotoje grupės „Antis“ versijoje „Zombiai“ nuskambantis įspėjimas „...zombiais gali tu apsikrėsti...“ lyg ir turi teorinį pagrindą, galime likti ramūs – dirbtinė zombių epidemija tikrovėje, kaip teigia medikai, iš esmės yra neįmanoma.

            KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

The Rake – siaubą keliantis padaras

The Rake – tai padaras apie kurį informacijos nėra daug. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip “nuogas žmogus”. Žodis rake – reiškia grėblys. Būtent toks vardas yra duotas šiam sutvėrimui dėl jo ilgų rankų ir pirštų.

Šiais technologiniais laikais, kuomet vaizdo įrašymo priemonės tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, vaizdo įrašų su šiuo padaru smarkiai padaugėjo. Negana to, manoma, kad Žemėje jis gyvena jau daugybe šimtmečių. Pirmasis žinomas pranešimas siekia 12 amžių. Kuomet vieno vienuolyno kronikose buvo aprašytas “keistas, nuogas demonas” gyvenantis miškuose. Jis apibūdinamas taip pat kaip ir šiais laikais. Ilgos plonos galūnės. Tamsoje švytinčios akys, kūnas be plaukų.

Ufologai mano, kad padaras galėtų būti mutacijos pasekmė, tačiau tai nepaaiškina to, kad jį liudininkai mato skirtingose vietose ir skirtingais laikais. Dar vienas padaro sugebėjimas tai jo greitis. Vaizdo įrašuose kuriuose jis buvo užfiksuotas matome, koks jis staigus ir greitas. Žinoma padaras neatrodo piktybinis. Nėra gauta nė vieno pranešimo apie tai, kad Rake užpuolė žmogų. 2011 metais apie šį sutvėrimą buvo pastatytas siaubo filmas.
Dažnai padaras yra tapatinamas su mistiniu Slender Man kuris išgarsėjo po kompiuterinio žaidimo, tačiau pasak internautų tai du skirtingi sutvėrimai.

Nuoroda į 2 Video:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=iPIC5ABplg0#!
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=smfvAuaLMq8#!

                                                 KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Juodosios mišios

Juodosios mišios buvo laikomos ir nepriklausomai nuo šabašo. Jų griebdavosi, kad gautų velnio pagalbą (pavyzdžiui, siekiant prisivilioti kitą žmogų) ir jam įsiteiktų. Tam reikėjo koneveikti ir įžeidinėti Dievą. Kadangi velnias pats savaime neegzistuoja, o tėra dievybes neigimas, taip ir juodosios mišios esti liturgijos priešingybe.

Jas laikydavo koks nors šventikas-renegatas, ir joms būtinai reikėjo gauti šventosios ostijos paplotėlį, kad iš jo galima būtų pasityčioti. Nuogas gulinčios moters kūnas atstodavo altorių. Ji sukryžiuotose rankose laikydavo juodas žvakes. Ant jos krūtines uždėdavo servetėlę su siuvinėtu kryžiumi, ant pilvo pastatydavo monstranciją. Taure buvo statoma tarp krūtų arba tarp kojų. Kad mišios būtų labai sėkmingos (kad demonai atkreiptų į jas dėmesį), būdavo rekomenduojama paaukoti nekaltą būtybę-naujagimį. Komuniją pašventindavo virš moters genitalijų. Be to, kraujas buvo pilamas į taurę, iš kurios gere ir šventikas-renegatas, ir moteris-altorius, šis ritualas baigdavosi jų sueitimi, kartais ir visuotine nuodėme. Buvo manoma, kad lytinis aktas neva turįs privilioti galingus gašlius demonus.

XV amžiuje Gilli de I.avalis, kuris tautos buvo pavadintas Mėlynbarzdžiu, trokšdamas išgauti aukso gamybos paslaptį, paaukojo velniui apie du šimtus berniukų. Po jo arešto pilies požemiuose buvo rasta daugybe vaikų kaukolių ir kaulų.

Liudviko XIV laikais Prancūzijoje gyvenęs šventikas Giburgas ypač dažnai buvo kviečiamas laikyti juodąsias mišias. Tuo tikslu į jį kreipdavosi karaliaus favorite markize Fransuaza de Montcspan. Nebūdama tikra dėl monarcho ištikimybes, markize šitaip bandė apsidrausti. Itin reta to laikmečio graviūra vaizduoja ją gulinčią ant stalo, priešais ją stovi Giburgas ir, laikydamas rankose naujagimį, smeigia į jį peilį. Be to, kraujas teka ant Montcspan kūno.

1680 metais aprašytas įdomus atvejis, kai sąžines kamuojamas pirklys atėjo pas inkvizitorių ir prisipažino užsakęs juodąsias mišias, kad atkreiptų vienos kilmingos damos dėmesį. Atsižvelgę į nuoširdų prisipažinimą ir atgailavimą, teisėjai buvo geri: prieš sudeginant ant laužo, nelaimingąjį įsimylėjėlį įsake pasmaugti.
Įdomu, kad juodosios mišios, kurias užsakydavo vyras, atrodo visiškai kitaip ir sutinkamos retai. Jos gali vykti apskritai be sueities (dvasininko aktas su vyru būtų aiškus iškrypimas, nors ir malonus juodosioms jėgoms). Beje, inkvizicijos archyvuose užfiksuota atvejų, kai specialiai meilės ritualui kviesdavo biseksualias poras ir ceremonija būdavo baigiama visuotine orgija.
Juodosios mišios ir šiais laikais laikomos Europoje, tačiau itin slaptai. Beje, dabar jos neteko savo klaikaus pobūdžio, atliekamos be kraujo praliejimo, pasižymi vien tik cinizmu ir geidulingumu, turint tikslą sužadinti geismą šventvagystėmis ir misticizmu.

                                                        KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!