Britai paviešino šimtus slaptų NSO bylų

Britų valdžia paviešino šimtus bylų susijusių su NSO, kurios, valdžios manymu, prarado savo svarbą. Gynybos ministerija, užsiimanti neatpažintų skraidančių objektų tyrimais, nusprendė paviešinti šiuos duomenis tam, kad žmonės įsitikintų patys: ateivių nėra ir jie negali kelti jokios grėsmės. Dokumentus gali peržiūrėti kiekvienas norintis internetiniame puslapyje.

Paviešintos 25 bylos, kuriose yra daugiau nei 700 dokumentų apie NSO objektus, užfiksuotus 2007-2009 metais. Juose aprašomi tie įvykiai, kai žmonės tapo keistų reiškinių „liudininkais“. Vienas iš linksmiausių yra vaiko pasakojimas, kuriame jis teigia matęs įtartiną ugnį danguje ir, kaip įrodymą, pateikia nupieštą ateivį, mojuojantį ranka iš kosminio erdvėlaivio.

Kituose liudijimuose – anglo pranešimas, kuriame teigiama, kad jis jau kelis metus gyvena su ateiviu, o kitas teigia, kad ateiviai pavogė jo šunį, mašiną ir palapinę žygio metu. Pasitaikė įrašų apie tai, kad NSO matė virš Parlamento rūmų arba Stounhendžo žymiųjų akmenų teritorijoje, praneša BBC. „Aš tikiuosi, „slapti įrašai“ pralinksmins skaitytojus, taip, kaip ir mus kadaise“, – pasakė buvęs pareigūnas Nickas Pope’as.

Tirti įvykius, liudijančius apie NSO egzistavimą britų valdžia pradėjo 1952-ais. Daugiausiai pranešimų apie ateivius valdžia gavo 1978-ais (750 pranešimų), kai kino teatruose buvo parodytas Steveno Spielbergo filmas apie keistus reiškinius „Close Encounters of the Third Kind“.

Antrasis „pagyvėjimas“ jautėsi 2009-ais – tada padalinys turėjo peržiūrėti daugiau nei 640 skambučių ir laiškų. Didžioji jų dalis buvo informacija apie ore sklandančius šviečiančius objektus. Viename pranešima, pavyzdžiui, buvo pranešama apie tai, kad danguje kažkas „šviečia kaip angelas“. Ekspertai mano, kad skundų neaiškiais objektais danguje skaičius 2009-ais pakilo dėl kinų žibintų.

„Daugelis įrašų apie keistos formos dangaus objektus oranžinės spalvos tinka apibūdinti kiniškus žibintus, nors patys liudytojai jų neatpažįsta“, – pasakojo knygos „Dokumentai apie NSO“ autorius Davidas Clarkas. Pasak Gynybos ministerijos atstovų, dauguma pranešimų apie NSO turi logišką paaiškinimą, tik maža jų dalis iki šiol neištirta. Pavyzdžiui, pranešimas iš policininkų ir lakūnų, pažymi Sky News.

Nepaisant to, kad pranešimų skaičius kasmet tik didėja, 2010-ais Didžiosios Britanijos Gynybos ministerija panaikino specialų skyrių, užsiėmusį šių pranešimų tyrimu. Organizacijoje nutarta, kad per daugiau nei pusšimtį metų vykusius tyrimus nebuvo aptikta nieko vertinga, kas įrodytų NSO egzistavimą. „Skyriaus veikla neužtikrino iškeltų siekių, o tik blaškė pareigūnų dėmesį nuo svarbesnių bylų“, – tuomet kalbėjo Gynybos ministerijos vadas Bobas Einswortas.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!! 

Antrininkai pranašauja mirtį

Pasakojimų apie mirštančiųjų atsisveikinimą su gyvaisiais yra gana daug. Ir ne tik Lietuvoje. Šiuos faktus bent jau psichologiškai galima paaiškinti. Suprantamas mirštančiųjų noras paskutinį kartą žvilgtelėti į jiems brangius žmones, aplankyti mielas širdžiai vietas.

Tad visa tai iš dalies galima paaiškinti ir telepatija. Tačiau kaip paaiškinti faktus, kai gyviesiems pasirodo jų pačių antrininkai (gal vėlės, gal jų pačių astraliniai kūnai) ir išpranašauja artimą mirtį? O tokių atvejų pasaulio istorijoje žinoma.

Antai plačiai žinomas, bet nepaaiškinamas atvejis įvyko su Rusijos imperatoriene Ana Joanovna, Petro Didžiojo dukterėčia. Tai įvyko Fontankos rūmuose, esančiuose prie Aničkovo tilto. Sargyba stovėjo kambaryje šalia salės. Vienas sargybinis stovėjo prie pravirų durų. Imperatorienė buvo pasišalinusi į savo apartamentus. Viešpatavo tyla, buvo jau po vidurnakčio, ir karininkas prisėdo, norėdamas truputėlį snūstelėti. Staiga budintysis šūktelėjo sargybą, kareiviai pašoko ant kojų, o karininkas išsitraukė špagą pagarbai atiduoti.

Ir štai sargyba mato imperatorienę Aną Joanovną, einančią per sosto salę. Imperatorienė eina pirmyn ir atgal, mįslingai linguodama galvą, į nieką nekreipdama dėmesio. Budintysis stovi kaip įbestas, visa sargyba išsitempusi laukia, kas bus toliau, su nerimu stebėdami imperatorienės veidą, kuris jiems atrodo gana keistas. Karininkas, manydamas, kad ji neketina išeiti iš sosto salės, bet nedrįsdamas per daug prisiartinti prie durų, ryžosi pasinaudoti kitu išėjimu ir damų kambaryje paklausti, ar jos nežinančios keistų imperatorienės ketinimų. Pakeliui jis sutiko imperatorienės favoritą Bironą ir raportavo jam, kas nutiko.

- Negali būti, – pasakė Bironas, – ką tik mačiau imperatorienę, ji nuėjo į miegamąjį poilsiui.

- Pažiūrėkite pats. Ji stovi sosto salėje, – gūžtelėjo pečiais karininkas.

Bironas nuėjo i salę ir taip pat pamatė „valdovę“.

- Tai kažkokia intriga, apgavystė, kažkoks suokalbis, norint paverkti kareivius ! – sušuko jis ir
nubėgo pas imperatorienę. Bironas įtikino išeiti iš miegamojo ir, demaskuoti tą apsišaukėlę, kuri
naudojasi pa-našumu į imperatorienę ir, tikriausiai turėdama piktų ketinimų, apgaudinėja žmones.

Imperatorienė, apsivilkusi peniuaru, sutiko pasirodyti. Bironas nuėjo kartu su ja. Jie išvydo sosto salėje nepaprastai panašią į imperatorienę moterį, kuri visai nesutriko juos išvydusi.

- Akiplėša ! – šūktelėjo Bironas ir pakvietė sargybą. Jaunas karininkas pamatė dvi Anas Joanovnas,
iš kurių tikrąją buvo galima atskirti tik iš drabužių ir pagal tai, jog ji įėjo kartu su Bironu. Nustebusi imperatorienė pastovėjo minutę, paskui žingtelėjo pirmyn, prie tos moters ir paklausė:

- Kas tu esi ir ko atėjai ?

Atvykėlė, netardama nė žodžio ir nenuleisdama akių nuo imperatorienės, pradėjo trauktis sosto link. Pagaliau atsisukusi veidu į imperatorienę, pradėjo kopti laipteliais po baldakimu.

- Įžūli apgavikė ! Štai tikroji imperatorienė ! Ji įsako jums: šaukite į šią apsišaukėlę ! – sušuko Bironas sargybiniams. Suglumęs karininkas sukomandavo, kareiviai nusitaikė. Moteris, stovinti ant laiptelių prie pat sosto, dar kartą žvilgtelėjo į imperatorienę ir dingo. Tada Ana Joanovna pasakė Bironui:

- Tai mano mirtis !

Nėra žinoma, ką pajuto imperatorienė, susitikusi su savo antrininke. Bet jos žodžiai „Tai mano mirtis“ išsipildė greitai.

Šią istoriją smulkiai papasakojo šiame įvykyje dalyvavęs karininkas, ir ji buvo plačiai žinoma iš „Grafienės A. Buldovos prisiminimų“.

O štai ir kitas panašus įvykis iš Rusijos carų gyvenimo – imperatorienės Jekaterinos Didžiosios susitikimas su savo antrininke. Apie tai savo „Prisiminimuose“ yra užsiminęs Liudvikas XVIII, remdamasis savo pavaldinių, aplankiusių Rusijos imperatorienės rūmus, žodžiais.

„Dvi dienas prieš mirtį, – rašė jis. – rūmų damos, budėjusios prie Jos didenybės miegamojo durų, išvydo, kaip imperatorienė su naktiniais drabužiais ir žvake rankoj išėjo ir pasuko sosto salės link. Iš pradžių damos labai stebėjosi tokiu keistu ir vėloku pasivaikščiojimu. Netrukus jos pradėjo nerimauti, kodėl taip ilgai imperatorienė negrįžta. Bet kaip jos nustebo, kai išgirdo iš miegamojo imperatorienės skambutį, kviečiantį budinčius tarnus. Įpuolusios į miegamąjį, damos pamatė imperatorienę, gulinčią lovoje. Jekaterina nepatenkinta paklausė, kodėl jai trukdoma miegoti. Rūmų damos, bijodamos pasakyti tiesą, labai sumišo. Bet imperatorienė, pastebėjusi suglumimą, liepė smulkiai papasakoti, kas nu-tiko. Išklausiusi pasakojimą, monarchė įsakė paduoti jai drabužius ir damų lydima pasuko sosto salės link. Durys buvo praviros, ir visi pamatė keistą vaizdą: didžiulė salė švietė kažkokia žalsva spalva, o soste sėdėjo vaiduoklis – kita Jekaterina.

Tikroji imperatorienė riktelėjo ir krito be sąmonės. Nuo tos akimirkos Jakaterinos sveikata labai pašlijo, ir po dviejų dienų ji mirė nuo apopleksijos.

Vaiduoklio antrininko pasirodymas, tapęs tiesiogine mirties priežastimi, įvyko viename rusų armijos gvardiečių pulke. Visa tai matęs karininkas papasakojo:

- Pulkas laukė atvykstant naujo vado. Vieną vakarą pamatėme, kad jam paruoštame bute dega
šviesa. Pulko adjutantas, pranešęs draugams apie viršininko atvykimą, nuskubėjo prisistatyti. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti karininkai. Visiems susirinkus salėje, pulko vadas, išėjęs iš kabineto, pasikalbėjo su karininkais ir, davęs kelis nurodymus, paleido visus namo. Kitos dienos rytą vėl pasklido žinia, kad atvyko pulko vadas, ir nustebę karininkai antrą kartą susirinko salėje. Vėl pro kažkurias duris įėjo vadas, pakartojo tuos pačius žodžius, davė tuos pačius nurodymus ir, adjutanto lydimas, pasuko į savo kabinetą. Priėjęs prie atvirų durų, jis krūptelėjo ir paklausė adjutantą: „Jūs matote?“. Gavęs teigiamą atsakymą, vadas ranka mostelėjo kariškiams, kad šie prieitų. Prisiartinę karininkai pamatė kabinete kitą pulko vadą – jo antrininką. Tada tikrasis vadas greitai engė prie vaiduoklio, o kai tas akimirksniu dingo, vadas krito ant grindų negyvas…

Sis adjutanto užrašytas ir visų karininkų parašais patvirtintas pasakojimas buvo saugomas pulko archyve.

Ar šie vaiduokliai buvo tik artimos mirties pranašai, ar patys buvo mirties priežastimi, galima tik spėlioti. Bet vis dėlto kas buvo šie vaiduokliai – mirties pasiuntiniai? Dar gyvų žmonių vėlės, astraliniai kūnai? O juk manoma, kad jie negali palikti savo materialaus kūno, jam dar gyvam esant ar bent ne- miegant. Tad belieka konstatuoti, kad tokie vaiduokliai kolkas yra žmogui nesuvokiamas dalykas. Ir net Bažnyčia tokius dalykus nelabai gali paaiškint.

O kad žmogaus ir vaiduoklio (nebūtinai antrininko) susitikimas, juolab fizinis kontaktas, yra pavojingas gyvajam, liudija ir kiti pasakojimai. Antai kartą garsus dainininkas F. Šaliapinas su dviem savo bičiuliais dailininkais svečiavosi netoli Oriolo. Šeimininkas papasakojo svečiams apie tų vietų įžymybę – pilkapį, apie kurį sklido negeros kalbos. Buvo kalbama, kad vidurnaktį ant jo pasirodo ugnelė ir moteris baltais rūbais. Sulaukę vėlumos, F. Šaliapinas ir jo bičiuliai patraukė į tą vietą. Ir visi grįžo labai sutrikę. Visi trys aiškiai matė ant pilkapio žibančias ugneles. O vidurnaktį virš pilkapio pasirodė baltas debesėlis, kuris įgavo moters pavidalo figūrą.

Kitą dieną prie pilkapio kartu su svečiais panoro nueiti ir šeimininkas ir trys kaimynai dvarininkai. Naktis buvo šviesi. Įsitaisę pilkapio papėdėje visi matė, kaip artėjant vidurnakčiui įsižiebė ugnelės, kaip prie viršūnės susidaręs debesėlis įgavo moters formą. Kai balkšva figūra ėmė leistis žemyn stebinčiųjų link, visi, išskyrus F.Šaliapiną, nejučiom pasitraukė nuo jos. Dainininkas priešingai – puolė prie vaiduoklio. Tą akimirką, kai jie susilietė, F.Šaliapinas nugriuvo, o moters figūra dingo. Visi puo-lė prie jo. Dainininkas gulėjo be sąmonės.

Tokį pat rizikingą eksperimentą atliko šio amžiaus pradžioje ir garsus rusų ekstrasensas Stefanas Samburas. Vieno seanso metu jam pavyko iškviesti panašią būtybę. Kai figūra tapo ryški ir ją galėjo matyti kiti seanso dalyviai, S.Samburas, išskėtęs rankas, puolė prie jos, lyg norėdamas apkabinti ir sulaikyti. Bet kai tik jie susilietė, pamėklė dingo, o pats S. Samburas vos ne vos atsipeikėjo ir dar ilgai sirgo.

Apskritai pasimatymai su vaiduokliais gyviesiems teigiamų emocijų nesukelia. Greičiau atvirkščiai. Net ir labiausiai netikintis anapusine tikrove žmogus būna sukrėstas po tokio susitikimo ir matytą vaizdą su šiurpu prisimena visą gyvenimą. Tokio sukrėtimo pavyzdžiu galėtų būti ir Smolensko srities gyventojo V. Nochanovo, paprasto traktorininko, pasakojimas apie susitikimą su vaiduokliu:
„Netoli Zabolotjės kaimo, tarp gūdžių miškų yra negeru žodžiu minima vieta. Sausio pradžioje aš ir mano draugas Kurolesovas ta tarpumiške važiavome vikšriniu traktoriumi.

Buvo apie antra valanda nakties. Degė traktoriaus žibintai, nakties danguje ryškiai švietė mėnulis – buvo pakankamai šviesu.

Mes pravažiavome proskyna ir staiga labai aiškiai išgirdome balsą, nors pro traktoriaus triukšmą negirdėjome nė patys savęs. Kažkas žemu balsu ištarė: „Vaikinai pavežėkite! (mano draugui pasigirdo: “Vaikinai, padėkite”). Mes už dešimties metrų pamatėme senutę. Ji trisdešimčiai laipsnių šalčio buvo apsirengusi per lengvai – kažkuo panašiu į baltą suknelę, nuo pečių nusileidžiančią iki pat sniego. Kojų nebuvo matyti. Ant galvos nei plaukų, nei kokio nors apdangalo nepastebėjome.

Ji priartėjo prie traktoriaus, tartum praplaukusi virš sniego, ir įsikibo į durų rankeną. Tą akimirką traktoriaus žibintai užgeso, nors variklis tebeveikė. Senutė spėjo šiek tiek praverti dureles ir pabandė pažvelgti į traktoriaus kabiną. Tada mes iš arčiau pamatėme jos veidą: ilga sukumpusi nosis, tamsi odos spalva, nemirksinčios žalios, šviečiančios akys. Mus apėmė siaubas. Aš įsikibau į durų rankeną, bandydamas jas uždaryti, tačiau kažkokia jėga neleido. Viktoras susiprato užkišti už traktoriaus rankenos laužtuvą, mes iš lėto uždarėme duris ir užsklendėme.

Senutė, važiuojant traktoriui, tebejudėjo drauge su mumis ir tebetraukė dureles į save. Mus skyrė centimetrai. Taip nuvažiavome apie kilometrą. Paskui reikėjo pasukti. Mes neilgam atitraukėme akis nuo kelio ir nuo senutės. Kai vėl pažvelgėme jos jau nebebuvo. Tuo metu užsidegė traktoriaus žibintai. Mes sėkmingai atvykome į kaimą, bet iki pat ryto negalėjome užmigti.“

Kartais tokius vaiduoklius pavyksta užfiksuoti ir fotojuostose. Taip pavyko 1988 metų vasario mėnesį leningradiečiui, anomalių reiškinių tyrėjui, technikos mokslų kandidatui S. Kuzionavui.

…Leningrado srities Vsevoložsko mieste vakarėjant šeima sėdėjo prie televizoriaus. Pabiro stiklas. Ant apsnigtos žemės nebuvo jokių pėdsakų. Išoriniame lango stikle žiojėjo apvali skylė, bet vidinis stiklas liko sveikas. Tik į jį įsilydė nedidelės išorinio stiklo šukės.

S. Kuzionovas į šį miestą atvyko kitą dieną. Kelis kartus nufotografavo išdaužtą stiklą. Išryškinęs juostą ir padaręs nuotraukas, viename iš kadrų aptiko tai, ko nematė pro fotoaparato vaizdo ieškiklį – nepažįstamos moters , žiūrinčios į kambarį, veidą. Ant padidintų išorinio stiklo nuotraukų buvo matyti vadinamosios „juodosios dėmės“ – nedidelės apvalios juodos dėmelės, neretai esančios tose vietose, kuriose pastebimas poltergeistas ar kiti paslaptingi reiškiniai, kurių dar negalime paaiškinti. Tokios nuotraukos ne retenybė. Jų autoriai atsiunčia ir negatyvus, kad nebūtų įtarti apgaudinėjimu.

Yra ir kitokio pobūdžio mirusiųjų neįprastų kontaktų su gyvaisiais. Neretai mirusieji prašo juos palaidoti ar atlikti kitokio pobūdžio paslaugas. Dažniausiai taip atsitinka sapno metu.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ekskursija po hipotetines planetas

Dažnai asmenys, kontaktavę su ufonautais, teigia, jog jie buvo pagrobti ir matė kaip atrodo ateivių gimtoji planeta. Kartais tokia informacija kontaktuotoją pasiekia telepatinio ar astralinio kontakto metu. Kaip ten bebūtų, nesiimsime vertinti kiek tos patirtys yra tikros, o kiek ne.

Tiesiog kartu pasižvalgykime po kitų civilizacijų planetas. Vieni tai vertins kaip kliedesius, kiti kaip fantastiką, treti ims ir patikės, svajodami patirti kažką panašaus. Taigi kviečiu jus į kosminę ekskursiją po kitas, nežinomas, hipotetines planetas.

Planeta Erra

Kontaktuotojai dažnai mini ateivius vadinamus plejadiečiais. Apie juos pirmą kartą sužinota iš kontaktuotojo Edvardo Majerio. Šie ateiviai atvyko iš Plejadžių žvaigždyno planetos Erra. Edvardo Majerio žodžiais tariant, Erra yra mažesnė už Žemę, tiek savo dydžiu, tiek ir gyventojų populiacija. Erroje gyvena ne daugiau nei pusė milijardo gyventojų.

Fauna šioje planetoje primena mūsų žuvis, arklius, zuikius ir naminius gyvulius. Plejadiečiai lytiškai subręsta būdami dvidešimties metų, tačiau nesituokia kol nepabaigia mokslo ir netampa išsilavinusiais, o mokslus jie baigia būdami maždaug septyniasdešimties metų.

Pikrano planeta

Apie šią planetą tapo žinoma iš dviejų nepriklausomų vienas nuo kito kontaktuotojų iš Rusijos miesto Kostroma. Pirmieji planetos aprašymai buvo gauti 1980 metų pavasarį. Vėliau 1990 metų gegužę, ją gavo kitas kontaktuotojas. Abiem atvejais kalba ėjo apie tą pačią planetą. Pikrano planeta yra labai šviesiu paviršiumi, žalsvu dangumi, silpnais vėjais.

Piranas yra ketvirtojo Liukk žvaigždės planeta. Jos atstumas nuo žvaigždės yra 3,5 parseko. Kontaktuotojams buvo perduotas Pikrane esančio žemyno pavadinimu Gessacht žemėlapis, kuriame buvo pavaizduoti 103 miestai, 6 ežerai, 10 upių, 2 dykumos, tačiau jame visiškai nėra aukštų kalnų, pelkių ir miškų. Žemynas nėra didelis, jis viso labo 4625×2250 km pločio. Vakaruose žemyną skalauja Gessalino vandenynas, pietuose – Curajaus vandenynas, rytuose – Zlistraimo cau jūra, šiaurėje – Gychano cuchom įlanka.

Kontaktuotojams taip pat buvo parodytas ir didelio miesto vaizdas. Miestas vadinosi Lau Tenausas. Mieste buvo plačios gatvės ir vyravo žaluma. Miesto gyventojai buvo 2 – 3 m ūgio ir dėvėjo vienodus laisvus drabužius. Iš vienos vietos į kitą pikraniečiai keliauja skraidančiais traukiniais turinčiais 3 – 8 vagonus.

Satro planeta

Anot kontaktuotojos Olgos, šios planetos pavadinimas tariamas kiek kitaip, tačiau taisyklingai jo ištarti neįmanoma jokia žemiška kalba, tad, kad būtų paprasčiau, ji vadinama Satru. Žvaigždė prie kurios randasi Satras yra palyginus netoli, tik už 7 šviesmečių.

Visos tos žvaigždės planetos yra apgyvendintos, o būtybės kurios jose gyvena, gali keisti savo išvaizdą, bendrauti telepatiškai ir matyti iškart visomis kryptimis. Beje, šios planetos pavadinimas sutinkamas tarp kontaktuotjų gana dažnai.

Ummo planeta

Ši planeta apgyvendinta draugiškai žemiečių atžvilgiu nusiteikusia civilizacija. Šie ateiviai savo išvaizda primena skandinavus, tik turi keistus balsus su metaliniu skambesiu. Ummo planeta randasi kitoje galaktikoje, esančioje paraleliai su mūsiške, bent jau taip pasakoja kontaktuotojas Žanas Pjeras Peti. Ummo planetoje viską sprendžia vyriausybė, visi gauna vienodas algas, nėra tarp jų nei storų nei plonų, visi atrodo vienodai.

Planeta Fudo

Anot kontaktuotojo O. A. Fuso egzistuoja Fudo planeta. Jos diametras 16200 kilometro. Šioje planetoje yra du vandenynai ir septynios jūros. Pradžioje Fudo planetą valdė karalienė Arachana ir patarėjas Portunas. Šioje planetoje buvo du klanai, tačiau Fudo klanas nugalėjo. Pralaimėjusio klano galva Daksaras, susituokė su Gemeste iš Fudo klano. Įsivyravo taika.

Planeta be galo militarizuota, joje egzistuoja didelė armija. Armija tiek planetinė, tiek kosminė.

Planeta Veretas

Apie kitą planetą pasakoja ir lietuvis kunigas Bronislovas Paltanavičius kurį 1992 metais liepos 1 dieną, buvo pagrobę ateiviai. Po to kai jis virvinėmis kopėčiomis užlipo į jų laivą ateiviai nuskraidino kunigą į savo planetą. Ateiviai atrodė kaip lietuviai. Tik tamsaus gymio. Jų plaukai buvo juodi, akys mėlynos, vilkėjo jie panašius į naro kombinezonus.

Ateivių planetoje dangus yra be galo žydras, be debesų. Kunigas pabuvojo mažame ateivių miestelyje, kuris spindėjo pasakišku grožiu. Miestelis buvo apstatytas vienaukščiais mediniais namukais išpuoštais įvairiausiais ornamentais. Langai buvo stilizuoti, širdies ar smuiko formos. Miestelyje taip pat buvo be galo daug įvairiausių gėlių. Kiemuose darbavosi ateiviai, kartais prieidami ir išgerdami gelsvo skysčio iš ant šaligatvių surikiuotų stalų. Veretiečiai gyvena šeimomis, tačiau dirba kolektyviai. Ateivių gyvenimo trukmė apie 40 metų, todėl kunigas nematė nei vieno seno ateivio.

Ligų toje planetoje nėra, o pasitraukimas Anapilin yra džiaugsmingas įvykis. Panorama lyginant su žemiškąja buvo daug spalvingesnė. Planetoje pakankamai karšta, bet netvanku. Žolės ir medžių spalva šviesesnė už žemiškuosius, labiau primenanti išblukusią žalią spalvą. Medžiuose buvo be galo daug paukščių, kurie priminė žemiškuosius, tik jie daug spalvingesni. Gyvūnų kunigas nematė.

Aptarėme kelias kontaktuotojų liudijimais pagrįstas planetas, pabaigai pasižvalgykime dar po dvi hipotetines planetas, apie kurių egzistavimą svarstė ir akademinė bendruomenė.

Fajetono planeta

Tai hipotetinė planeta, kuri kaip buvo manoma galėjo egzistuoti tarp Marso ir Jupiterio, ten kur dabar randasi asteroidų žiedas. Šią hipotezę pirmą kartą iškėlė astronomas G. Olbersas, 1804 metais, bandydamas paaiškinti asteroidų žiedo atsiradimą. Manoma, jog Fajetonas dėl neaiškių priežasčių sprogo.

Pagal vieną iš hipotezių Fajetoną sudraskė galinga Jupiterio gravitacija, kita teorija teigia, jog Fajetonas susidūrė su dideliu kosminiu kūnu, ko pasėkoje subyrėjo į šipulius. Tačiau paskutiniai ateroidų žiedo tyrimai parodė, jog Fajetonas greičiausiai niekada neegzistavo, tyrimai parodė, jog asteroidai niekada nebuvo vientisu kūnu.

Vulkano planeta

Hipotetinė ir veikiausiai apskritai neegzistuojanti Saulės sistemos planeta. Ją atrado prancūzų gydytojas Leskrabo, 1859 metais. Jis stebėjo, kaip nežinoma planeta prakeliavo Saulės disku. Atradimo tikroviškumą patvirtino žinomas astronomas Urbonas Žanas Žozefas Leverjė, kuris planetai davė Vulkano pavadinimą.

Teigiama, jog vulkanas dreifuoja link saulės, kas 100 metų priartėdamas prie jos per 109 km. Leverjė apskaičiavo, jog Vulkanas randasi 21 milijono kilometrų atstumu nuo Saulės, o apie ją apsisuka per 20 dienų. Deja, astronomo teigimu, planetą galima pamatyti tik Saulės užtemimo metu. Visi kitų astronomų bandymai stebėti Vulkano planetą buvo bevaisiai.

Taigi mielas skaitytojau, pabuvojome ekskursijoje po hipotetines planetas. Gal tame ir nėra tiesos, gal tai tik lakios fantazijos vaisius, o gal šios planetos egzistuoja iš tiesų ir mes kada nors susitiksime su jų gyventojais, taip sakant oficialiai. O kolkas belieka rinktis, tikėti ar netikėti. Taigi ką renkiesi, mielas skaitytojau?

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Neįtikėtinas Antonio Boaso pagrobimas

Jeigu mus lanko dažniausiai į žmones panašios būtybės, kodėl reiktų atmesti galimybę, kad tarp jų ir mūsų planetos gyventojų nebūna gana artimų kontaktų, netgi seksualinių? Tokių kontaktų reikšmę mokslui sunku pervertinti, nes jei Žemės žmogus galėtų apvaisinti ateivių moterį ar ateiviai apvaisintų Žemės moteris, tai reikštų, kad atsirado reali galimybė sukurti naują žmonijos rasę, kurios atstovai pasižymėtų kvapą gniaužiančiomis fizinėmis ir intelektualinėmis savybėmis…

Antonijus Vilas Boasas

Nepaprastas nutikimas tada dar jaunam brazilų fermeriui nutiko 1957-ais metais. Jis vėlai vakare dirbo savo traktoriumi ir iš pradžių neatkreipė dėmesio į virš jo atsiradusį švytėjimą. Gana greitai švytėjimas labai sustiprėjo, Antonijus, pamatęs iš dangaus besileidžiantį žemyn aparatą, skubiai išjungė traktoriaus variklį, pats iššoko iš kabinos ir pasileido bėgti link savo namo.

Tačiau jam pavyko nubėgti tik keletą žingsnių. Kažkas jį pačiupo už rankų ir nutempė į nusileidusį ateivių laivą. Be jokių ceremonijų Antonijus buvo įstumtas pro duris, viduje nuo jo ateiviai nuplėšė drabužius ir paliko visiškai nuogą. Po kiek laiko į kamerą, kurioje buvo vyras, ėmė skverbtis aitrios dujos. Fermeris vėliau suprato, kad šios dujos leido normaliai kvėpuoti už durų stovinčiai moteriai, kuri rengėsi įeiti į vidų. Ji tai ir padarė.

Antonijus, pamatęs visiškai nuogą moterį, tiesiog suakmenėjo. Vienas iš ekipažo narių, pamatęs vyriškio savijautą ir supratęs, kad eksperimentas
gali žlugti, paėmė kempinėlę, pamirkė ją kažkokiame skystyje ir ėmė trinti įkalintojo kūną. Tai pašalino įtampą, Antonijus greitai atsipalaidavo. Tada ateivė moteris prisiartino prie vyro ir ėmė jį karštai glamonėti.

Toliau viskas vyko taip pat, kaip su paprasta Žemės moterimi, tik baigiantis lytiniam aktui ji ėmė leisti keistus garsus, kurie, kaip teigė Antonijus, priminė kiaulės kriuksėjimą! Šis kriuksėjimas viską sugadino, nes partneriui susidarė įspūdis, kad jis santykiauja su galviju. Po to moteris pasuko link durų, atsisuko į „nukentėjusįjį”, pirštu parodė į pilvą, o po to – į dangų.

Pasekmės

Į kamerą įbėgo „aptarnaujantis personalas”, vargšą fermerį išmetė lauk iš kosminio laivo, o jam iš paskos išmetė kelnes ir marškinius. Laivas iš karto pakilo aukštyn ir dingo danguje…

Antonijus Vilas Boasas po kiek laiko pajuto negalavimą. Jis kreipėsi į žinomą Brazilijoje gydytoją Olavą Fontę. Gydytojas pacientui nustatė spindulinės ligos simptomus Įdomu tai, kad 1958-ųjų m. vasario 22 d. Antonijus prisiminė ateivių laivo viduje buvusias tūrines nuotraukas ir jose pavaizduotus vaizdus. O Žemėje holografija buvo sukurta tik po dviejų dešimtmečių! Fermeris dar prisiminė: „Visi ekipažo nariai ant krūtinės turėjo raudonos spalvos diską, kuris periodiškai imdavo švytėti”. Tiesa, švietė ne pats diskas, jis tik atspindėjo kažkokį išorinį spindulius skleidžiantį prietaisą. Visi ekipažo nariai buvo apsirengę aptemtais kostiumais, pasiūtais iš storos pilkos spalvos medžiagos.

Antonijus dar prisiminė, kad patalpoje, kurioje įvyko lytinis kontaktas, stovėjo minkšta kušetė, kuri atrodė pagaminta tarsi iš putplasčio ir padengta pilka medžiaga.

Spaudos konferencija

Jaunam fermeriui nutikęs įvykis buvo toks neįprastas, netgi neįtikėtinas, kad Antonijus sutiko susitikti su žurnalistais tik po to, kai po šio įvykio buvo praėję keli mėnesiai. Susitikimas įvyko daktaro Olavo Fontės ofise.

Antonijus Vilas Boasas savo pasakojimą pradėjo nuo to, kad tuo metu, kai įvyko šis nepaprastas nutikimas, jam buvo 23 metai. Tuo metu jis gyveno savo fazendoje su jaunesniu broliu San Francisko de Sales miesto pakraštyje Minas Zeraiso valstijoje. Kiti šeimos nariai – tėvai ir trys seserys – gyveno netoliese.

Pirmą kartą ryškią šviesą nakties metu broliai pamatė 10 dienų iki aprašyto atsitikimo, t.y. 1957-ųjų m. spalio 5 d. Tą kartą šviesos spindulys apšvietė fazendą, o po to užgeso, nepadarydamas jokios žalos.

Praėjus 10-iai dienų, kaip jau buvo minėta, vėlyvą vakarą Antonijus dirbo traktoriumi. Staiga jis pamatė krentančią žvaigždę, kuri darėsi vis ryškesnė, kuo arčiau buvo žemė. Fermeris žurnalistams papasakojo: „Vos po kelių sekundžių žvaigždė pavirto į ryškų šviečiantį ovalą, kuris artėjo tiesiai link traktoriaus!” Antonijus pabandė pasislėpti, tačiau šviečiantis ovalas nusileido 10-15 m atstumu nuo traktoriaus.

Pagrobimas

Iš tokio atstumo jaunas vyras galėjo gerai apžiūrėti nusileidusį kosminį aparatą. Jis buvo ovalo formos, ant jo buvo pritvirtinti ryškūs prožektoriai, iš kurių vienas skleidė ryškią raudoną šviesą. Visas aparatas buvo ryškiai apšviestas. Jis panašėjo į ištempto kiaušinio formą, pastatytą ant trijų atramų. Boasas dar prisiminė viršuje besisukantį prožektorių. Antonijus labai smarkiai išsigando, manydamas, kad iš šio susitikimo tikrai gero nebus! Jis iššoko iš traktoriaus kabinos ir leidosi bėgti, tačiau arimu bėgti buvo labai sunku. Po kelių sekundžių pajuto, kad jį kažkas bando sugriebti už rankos!

Iš tiesų, vienas mažaūgis ateivis buvo sugriebęs už rankos. Antonijus nesirengė taip paprasčiausiai pasiduoti ir stipriai pastūmė ateivį, kuris parkrito ant žemės. Tačiau jam į pagalbą atskubėjo dar trys tokie patys ateiviai, su kuriais Boasas jau nebepajėgė susidoroti. Visi keturi ateiviai pagriebė Antonijų už rankų ir kojų ir nutempė link ovalinio aparato. Tenai jam nuplėšė visus drabužius ir įstūmė į vidų.

Kosminio laivo viduje ateiviai pirmiausia paėmė truputį kraujo iš smakro, po to visą kūną ištrynė drėgna kempine. Tada belaisvis be ceremonijų buvo įstumtas į kitą kambarį, kuriame stovėjo tik viena kušetė. Apstulbęs fermeris kambaryje vienumoje išbuvo apie pusvalandį, kai pasigirdo kažkoks šnypštimas. Pasirodo, į kambarį ėmė plūsti aštraus ir šleikštaus kvapo dujos, nuo kurių Antonijus apsivėmė. Jam teko pasitraukti į patalpos pakraštį ir ištuštinti skrandžio turinį. Po tokio sukrėtimo, kurio tikslas buvo sudaryti sąlygas ateiviams kvėpuoti Žemės oru, belaisvis vėl kuriam laikui buvo paliktas vienas.

Suvedžiojimas

Praėjo nemažai laiko, Antonijus išgirdo atsidarančių durų garsą. Atsisukęs į jas, fermeris patyrė dar vieną šoką – į kambarį įėjo visiškai nuoga neaukšto ūgio moteris ir ėmė artintis link jo. Vyras teigia, kad moteris buvo aiškiai sumišusi, kai pamatė jo veido išraišką. Nors, kaip teigė Boasas, ši basakojė moteris buvo labai graži, nors jos išvaizda ir skyrėsi nuo Žemės moterų.

Jos plaukai buvo visiškai balti, tarsi nubalinti su vandenilio peroksidu, banguoti ir siekė pečius. Didelės mėlynos akys buvo tarsi prailgintos į šonus. Toliau viskas vyko pagal visiems suaugusiems žmonėms žinomą scenarijų. Išimtis buvo tik ta, kad vyro kūnas buvo trinamas kempine, pamirkyta skystyje. Šis skystis, tikriausiai, buvo afrodiziakas. Bent jau pats Antonijus Vilas Boasas pasakė, kad buvo „nekontroliuojamas seksas”! Jis anksčiau nebuvo patyręs nieko panašaus.

Viskas baigėsi ant jau minėtos kušetės. Vyras dar norėjo tęsti toliau, tačiau moteris buvo išvesta, o Antonijus suprato, kad buvo panaudotas kaip veislinis eržilas.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Prakeiktas Sibiro ežeras

Tuvos pietryčiuose, visai šalia sienos su Mongolija, 1300 m aukštyje tyvuliuoja vienas iš pačių gražiausių, tačiau tuo pačiu ir paslaptingiausių Sibiro ežerų – Tere Cholis.

1891-ais metais Minusinsko muziejaus darbuotojas, etnografas ir kraštotyrininkas Dmitrijus Klemencas, ištremtas į Sibirą už antivalstybinę veiklą, organizavo ekspediciją, kurios tikslas buvo ištirti Šiaurės Mongoliją ir Urianchajaus kraštą. Gegužės mėnesio pradžioje tyrinėtojai užsuko į tuviečių Kungurtugo gyvenvietę. Ekspedicijos vadovui pavyko iš vietinių gyventojų tarpo nusisamdyti palydovą. Kai jam buvo pasakyta, kad ekspedicija nori keliauti į vakarus, palydovas ėmė energingai Klemencą atkalbinėti nuo šio sumanymo, sakydamas, kad už trijų valandų kelio yra ežeras, kurį saugo piktosios dvasios. Tokia informacija ne tik neatbaidė mokslininko, bet dar labiau jį suintrigavo, todėl kitą rytą, atsisakę išsigandusio palydovo paslaugų, keliauninkai išvyko į tą pusę, kur tikėjosi aptikti paslaptingą ežerą.

Vėliau D.Klemencas prisiminė, kad du trečdalius kelio jiems pavyko įveikti gana greitai. Kai iki ežero liko 2-3 km, prasidėjo problemos. Atrodė, kad kažkokia nematoma jėga nenori keliautojų prileisti prie kelionės tikslo. Vienas arklys užkliuvo už nuvirtusio kedro ir susilaužė koją. Ekspedicijos vadovo draugas I.Saidurovas pateko į gilią duobę, kurią uždengė krūmynai, ir gana stipriai susižeidė. Kai prieš akis pro retą augmeniją pasirodė gelsvas ežero vanduo, arkliai sustojo tarsi įbesti ir jokiais būdais nenorėjo žengti pirmyn. Keliautojams teko arklius su visa našta palikti vietoje, o jie patys priartėjo prie žemo, mažai patrauklaus ežero kranto. Prieš akis jie pamatė drumstą gana didelio ežero vandenį. Ežero viduryje matėsi sala, o joje – kažkokio pastato griuvėsiai.

Ką slepia drumstas vanduo

Be D.Klemenco būrio, šioje vietoje lankėsi dar dvi ekspedicijos. Kiekvieną kartą ežeras mokslininkams pateikdavo naujų mįslių, kurios neįmintos iki šių dienų. Keliautojas ir tyrinėtojas Ferdinandas Osendovskis iš vieno vietinio gyventojo išgirdo legendą, kad maždaug iki XVII amžiaus dabartinio ežero vietoje buvo vėjo išdžiovintas slėnis, kurio centre stovėjo įtvirtinta kiniečių tvirtovė. Kartą tvirtovės komendantas įžeidė vietinį lamą, kuris prakeikė tvirtovės gyventojus. Tą pačią dieną slėnyje atsivėrė šaltiniai, kurie per kelias valandas užtvindė vietovę ir pražudė daug Kinijos imperatoriaus karių. Ši legenda dalinai atsispindi 9-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškeltoje hipotezėje. Mokslininkai teigia, kad Tere Cholio ežeras yra dirbtinės kilmės -maždaug prieš tūkstantį metų karingieji uigurai – tvirtovės statytojai – užtvindė slėnį, taip norėdami apsaugoti tvirtovę.

Kungurtugo šamanai, kurie laiko save ežero saugotojais, iš kartos į kartą perduoda legendą apie lamą Bačį – nepaprastą senolį, kuris ne mažiau kaip pusę tūkstančio metų gyveno „ugninėje jurtoje”. Pagal šią legendą, lama Bačis dvasių palieptas saugojo ežero dugne paslėptą įėjimą į požeminį pasaulį. Lama pasižymėjo nepaprastomis savybėmis – jis galėjo vaikščioti Tere Cholio ežero paviršiumi, kvituoti, pasiversti vilku, lūšimi ar eršketu. Kartą Bačį, meditavusį ežero pakrantėje, užpuolė ečikų genties karių būrys. Vienas iš užpuolikų užsimojo durklu, norėdamas smeigti senoliui, bet šis tuo momentu pakėlė rankas į dangų. Pasigirdo garsus perkūnijos trenksmas, užpuolikai pavirto akmens luitais, kurie nugrimzdo į ežerą. Pats Bačis, nuliūdintas žmonių karingumo, išėjo į požeminį pasaulį. Šį padavimą kažkiek patvirtina atliktas pakrantės ir ežero dugno tyrimas echolotu. 9-ame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad netoli kranto yra akmens luitų juosta, o už 3 km nuo Por Bažyno salos dugne buvo aptikta paslaptinga skylė, kurią vėliau nesėkmingai bandė surasti narai.

Tvirtovės griuvėsių paslaptys

Iš molio pastatytos Por Bažyno salos tvirtovės griuvėsiai jau ne vieną šimtmetį domina mokslininkus. Tvirtovė buvo taisyklingo penkiakampio formos su painiu pastatų labirintu, primenančiu budistų mandalą (apskritimo arba kvadrato formos geometrinė kompozicija, simboliškai vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką). Istorikų ir archeologų tyrimai parodė, kad tvirtovė buvo pastatyta VIII amžiuje. Ją pastatė uigurai, kurie tuo metu prie savo kaganato buvo prisijungę Tuvos pietinę dalį ir Sajanų-Altajaus teritoriją. Tačiau tolimesnių išvadų niekaip nepavyksta padaryti. Ginčo objektu ir toliau išlieka architektūrinių statinių, kurių griuvėsiai išliko saloje, paskirtis. Šiuos statinius galima priskirti tiek rūmų kompleksui, tiek šventyklai.

Dar 6-ame XX amžiaus dešimtmetyje archeologinės ekspedicijos dalyviai saloje aptiko vandentiekio fragmentus – ko gero, paties seniausio vandentiekio mūsų planetoje. Sudėtingų fortifikacinių statinių sienos buvo išmargintos paslaptingais ženklais, kurie, kaip pavyko vėliau nustatyti, turėjo svarbią ezoterinę reikšmę ir buvo labai panašūs į simbolius, aptiktus senosios majų civilizacijos miestuose. Jau šio amžiaus pradžioje tyrinėtojas iš Irkutsko Igoris Berdikovas iškėlė hipotezę, kad Por Bažyno salos statiniai atvaizduoja dangaus žemėlapį ir tiksliai imituoja zodiako žvaigždynus. Mokslininkui kilo mintis, kad šioje saloje senovėje buvo įkurta observatorija.

Vietiniai gyventojai būtent su Por Bažyno tvirtove sieja padavimus apie požeminius tunelius, kuriais galima apeiti visą Žemės rutulį ir kuriuose paslėpti nesuskaičiuojami kažkada buvusio galingo uigurų kaganato valdovų lobiai. Dar praėjusiame šimtmetyje archeologai aptiko ne vieną pusiau sugriuvusį įėjimą į požemius, į kuriuos kol kas niekam nepavyko patekti. Mokslininkų nuomone, tvirtovė buvo sugriauta XVIII amžiaus viduryje, kai ją užpuolė priešai, tačiau tvirtovės gyventojai suspėjo požeminėse slėptuvėse paslėpti visas brangenybes.

Vartai į Šambalą

Jau daugelį amžių Tere Cholio ežero apylinkėse gyvenančių genčių išminčiai teigia, kad ežere yra šiauriniai vartai į paslaptingąją Sambalą. Vietiniuose padavimuose gana dažnai pasakojama apie paslaptingus svetimšalius, apsirengusius nuostabiais blizgančiais rūbais, kurie ateina nuo ežero pusės ir nusako žmonėms jų likimą, taip pat perspėja dėl neapgalvotų ir pavojingų veiksmų. Legendos pasakoja, kad iki pat X amžiaus vidurio šamanai, jaučiantys besiartinančią mirtį, laikėsi senovinio papročio, sėsdavo į valtį ir plaukdavo link salos. Vietiniai gyventojai sakydavo, kad šamanai iškeliavo į „šviečiantį pasaulį”.

8-9-ame XX amžiaus dešimtmečiuose ežere veikė žvejų artelė, kurios darbuotojai ne kartą tapo paslaptingų įvykių liudininkais. 1981-ųjų metų vasarą žvejys Donzumas Mongušolas plaukė valtimi. Oras buvo ramus, be vėjo, tačiau staiga vandenyje susidarė sūkurys, kuris pagriebė valtį. Per keletą minučių valtį priplukdė prie salos ir įmetė į Tere Cholio gilumą einantį grotą, pusiau užlietą vandeniu. Staiga kažkur groto tolumoje pasirodė ryškiai baltos spalvos spinduliai, kurie ryškėjo kiekvieną sekundę. Šviesos fone ėmė ryškėti figūros, kurios tarsi sklendė ore. Žvejas pajuto, kad kažkokia nežinoma jėga bando jį įtempti į grotą. Mongušolas atsipeikėjo ir ėmė stipriai irkluoti, jam pavyko išplauti į ramų vandenį.

Dabartiniais laikais šimtai turistų kiekvienais metais aplanko Tere Cholio ežerą, norėdami pasigrožėti šia nuostabaus grožio vieta, prisiliesti prie turtingos istorijos, susipažinti su Centrinės Azijos tautų gyventojų papročiais ir paklausyti legendų apie ežerą, iš kurio prasideda didžioji Sibiro upė Jenisėjus.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!