2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Pasiklydęs miške prie Karaliaučiaus: dabar jau manęs niekas neįtikins, kad dvasios neegzistuoja

Po to, ką patyriau žiemą pasiklydęs miške, manęs niekas neįtikins, kad dvasios neegzistuoja, nors ir kokiais moksliniais titulais dangstytųsi.

Taip teigė DELFI skaitytojas, komentaruose pasidalijęs asmenine patirtimi: jei ne dvasios, jis 1969 metų žiemą būtų žuvęs. Tuomet tarnavo kariuomenėje ir pasiklydo kariniame poligone prie Karaliaučiaus.
„Apie 2 valandą nakties, kai jau visai nusivariau nuo kojų, miške prisėdau po medžiu pailsėti, o buvo 23 laipsniai šalčio. Prisnūdau, bet iš miego pažadino kažkieno garsus švilpimas. Pamačiau du nepažįstamus vyrus – vienas jų buvo be rankos ir nešėsi pjūklą. Antrasis turėjo kirvį. Prisiartinę jie liepė stotis, nes sušalsiu mirtinai. Ištiesė ranką, kad galėčiau įsitverti ir atsistoti, tačiau aš užgriebiau tik orą“, – prisiminė vyriškis.
Kažkodėl visai nenustebo, sako, buvo mirtinai išvargęs. „Tada jie parodė kryptį, kuria turiu čiuožti su slidėmis, ir pasakė, kad už 6 kilometrų rasiu sodybą, kur galėsiu apsistoti. Jei šeimininkai naktį nenorės įsileisti, liepė pasakyti, kad siuntė Petras su Jonu. Paskui kažkaip jie netikėtai prapuolė. Norėjau eiti kartu, bet jie pasakė kad man ten negalima. Neliko nieko kito, tik čiuožti nurodyta kryptimi ir tikrai po keliolikos minučių pamačiau sodybą“, – pasakojo DELFI skaitytojas.
Beldėsi į duris, bet niekas neatidarė. Prisiminęs, ką kalbėjo sutikti vyrai, pasakė kieno vardu prašosi įleidžiamas. Po to kaip mat atsilapojo prieangio durys ir pasirodė senyvas vyras su kirviu rankose. Paklausė kur juos matė.
„Pasakiau, kad miške už kokių 6 kilometrų nuo namo ir kad minėjo netrukus galėsią juos aplankyti. Gavau ir nakvynę, ir vakarienę nors jau buvo gili naktis. Ryte jie palydėjo mane iki traukinio, kuris vežė iki dalinio. Atsisveikindami pasakė, kad tai buvo jų sūnūs, kuriuos 1944 metais sušaudė rusai, pagavę miške kertant malkas“, – pasakojo vyras.
Skaitytojo teigimu, po to jo niekas neįtikins, kad dvasios neegzistuoja, nors ir kokiais moksliniais titulais dangstytųsi.

Egzorcistas: sunku pasakyti, kas tai buvo – angelai ar piktoji dvasia

„Angelai gelbsti ir gali rasti visokių būdų žmogui pagelbėti. Tik tiek, kad šiuo konkrečiu atveju vienareikšmiškai nepasakysi, ką – angelus ar piktąsias dvasias tas žmogus sutiko. Reikia žiūrėti į tolesnį jo gyvenimą“, – DELFI komentavo vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų, kunigas Arnoldas Valkaukas.
Pasak dvasininko, angelai visada šalia mūsų, su jai net nereiki ieškoti ryšio. „Angelų pagalba aš net neabejoju, tačiau ar šiuo konkrečiu atveju būtent jie veikė – nesu tikras. Gali būti, jei žmogų išgelbėjo ir iš jo neatėmė tikėjimo, nieko už tai iš jo nereikalavo. Tačiau ar pasakotojas matė viziją, ar iš tiesų sutiko žmones – kitas klausimas“, – sakė kun. A. Valkauskas.
Pasak egzorcisto, piktoji dvasia meluoja ir apgaudinėja. Angelo dvasia ištikimai tarnauja Dievui ir į Jį kreipia žmogų.
Šaltinis: Delfi

Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!


2014 m. gruodžio 12 d., penktadienis

Egzistuoja „veidrodinė Visata“, kurioje laikas juda priešinga kryptimi



Laiko judėjimas tik į vieną pusę yra tai, kas glumina mokslininkus jau daugiau nei šimtmetį, tačiau naujausia teorija paaiškina šio reiškinio priežastis. Fizikai teigia, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo „veidrodinė“ mūsų visatos kopija, kurioje laikas juda priešinga kryptimi.

Šią radikalią teoriją pasiūlė fizikai: Julianas Barbouras iš Jungtinės Karalystės, Timas Koslowski iš Naujojo Brunsviko universiteto Kanadoje ir Flavio Mercati iš teorinės fizikos „Perimeter“ instituto, taip pat Kanadoje. Savo tyrimu jie bandė išsiaiškinti, kodėl laikas yra simetriškas ir juda tik į priekį („laiko strėlės“ teorija, nusakanti procesų neapgręžiamumą, pavyzdžiui, sudužusią vazą). Tačiau pasigilinę į šį klausimą, fizikai sukūrė hipotezę, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo ne viena, o dvi Visatos, kurių laiko tėkmė juda priešingomis kryptimis.
„Laikas yra didelė paslaptis, – tvirtina daktaras Barbour. – Iš esmės, visi žinomi fizikos dėsniai veiktų lygiai taip pat, neatsižvelgiant į tai, kuria kryptimi laikas judėtų, o mūsų Visatoje jis bėga tik į priekį“.

Kaip analogiją, Visatos judėjimo tvarkai (entropijai) paaiškinti, jis pateikia ledo kubelių tirpimo vandens stiklinėje pavyzdį. XIX amžiaus pabaigoje tai kėlė susirūpinimą, nes žmonės manė, jog Visatos temperatūra vienodėja (kaip ledo kubelių), todėl visi mirsime nuo jos perkaitimo. Bet kai buvo atsižvelgta ir į gravitaciją, ši teorija subliuško.

Vis dėlto, kaip teigė Lee Billings, „gravitacija padeda paaiškinti visos sistemos plėtimąsi ir laiko kilmę“. Pasak jos, naujoji teorija rodo, kad laikui tiksint atgal, išeinama į kitą Didžiojo sprogimo pusę – „veidrodinę Visatą“. Ji nėra lygiai tokia pat, kaip mūsų, nes vystėsi ir keitėsi savaip. Tačiau joje galioja tie patys fizikos dėsniai, todėl veikiausiai galima rasti ir planetų, ir žvaigždžių, ir galaktikų sistemų – visai kaip mūsų kosmoso versijoje.

Teorijos paaiškinimui, daktaras Barbour pasitelkia bičių spiečiaus modelį: kai laikas bėga į priekį, Visata juda iš pradinio chaotiško „bičių spiečiaus“ (Didžiojo sprogimo) į labiau struktūrizuotą kosmosą, tačiau viskas gali vykti ir priešinga kryptimi.

Tai atveria naują požiūrį į mūsų Visatos formavimosi pradžią: „Kai žmonės kalba apie Didijį sprogimą, jie nuleidžia rankas teigdami, kad nieko daugiau pasakyti apie tai negali. Mūsų darbas
yra įtikinti žmones, kad egzistuoja kur kas daugiau galimybių“.

                       Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Kelių vaiduokliai


Apie vaiduoklius, kuriuos galima sutikti įvairių šalių keliuose, pasakojama nemažai legendų. Didžiojoje Britanijoje jie vadinami „highway-men”, t.y. kelių žmonėmis. Istorijas apie kelių žmones galima pavadinti prasimanymais, jeigu ne daugybė liudininkų – susitikimai su šiais žmonėmis nėra retenybė…

Anku – mirties fantomas

Pasakojama, kad Prancūzijoje, Bretanės provincijoje, keliuose galima sutikti patį mirties fantomą! Anku (taip jį pavadino vietiniai gyventojai) atrodo kaip suaugęs, labai išsekęs žmogus ilgais baltais plaukais, apsirengęs juodais rūbais. Ant galvos užsimaukšlinęs plačią skrybėlę, kokias paprastai nešioja Bretanės fermeriai, o ant nugaros – dalgis. Vietoje akių vaiduoklis turi tik tuščias akiduobes. Dažniausiai jis matomas žingsniuojantis šalia vežimo, kurį traukia pakinkyti arklių skeletai.
Senovėje žmonės, išgirdę gatvėje varpelių skambėjimą, stengdavosi kuo greičiau pasislėpti, tvirčiau uždaryti namų duris ir langus. Jeigu kam nors tekdavo susitikti su Anku nuošaliame kelyje nusileidus saulei, nematoma jėga žmogų prispausdavo veidu prie žemės. Tai reiškė, kad šiam žmogui liko gyventi ne daugiau nei dvejus metus. Tie, kas vaiduoklį susitikdavo vėlai naktį, pragyvendavo vos mėnesį.
Buvo įvairiai pasakojama apie Anku kilmę. Vieni tvirtino, kad tai yra biblinis Kainas, nužudęs savo brolį Abelį ir dabar medžiojantis naujas aukas. Kiti teigė, kad tai yra paskutinis šioje vietovėje miręs žmogus, kuris ieško sau kompanijos pomirtiniame pasaulyje.

Nepažįstamieji su apsiaustais

Legendose teigiama, kad kelių vaiduokliais dažniausiai tampa žmonės, mirę nesava mirtimi. Praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio pabaigoje Vintė Epril važiavo automobilių į kalėdinį vakarėlį Sefilde. Kai mergina pasiekė Todviko miestelį, šalia nedidelio pakelės viešbučio „Raudonasis liūtas” kelią automobiliui užstojo tamsus siluetas. Tai buvo ant juodo arklio sėdintis raitelis, apsisiautęs apsiaustu ir ant galvos užsidėjęs trikampę skrybėlę. Raitelis paragino arklį, šis metėsi link automobilio, tačiau netikėtai išnyko nustebusios merginos akyse.
Kitame Anglijos kaimelyje, Torp Salvine, kelių vaiduokliai jau kelios dešimtys metų gąsdina pravažiuojančius automobilistus. Lekmeno Laine, viename seniausių prekybinių maršrutų Didžiojoje Britanijoje, ne karta buvo pastebėtas vyro fantomas, apsisiautęs juodu apsiaustu.
1991-ais metais draugų grupelė, pamačiusi vaiduoklį ant kelio, nusprendė atlikti eksperimentą. Jaunuoliai penkis kartus apsisukdavo ir sugrįždavo atgal, tačiau neryškus žmogaus su apsiaustu siluetas kiekvieną kartą būdavo toje pačioje vietoje. Yra išlikę pasakojimai, kad šis žmogus, kai buvo gyvas, apiplėšinėjo pašto diližanus, o dabar jo nenurimusi siela traukia tenai, kur jis vykdydavo savo nusikaltimus.
Netoli Jorkšyro esančiame Beverlio Beko gyvenvietėje vieną vakarą keli jaunuoliai prie upės sutiko ilgaplaukį raitelį su juodu apsiaustu. Nekreipdamas jokio dėmesio į jaunuolius, keistasis vyras tiesiog vandeniu perjojo per upę ir išnyko nakties tamsoje. Kažkada per upę buvo nutiesti du tiltai, kurie vėliau sugriuvo. Gali būti, kad raitelis jojo sau įprastu keliu…

Mirę vaikai pervažoje

Dar viena gana liūdna istorija apie kelių vaiduoklius. Teksase, netoli San Antonijaus praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje įvyko kraupi avarija – mokyklinis autobusas įvažiavo į geležinkelio pervažą ir susidūrė su traukiniu. Katastrofoje žuvo dešimt mokinių ir autobuso vairuotojas.
Dabar vairuotojai, važiuodami per bėgius toje vietoje, kur įvyko tragedija, kartais jaučia, tarsi nematomos rankos stumtųjų automobilį atgal, lyg norėdamos apsaugoti nuo dar vienos avarijos. Jeigu ant geležinkelio bėgių automobilis sugenda, jis pats ima riedėti, kol pasiekia saugią vietą. Tuo galėjo įsitikinti „vaiduoklių medžiotojai”, kurie atvyko į San Antonijų patikrinti sklindančius pasakojimus. Vairuotojai pasakoja, kad po to, kai pajunta nematomas rankas, išlipę iš automobilio ant kėbulo mato vaikiškų rankų atspaudus…

Vairuotojas ir ragana

1993-iais metais keista istorija nutiko Krasnodaro (Rusija) gyventojui Jurijui. Apie vidurnaktį vyras važiavo „Kamazu”. Netikėtai priešais sunkvežimį tarsi iš po žemių atsirado kažkokia figūra. Vairuotojas išsigando, iš visų jėgų spaudė stabdžius, norėdamas išvengti tragedijos. Kai sunkiasvoris automobilis sustojo, Jurijus pamatė prie kapoto stovinčią moterį. Ji atidarė kabinos dureles ir paprašė ją pavėžėti iki kapinių. Vyras norėjo atsisakyti, tačiau tuo metu tarsi „atsijungė” ir nesuprato, kas vyksta. Po kelių akimirkų pamatė, kad nepažįstamoji jau sėdi šalia kabinoje. Jos kaktoje matėsi neseniai atsiradusi žaizda iš kurios tekėjo kraujas. Vyras net nenustebo, tarsi taip ir turėjo būti.
Jurijus vairavo tarsi sapne, net nežiūrėdamas į kelią. Galiausiai sunkvežimis sustojo pats savaime. Moteris paprašė: „Padėk man!” Vairuotojas paskui ją nuėjo prie sunkvežimio kėbulo ir iš jo iškėlė… tuščią karstą. Sunkvežimis buvo sustojęs prie pat kapinių. Nepažįstamoji nusivedė Jurijų prie iškasto kapo, atsigulė į karstą, o vyras mechaniškai jį nustūmė į kapo duobę. Karstas dusliai sudunksėjo, moteris prisispaudė prie karsto šono. Jurijus užmetė karsto dangtį, po to paėmė netoliese buvusį kastuvą ir ėmė užkasinėti kapą. Po to, kai darbas buvo atliktas, sunkvežimio vairuotojas atsigavo. Jis vienas vėlyvą naktį stovėjo šalia ką tik supilto jaunos moters kapo. Vyrą apėmė siaubas, jis iš visų jėgų pasileido bėgti link savo sunkvežimio.
Po kelių dienų Jurijus vėl atėjo į kapines. Tik šį kartą ne vienas, o su bendradarbiais, kuriems papasakojo apie keistąjį nutikimą. Toje vietoje, kur jis užkasė moterį, stovėjo paminklas, kurio užrašas skelbė, kad kape prieš keletą metų palaidota Tamara. Nedidelėje nuotraukoje buvo ta pati moteris, kurią Jurijus pavežė…
Paranormalių reiškinių tyrėjai teigia, kad žmonių žūties vietose susikaupia ypatinga energija. Ji ir pagimdo reginius, kuriuos mes kartais palaikome išeiviais iš ano pasaulio.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai

                         Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Moteris, kuri panorusi palieka savo kūną ir į jį sugrįžta

Naujo tyrimo rezultatai šiek tiek praskleidė kol kas mįslingo fenomeno, kuris vadinamas “astralinėmis kelionėmis”, paslaptį. Otavos universiteto (Kanada) fiziologai registravo vienos psichologiją baigusios kanadietės, kuri skelbė sugebanti kada panorėjusi palikti savo kūną ir į jį sugrįžti, smegenų aktyvumą.
Tyrėjai yra linkę manyti, kad kai kurios kairiosios smegenų pusės sritys yra susijusios su kinestetiniais vaizdiniais (judėjimo pojūčiu). Jos ir gali būti siejamos su potyriais, kai žmogus neva palieka savo fizinį pavidalą ir sklendžia virš jo. Maža to, gali būti, kad šį fenomeną patiria daugiau žmonių nei buvo manoma iki šiol.
Otavos universiteto tyrėjai susidomėjo vienos psichologijos absolventės atveju. 24 –erių mergina sutiko pabūti eksperimento savanore. Ji teigė kartais reginti save sklendžiančią ore virš savo kūno ir besisukiojančią horizontaliai. Kartais ji save regi iš aukštai, nors ir nesijaučia palikusi savojo kūno. Tačiau kažkokių ypatingų emocijų šie potyriai merginai nesukelia. Tad mokslininkai nusprendė tokius jos potyrius traktuoti kaip “potyrių palikus kūną” (astralinės kelionės) fenomeną, rašo “Popsci.com”.
Tyrimo autoriai Andra Smith ir Claude Messier funkciniu magnetinio rezonanso (fMR) įrenginiu fiksavo eksperimento dalyvės smegenų aktyvumą ir mano, kad ji yra pirmoji “potyrių palikus savo kūną” fenomeno tiriamoji, kuriai nenustatyta kokių nors smegenų disfunkcijų. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tokie potyriai susiję su “stipriu vizualinių smegenų žievės sričių” sužadinimu.
Be kita ko, “potyrių metu aktyvumas buvo fiksuojamas ir kai kuriose smegenų srityse, kurios susijusios su kinestetiniais vaizdiniais”, teigia tyrimo autoriai. Jų manymu, kaip tik tai ir gali sukelti mentalines kūno judėjimo reprezentacijas.
Nors tyrėjai pripažįsta, kad šį fenomeną patiriančių žmonių yra nedaug, jie tiki, kad šį reiškinį patiria gerokai daugiau žmonių nei manoma iki šiol. Svarbiausia tai, kad pati šį fenomeną patirianti jauna moteris nemano, jog jos potyriai palikus kūną yra kažkuo ypatingi.
“Tiriamosios teigimu, tokius potyrius ji pirmąkart pajuto ankstyvoje vaikystėje, kai vaikų darželyje tekdavo miegoti dieną, o jai tai būdavo nuobodu, – rašoma tyrimo ataskaitoje, kuri publikuota žurnale ” Frontiers in Human Neuroscience “. – Ji suprato galinti praplėsti tokius potyrius ir naudojosi jais kaip pramoga, kai reikėdavo miegoti popietėmis. Tiriamoji nustebo sužinojusi, kad tai patiria ne visi.”
Mokslininkai mano, kad “šis fenomenas gali pasitaikyti dažniau nei manoma, tačiau jį patiriantys žmonės nemano, kad tokie potyriai yra išskirtiniai”. Taip pat iškeliama prielaida, kad “toks sugebėjimas išryškėja kūdikystėje, tačiau vėliau nenaudojamas išblėsta.”
Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

10 paslapčių, kurių vis dar nesugeba įminti mokslas

Fizikas Brianas Coxas kartą pasakė: „Aš susitaikau su tuo, kad yra nežinomų dalykų – tai yra mokslo varomoji jėga. Visatoje yra milijardai vietų, kuriose mes nesame buvę ir apie kurias nieko nežinome. Ir faktas, kad mes apie jas nieko nežinome, mane labai jaudina – noriu eiti ir apie jas sužinoti kuo daugiau. Toks ir yra mokslas. Taigi jei jūs negalite susitaikyti su nežinomybe, tuomet mokslininku būti labai sunku. Man nereikia atsakymų. Aš noriu turėti tokių klausimų, į kuriuos norėčiau rasti atsakymus.“
Tinklalapis iflscience.com pateikia 10 paslapčių, kurių mokslas negali įminti.

Kodėl miegame?

Mes žinome, kad žmonės gyvena pagal paros laikrodį, nuo kurio priklauso mūsų miego ciklas, tačiau atsakyti į klausimą, kodėl taip vyksta, vis dar negalime.
Miegas yra tas metas, kurio metu mūsų kūnai atnaujina audinius ir atlieka kitas gyvybei labai svarbias procedūras. Miegodami mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Kai kuriems kitiems organizmams miegas visiškai nereikalingas, taigi kodėl jo reikia mums?
Yra iškeltos kelios hipotezės, tačiau konkrečiai nė viena iš jų negali atsakyti į šį klausimą. Kai kurie mokslininkai mano, kad kai kurie nemiegantys gyvūnai išvystė tokį gebėjimą tam, kad apsisaugotų nuo plėšrūnų. Kiti mano, kad kai kurie gyvūnai nemiega todėl, kad jų organizmai pailsi kitais būdais.

Kur yra litis?

Anksčiau, kai temperatūra buvo ypatingai karšta, helio, ličio ir vandenilio izotopai buvo labai gausiai sintetinami. Vandenilis ir helis yra labai gausūs ir sudaro beveik visą Visatos masę, nors yra tik trečdalis ličio 7, kurį mes turėtume matyti.
Yra gausybė paaiškinimų, dėl ko taip galėjo nutikti. Kai kuriuose tyrimuose buvo kalbama apie hipotetinius bozonus, žinomus kaip aksionai.
Kiti mano, kad šios dalelės yra žvaigždžių branduoliuose, kurių mūsų teleskopai negali pastebėti. Šiaip ar taip, dabar nėra jokių teorijų, kurios galėtų paaiškinti ličio nebuvimą Visatoje.

Kaip veikia gravitacija?

Visi žinome, kad Mėnulio gravitacija sukelia potvynius Žemėje, Žemės gravitacija laiko mus paviršiuje, o Saulės gravitacija laiko mūsų planetą orbitoje, tačiau kiek iš tiesų žinome apie gravitaciją?
Gravitaciją sukelia materija. Didesni Visatos objektai turi gebėjimą arčiau prie savęs pritraukti kitus objektus. Mokslininkai šį tą žino apie gravitacijos poveikį, tačiau visiškai nesupranta, kodėl ji vyksta. Kodėl atomai daugiausiai yra tik tuščia vieta? Kodėl atomus laikanti jėga skiriasi nuo gravitacijos? Ar gravitaciją sudaro dalelės? Yra daug klausimų, kurių su dabartiniu fizikos suvokimu suprasti negalime.

Kur yra visi kiti?

Apčiuopiamos Visatos skersmuo yra 92 mln. šviesmečių, kurią užpildo milijardai galaktikų, žvaigždžių ir planetų, tačiau kol kas mūsų turimi įrodymai rodo, kad gyvybė egzistuoja tik Žemėje.
Skaičiuojant matematiškai, tikimybė, kad visoje Visatoje esame vieni, yra be galo maža. Tai kur visi kiti? Tai žinoma kaip Fermi paradoksas ir iki šiol apie tai buvo iškelta ir vis dar keliama aibė paaiškinimų, tačiau atsakymo vis dar nėra.

Iš ko sudaryta Tamsioji materija?

Maždaug 80 proc. Visatos masės yra sudaryta iš Tamsiosios materijos. Tai – labai savotiškas reiškinys, kadangi ši medžiaga neatspindi regimosios šviesos.
Nors apie Tamsiąją materiją buvo kalbėta jau prieš 60 metų, kol kas nėra jokių tiesioginių įrodymų apie jos egzistavimą. Daugelis mokslininkų mano, kad tamsioji medžiaga susideda iš silpnai sąveikaujančių masyviųjų dalelių, kurios gali būti iki 100 kartų masyvesnės už protoną, tačiau yra nepastebimos jokiais turimais mūsų įrenginiais. Kiti tamsiosios medžiagos kandidatai – aksionai, neturalinai ir fotinai.

Kaip prasidėjo gyvybė?

Iš kur Žemėje atsirado gyvybė? Tie, kurie remiasi Aleksandro Oparino „Priešistorinio sultinio“ (angl. Primordial soup) teorija, sako, kad iš maistingų medžiagų sklidinos ankstyvosios Žemės susiformavo itin sudėtingos molekulės, o iš jų – gyvybė. Tai galėjo vykti giliose vandenynų angose, molyje arba po ledu. Kai kuriuose modeliuose aiškinama, kad tam įtakos galėjo turėti vulkaninis aktyvumas.
Dabar DNR Žemėje dominuoja, o pirmosiose gyvybės formose, manoma, galėjo dominuoti ir RNR. Mokslininkai taip pat tiki, kad anksčiau galėjo gyvuoti ir kitos nukleorūgštys be RNR ir DNR.
Ar gyvybė atsirado tik vieną kartą, ar ji išsivystė, pradingo ir atsirado vėl? Yra ir tikinčių, kad gyvybę į mūsų planetą atnešė meteoritai ar kometos. Kol kas nė viena hipotezė nepateikia atsakymo.

Kaip veikia tektoninės plokštės?

Tai gali skambėti kiek keistai, tačiau teorija apie judančias tektonines plokštes, kurios vis keičia žemynus, sukelia ugnikalnių išsiveržimus ir formuoja kalnus, pritarimą gavo tik visai neseniai.
Tik 1960 m. hipotezė, kurioje kalbama apie į Žemės mantiją traukiamus akmenis, kurie į paviršių vėliau grįžta magmos pavidalu, buvo paremta fiziniais įrodymais. Tiesa, mokslininkai nėra visiškai tikri, kas lemia šį judėjimą ir kaip buvo sukurtos plokščių ribos.

Kaip migruoja gyvūnai?

Daug gyvūnų ir vabzdžių migruoja tam, kad išvengtų sezoninių pokyčių. Kai kurie maršrutai driekiasi tūkstančius kilometrų viena kryptimi, taigi kaip gyvūnai randa kelią atgal?
Skirtingi gyvūnai naudoja skirtingus navigacijos įrenginius. Kai kurie jų patys save sugeba panaudoti kaip navigacijos įrenginį.
Tačiau mokslininkams iki galo nežinoma, kaip iki tol visiškai netreniruoti gyvūnai žino tikslius skridimo maršrutus.

Kodėl yra materija ir antimaterija?

Pagal dabartinį mūsų dalelių fizikos suvokimą, materija ir antimaterija yra lygios, tačiau priešingos. Kai jos susiduria, jos turi sunaikinti viena kitą ir nepalikti nieko. Daug tokių susidūrimų galėjo vykti ankstyvoje Visatoje.
Tiesa, liko pakankamai materijos, kad būtų sukurta milijardai galaktikų, žvaigždžių, planetų ir viso kito. Yra daug teorijų apie mezonus – trumpai gyvenančias subatomines daleles, sudarytas iš vieno kvarko arba vieno antikvarko. B-mezonai sunyksta greičiau nei anti B-mezonai, o tai galėjo lemti, kad B-mezonai išgyveno susidūrimą tam, kad sukurtų visą Visatos materiją. B, D ir K mezonai taip pat gali virpėti ir virsti antidalelėmis.

Kas yra tamsioji energija?

Iš visų mokslo paslapčių tamsioji energija yra bene pati paslaptingiausia. Tamsioji medžiaga sudaro maždaug 80 proc. visos masės, o hipotetinė energijos forma – tamsioji energija, manoma, sudaro 70 proc. Visatos turinio.
Tikima, kad tamsioji materija yra Visatos plėtimosi padarinys, nors dar yra nemažai paslapčių apie jos menamas savybes. Pirmiausia ir svarbiausia – iš ko ji sudaryta? Ar ji pastovi, ar skirtingose Visatos vietose ji keičiasi? Ar šios medžiagos teorija gali būti suderinta su Alberto Einsteino gravitacijos teorija, ar ji turi būti performuluota?

2014 m. lapkričio 17 d., pirmadienis

Kur dingo Loch Neso pabaisa?

Kur dingo legendinė Loch Neso pabaisa? Ji negyva? Pirmą kartą per 90 metų nėra duomenų, kad ją kas nors būtų matęs, rašo “Daily Mail”.
Geris Kempbelas (Gary Campbell), daug metų renkantis informaciją apie Nesę (Nessie), teigia jau 18 mėnesių nesulaukiantis patikimų duomenų, kad pabaisa vis dar pasirodo. “Tai yra labai liūdna naujiena, ir mes nežinome, kur pabaisa prapuolė”, – sakė G. Kempbelas.
Vyras pasakojo pernai sulaukęs trijų nuotraukų, kuriose tariamai įamžinta Nesė. Tačiau vienoje jų buvo nufotografuota banga, kitoje – antis, o trečioji nuotrauka netgi daryta ne Loch Nese. G. Kempbelo registre yra iš viso 1 036 tariamai užfiksuoti įrodymai apie Nesės egzistavimą, kai kurie jų – 1500 metų senumo. Pabaisa kelis kartus buvo pastebėta ir 2012-aisiais.
Tačiau gal Loch Neso monstras vis dėlto gyvas ir tik atostogauja? Vienoje Magnetinės salos įlankoje Australijos rytinėje pakrantėje fotografas įamžino pabaisą, atrodančią lygiai taip pat, kaip Nesė. Taigi gal pabaisa tiesiog nusprendė pailsėti nuo atšiauraus Škotijos klimato ir paniro į šiltus Ramiojo vandenyno vandenis prie Australijos krantų? O vis dėlto, gal ji tiesiog neegzistuoja?

2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

8 neįtikėtini faktai apie kosmosą

Apie ką paprastai galvojate, kai žiūrite į žvaigždes? Ar esame ne vieni Visatoje? Kur ji baigiasi? Tiesa ta, kad toli gražu ne į visus klausimus galime atsakyti. Tiksliai net nežinome, kokia didelė ji yra. O dalykai, kuriuos mokslininkai jau sugebėjo išsiaiškinti, išties neįtikėtini. Štai keletas iš jų – galėsite apie tai pamąstyti, kai pažvelgsite į žvaigždėtą dangų.

8. Neutroninės žvaigždės gali suktis 600 apsisukimų per sekundę greičiu

Neutroninės žvaigždės – viena paskutiniųjų žvaigždžių evoliucijos stadijų. Gimsta šios žvaigždės iš susprogusios supernovos žvaigždės šerdies. Vos atsiradusios neutroninės žvaigždės gali suktis apie 60 kartų per sekundę greičiu, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms šis skaičius gali išaugti net iki 600 kartų.

7. Kosmose – visiška tyla

Kadangi kosmose nėra oro, garso bangos negali sklisti, tad čia visuomet tylu. Paklausite, kaip tuomet susikalba kosmose esantys astronautai? Laimei, radijo bangos gali sklisti beore erdve.

6. Mums pažįstamoje visatos dalyje yra begalinis skaičius žvaigždžių

Tiesą sakant, mums nėra tiksliai žinoma, kiek žvaigždžių yra visatoje. Paprastai šį skaičių bandoma nustatyti matu pasirenkant mūsų Paukščių Tako galaktiką. Tuomet šis skaičius dauginamas iš numanomo kitų galaktikų skaičiaus visatoje. Ir NASA užtikrintai teigia – yra begalinis skaičius kitų žvaigždžių.

5. „Apollo“ astronautų pėdsakai Mėnulyje išliks dar apie 100 milijonų metų

Kadangi Mėnulyje nėra atmosferos, nėra vėjo ar vandens, kuris galėtų šiuos pėdsakus sunaikinti, jie kaip ir astronautų paliktos šiukšlės ten išliks ilgai. Žinoma, ne amžiams – juk ir Mėnulio paviršius kinta, yra nuolat bombarduojamas mikrometeoritų, sukeliančių eroziją.

4. 99 % Saulės sistemos masės sudaro Saulė

Saulė yra tokia tanki, kad sudaro net 99 % visos mūsų Saulės sistemos masės. Mūsų Saulė – G tipo pagrindinės sekos žvaigždė, kiekvieną sekundę išspjaunanti apie 600 milijonų tonų įvairiausio „gėrio“: nuo vandenilio iki helio. Reikia paminėti ir tai, kad tokio tipo žvaigždės mirdamos pavirsta į gigantiškus milžinus, praryjančius visa, kas aplinkui. Taigi ir Žemės kažkada laukia toks likimas. Tačiau tai bus negreitai – maždaug po 5 milijardų metų.

3. Kiekvieną valandą Žemę pasiekia toks saulės energijos kiekis, kokį mūsų planeta suvartoja per metus

Deja, šiuolaikinės technologijos dar nėra efektyviai pritaikytos panaudoti saulės skleidžiamą energiją, reikalingi dideli žemės plotai saulės kolektoriams įrengti, technologijos brangios, be to efektyviai naudoti šio tipo energiją trukdo blogi orai ir tamsus paros metas. Nepaisant visų šių trūkumų, paskutiniuosius 15 metų saulės energijos panaudojimas didėja po 20 %.

2. Jei kosmose suliesime du tos pačios rūšies metalus, jie visam laikui sulips

Šis neįtikėtinas procesas vadinamas šaltu virinimu. Kodėl taip nutinka? Skirtingi metalo gabalėliai, priešingai nei Žemėje, nėra skiriami oro ar vandens, tad atomai susimaišo ir gabalėliai sulimpa. Tai ypač palengvina erdvėlaivių statybas, ateityje tai užpildys metalinių statinių vakuume spragas.

1. Didžiausias iki šiol žinomas asteroidas – Cerera

Šis asteroidas yra beveik 960 km skersmens. Jis buvo žinomas kaip didžiausias asteroidas iš asteroidų žiedo ir sudarė apie trečdalį visos žiedo masės. Jo paviršiaus dydis prilygsta Indijos arba Argentinos plotui. Buvo netgi svarstoma, ar nereikėtų Cereros laikyti nykštukine planeta, net jei ji ir turi daugumą asteroidams būdingų savybių. Cerera patraukia dėmesį ir dėl to, kad jos paviršiuje buvo pastebėta vandens ledo pavidalu.
Balsas.lt

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Rimtai apie ateivius. Intervių su ufologu Luku Devita

nso
Jeigu galvotume, kad visoje visatoje gyvybė egzistuoja tik Žemėje, tikriausiai būtume šiek tiek egoistai. Apie ateivius, nežemiškas planetas ir rimtas neatpažintų skraidančių objektų (NSO) studijas kalbiname publicistą ir ufologą Luką Devitą.

Ką tiria ufologija? Ar ją galima vadinti mokslu?

Ufologija analizuoja visus registruotus NSO pasirodymo atvejus, nežemiškų būtybių ar net ateivių civilizacijų egzistavimo klausimus. Tačiau oficialus mokslas ufologijos pripažinti vis dar nenori, todėl ją tenka vadinti domėjimosi ar veiklos sritimi. Iš tiesų į ufologiją yra įsitraukę tikriausiai visų mokslo sričių ir profesijų atstovai: nuo astronautų, fizikų iki rašytojų, istorikų, medikų, psichologų, roko muzikantų ir žymiausių kino režisierių. Lietuvoje yra nemažai jaunų žmonių, rimtai besidominčių ir tyrinėjančių šią sritį, tačiau ufologija vis dar išlieka „beprotiška“ tema, apie kurią kalbėti atvirai nėra saugu. Kitaip tariant, tai gali neigiamai atsiliepti jūsų reputacijai. Kiek žinau, Santjago universitetas Čilėje yra pirmasis, pasiūlęs ufologijos kursą. Kita vertus, pasaulyje vyksta daugybė ufologijos konferencijų, kur dalyvauja ir pripažinti akademijos žmonės.

Kokių priemonių reikėtų, kad galėtum vadintis ufologu? Ar įmanoma išsiversti be galingo teleskopo?

Taip, tikrai galima (ir tenka) išsiversti be teleskopo. Manau, kad ufologu mėgėju gali vadintis kiekvienas nuoširdžiai tuo besidomintis žmogus. Šiandien ufologija yra ne tik dangaus stebėjimas, ieškant keistų reiškinių, bet ir įvairiapusiška informacijos apžvalga, kaupimas ir studijos. Tyrimo medžiagos yra be galo daug: tekstinių dokumentų, pranešimų, nuotraukų, vaizdo įrašų. Dėl interneto ji visa tapo prieinama labiau nei bet kada anksčiau. Vieni įdomiausių yra žodiniai liudijimai. Dažniausiai jie girdimi iš buvusių aukšto rango karinių pareigūnų, slaptų vyriausybinių programų darbuotojų, taip pat astronautų ir kosmonautų. Susidomėję ateiviais, kaipmat įsitrauksite į alternatyvią istoriją, politines paslaptis, susidursite su sąmokslo teorijomis, taip pat ir su ezoteriniais mokymais. Apskritai atviras mąstymas čia kur kas svarbiau nei techninė įranga.

Kokius tyrimus atlieka ufologai?

Profesionalūs ufologai nuolat veikiančiame centre gauna pranešimus apie NSO, vyksta į įvykio vietą, užsiima, pavadinkime, lauko tyrimu, apklausa, dokumentavimu. Esant reikalui, bendradarbiauja su mokslinėmis laboratorijomis. Bet yra ir žymių, rašančių knygas ufologų, kurie daugiausiai tiria dokumentus ir, kiek įmanoma, bendrauja su liudininkais.

Kada pasaulyje atsirado pirmieji žmonių pasakojimai apie ateivių pasirodymą žemėje? Kada domėjimasis ateiviais pasiekė apogėjų?

Pranešimai apie ateivių pasirodymus minimi nuo senovės. Tai atsispindi daugelio šalių ir tautų mitologijoje, kur pasakojama apie dievus, nusileidusius iš dangaus, atnešusius svarbiausius kultūros išradimus ar net dalyvavusius žmonijos sukūrime. Jei mitus ir legendas laikytume žmonijos bandymu užfiksuoti realius įvykius – tokia hipotezė būtų logiška. Ir ji tikrai nenauja. Apie 1961 m. buvo suformuota išsami paleovizito ir paleokontakto teorija, akademikų rimtai iškelta buvusioje Sovietų Sąjungoje. O pasauliniu mastu ją išpopuliarino rašytojas Erich Von Daniken ir jo pasekėjai. Panašu, kad domėjimasis ateiviais ir nežemiškomis civilizacijomis istoriškai „banguoja“. Vienas didesnių susidomėjimų vyko apie 1967–1969 m. ir yra susijęs su minėtąja senovės astronautų idėja. Tuo metu dokumentinis filmas pagal Von Danikeno knygą „Dievų vėžėčios“ buvo demonstruojamas net ir Sovietų Sąjungos kino ekranuose. Kitas toks ufologijoje aktyvus periodas buvo apie 1989 m., kai į viešumą „nutekėjo“ nemažai informacijos. Amerikiečių fiziko Bobo Lazaro pasakojimas apie tiriamąjį darbą prie ateivių „lėkštės“ apskriejo visą pasaulį. Net ir „Vakarinės naujienos“ rašė apie Permės (Rusija) anomalinę zoną.

Tad ar yra kokių nors įrodymų, kad egzistuoja ateiviai?

Paliudijimų, kad ateiviai egzistuoja, sakyčiau, yra daug ir netgi labai rimtų. O dėl įrodymų… Kas galėtų tapti patikimu ateivių egzistavimo įrodymu pasaulio visuomenei? Gal tai būtų NSO oficialus pranešimas ar vaizdo transliacija iš kosmodromo, kur nusileidžia kosminis laivas iš kitos planetos? Tik ar mes begalime pasitikėti televizija? Kitas dalykas – kaip mes suvokiame ateivius? Tokių dangaus kūnų, kur gali egzistuoti gyvybė, netgi visai panaši į žmonių, atrandama vis daugiau. Todėl apie gyvybės egzistavimą kitur visatoje vis garsiau kalba ir mokslo bendruomenė. Tačiau įmanomos ir tokios gyvybės formos, kurios gali egzistuoti ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir kituose matavimuose. Ar būti visai kitokio pavidalo, nei mes galime užtikti, atpažinti ar net įsivaizduoti. Pavyzdžiui, protingosios sferos.

Pamenu, gal 1996 m. spaudoje buvo išplatintos žuvusio ateivio nuotraukos. Vėliau pripažinta, kad tai – tik fotografinė manipuliacija. Galbūt žinote kokių nors kitų XX a. žymiausių ateivių egzistavimo įrodymų?

Manyčiau, vien nuotraukos ar vaizdo įrašai šiame amžiuje nebegali tapti patikimu nežemiškų būtybių egzistavimo įrodymu. Atmintyje išlieka ir žymusis „ateivio skrodimo“ vaizdo įrašas, kaip teigiama, filmuotas pokaryje ir galbūt susietas su garsiuoju Rosvelo (JAV) įvykiu (galima ateivių kosminio laivo katastrofa 1947 m.). Daugelio ekspertų nuomone, šis vaizdo įrašas – klastotė. Įdomu tik tai, kad tokiais atvejais vis tiek išlieka ir savotiškos patikėjusiųjų stovyklos, nenorinčios taikytis su kritine nuomone. Kita vertus, vadinamųjų ekspertų pasisakymai taip pat gali būti sėkminga manipuliacija ar valdžios užsakymas.

Ką manote apie žmones, tvirtinančius, kad juos buvo pagrobę ateiviai? Ar tai gali būti tiesa?

Išties tai viena daugiausiai diskusijų keliančių temų, net suskaldžiusių ufologijos gerbėjus į priešiškas stovyklas. Yra ufologų, griežtai neigiančių tokią galimybę. Vis dėlto jie visa tai suvokia kaip vien fizinėje tikrovėje vykstantį reiškinį. O štai moksleivis iš Mumbajaus (Indija) pasakoja apie naktinius susidūrimus su ateiviais labai realistiškuose košmariškuose sapnuose. Iki tol jis ufologija visiškai nesidomėjo. Atsiradus tūkstančiams panašių liudijimų visame pasaulyje, nuodugnesniais tyrimais galiausiai užsiėmė ne tik ufologai, bet ir pozityviai nusiteikę psichoterapeutai, regresinės hipnozės specialistai. Yra publikuota nemažai studijų, ir daugeliu atveju pripažįstama, kad pagrobimas iš tiesų galėjo įvykti, bent jau žmogaus sąmonėje. Kartais užtinkami ir fiziniai įvykio pėdsakai. Visgi dažniau šis reiškinys netelpa materialios tikrovės rėmuose. Mano nuomone, žmonija visais amžiais įvairiomis formomis susiduria su būtybėmis iš kito pasaulio ar kitų dimensijų, tik galbūt mums iki šiol nesuvokiamu būdu.

Kur reikėtų kreiptis žmogui, jei jis staiga suprastų, kad susidūrė su ateiviais?

Geras klausimas. Žmonės Lietuvoje kreipiasi net į policiją, dažnai į laikraščių ar televizijos redakcijas. Tai yra gerai, nes pranešimų kiekis kartais labai svarbus rodiklis, skatinantis informacijos viešinimą. Rašoma ir lietuviškoms interneto svetainėms, pavyzdžiui, www.nso.lt, gaunančiai tokius pasakojimus jau nuo 1999 m. Vieno konkretaus ir patikimo adreso mūsų šalyje dar nėra.

Ar pačiam yra tekę tiesiogiai susidurti su NSO?

Man yra tekę stebėti NSO kelis kartus. Tai buvo neatpažintas skraidantis objektas danguje, kurio kilmė liko neaiški. Gaila, kad jį mačiau trumpai ir iš labai toli. Tačiau iš pirmų šaltinių žinau Lietuvoje įvykusių daug įspūdingesnių ir artimesnių kontaktų su NSO.

Gal galėtumėte parekomenduoti kokios nors literatūros arba vertų pažiūrėti filmų ufologijos tema?

Lietuviškai knygų yra išleista nedaug. Mano nuomone, šios temos mūsų leidyklos dar labai bijo, nors pasaulyje ji labai populiari. Sauliaus Kanišausko „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“ (1988 m.) galima laikyti pirmąja ufologijos knyga, nors dar itin atsargia. Rekomenduočiau to paties autoriaus „NSO fenomenas: dvidešimt ir viena hipotezė“ (2000 m.) ir naujausią verstinį kūrinį „Slaptos sovietinės NSO bylos“ (autoriai – Philip Mantle, Paul Stonehill). Filmų lietuvių kalba nėra, vien televizijos laidos. Tačiau anglų ir rusų kalbomis yra daugybė puikių filmų, tarkime, besitęsiantis puikus „History“ kanalo serialas „Ancient Aliens“ arba pilnametražiai „Day After Disclosure“, „Close Encounters“, „Proof of Alien Contact“, „FastWalkers“ ir kt.
Kalbino Liepa Gutauskaitė
Būrėja” 2012 Nr.5

2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Vyrai juodais drabužiais – kas jie tokie?

Žmonių, kurie tariamai turėjo kontaktų su ateiviais, pasakojimuose nemaža dalis yra pasakojimų apie taip vadinamus žmones juodais drabužiais, kurie sutrumpintai vadinami MIB (trumpinys iš angliško pavadinimo „men in black” – žmonės juodais drabužiais).
Paprastai jie apibūdinami kaip kažkokie žmonės-robotai, kalbantys monotonišku balsu, turintys veidus, kurie nerodo jokių emocijų. Yra manoma, kad šie paslaptingi asmenys pasirodo tais atvejais, kai reikia daryti spaudimą ar gąsdinti žmones, kurie ruošiasi kažką papasakoti apie pamatytus NSO arba kontaktus su ateiviais.

Ypatingi požymiai

Štai kas apie „žmones juodais rūbais” pasakojama vienoje NSO enciklopedijų: „Jie panašūs į įprastus žemiečius, apsirengę tamsiais rūbais. Ugis – 1,5-2 m, svoris – 82-100 kg, akys jautriai reaguoja į šviesą, visada nešioja tamsius akinius, lūpos – plonos, plaukai – juodi, oda – balta, išblyškusi. Neišraiškingas veidas, monotoniškas balsas, nevikrūs, tarsi kokių robotų, judesiai. Savo kalboje dažnai naudoja pompastiškus posakius. Kas jie tokie – paranormalūs reginiai, ateiviai iš kitų planetų ar biologiniai robotai, kuriuos ateiviai pasiuntė stebėti, kad kiek galima mažiau informacijos būtų paskleista apie jų šeimininkus?
Dažniausiai šios būtybės pasirodo po tris, rečiau – po vieną. Važinėja juodos spalvos automobiliais – JAV „kadilakais”, Anglijoje dažniausiai „jaguarais”. Nors šie automobiliai yra seno modelio, liudininkai teigia, kad jie atrodo, tarsi būtų ką tik nuvažiavę nuo konvejerio. Kartais „žmonės juodais drabužiais” NSO buvimo liudininkus persekioja juodais malūnsparniais. Nežiūrint į tai, kad nepažįstamieji gąsdina tuos, kas matė NSO, nėra nė vieno atvejo, kad jie ką nors būtų blogo padarę žmonėms, nepaklausiusiems jų perspėjimų”.

Nepažįstamojo vizitas

1976 metais psichologijos daktaras ir hipnotizuotojas Herbertas Hopkinsas dirbo Majamyje (JAV) galimų kontaktų su NSO užmezgimo konsultantu. Buvo gražus rugsėjo vakaras, mokslininko žmona ir vaikai išvyko pasivaikščioti, o vyras namuose liko vienas. Netrukus suskambėjo telefono skambutis. Skambinantysis prisistatė Naujojo Džersio valstijos ufologijos organizacijos viceprezidentu ir paprašė daktarą leisti jį aplankyti tą patį vakarą, nes reikia apsvarstyti kai kuriuos klausimus. Hopkinsas sutiko. Jis nuėjo prie šalutinio įėjimo į namą, norėdamas uždegti kieme šviesą, kad atvykęs svečias matytų, kur pastatyti automobilį. Mokslininkas tiesiog sustingo, kai pamatė, kad nepažįstamasis jau lipo laipteliais prie pagrindinių durų.
Vėliau mokslininkas šį keistą epizodą taip pakomentavo: „Nemačiau jokio automobilio, kuriuo atvažiavo nepažįstamasis. Net jeigu ir būtų buvęs automobilis, jis taip greitai nebūtų galėjęs pasiekti mūsų namo”. Svečias buvo apsirengęs juodu kostiumu, ant galvos buvo juoda skrybėlė, tokios pat spalvos kaklaraištis, batai ir akinamai balti marškiniai. Daktaras Hopkinsas pastebėjo: „Šis žmogus buvo panašus į laidojimo biuro darbuotoją ar į blogai užsimaskavusį FTB agentą. Nepažįstamojo rūbai buvo nepriekaištingi – švarke nė vienos raukšlelės, kelnės puikiai išlygintos. Kai jis nusiėmė skrybėlę, pasirodė visiškai plika galva. Nebuvo jokių plaukų – netgi antakių ir blakstienų. Veido oda buvo balta, tarsi numirėlio, tačiau lūpos – ryškiai raudonos”.
Pokalbio metu nepažįstamasis vieną kartą netyčia perbraukė pirštine apmauta ranka per lūpas, o daktaras liko sukrėstas, pastebėjęs, kad lūpos išsiterliojo, o ant pirštinės liko ryškus lūpų dažų pėdsakas! Ir tai nebuvo vienintelė keistenybė. Svečias netikėtai pasakė, kad jis žino, jog namo šeimininko kišenėje yra dvi monetos. Taip iš tikrųjų ir buvo. Po to „žmogus juodais rūbais” paprašė, kad Hopkinsas vieną monetą įdėtų sau į delną ir įdėmiai ją stebėtų. Mokslininkas įvykdė šį prašymą, jo akyse moneta iš pradžių prarado kontūrus, o po to visiškai išnyko! Nepažįstamasis pasakė: „Nei jūs, nei kas nors kitas šioje planetoje šios monetos daugiau nematys”.
Po to pokalbis pasisuko ufologijos tema. Buvo kalbama pačiomis bendriausiomis temomis. Mokslininkas nusistebėjo, kad dėl tokių tuščių kalbų buvo prašoma leisti su juo susitikti. Po to Hopkinsas pastebėjo, kad svečio kalba ėmė lėtėti. Atrodė, kad jis pradeda snausti. Vyriškis kiek palaukė, atsistojo ir vos girdimu balsu pasakė: „Pas mane baigiasi energija… turiu eiti… iki pasimatymo”.
Jis nuėjo link durų, o jo išvaizda neatrodė labai gera. Daktaras Hopkinsas prisiminė, kad, lydėdamas svečią, pastebėjo akinamai ryškią šviesą – žymiai ryškesnę, nei skleidžia įprastų automobilių šviestuvai. Tuo metu daktaras pagalvojo, kad tai nepažįstamojo automobilis, tačiau jis nei matė, nei girdėjo, kaip jis privažiavo prie namo.
Jau vėliau, kai namo sugrįžo Hopkinso žmona su vaikais, visa šeima išėjo atidžiai apžiūrėti kelio šalia namo ir aptiko pėdsakus, kuriuos niekaip negalėjo palikti automobilio padangos, nes jie buvo pačiame kelio viduryje. Be to, buvo tik vienas pėdsakas, tarsi nepažįstamasis iškeliavo motociklu ar dviračiu.
Reikia pažymėti, kad daktaro Hopkinso pateiktas „žmogaus juodais rūbais” aprašymas yra pats detaliausias iš visų turimų. Dėl to kyla keletas klausimų. Pirmiausia, ar negalėjo pats mokslininkas išsigalvoti šios istorijos?
Žinoma, kad visa tai galėjo būti prasimanymas. Tačiau kaip tada paaiškinti pėdsaką ant kelio ir keistus telefono skambučius, kurie nedavė ramybės šeimos nariams iš karto po nepažįstamojo vizito? Sprendžiant iš visko, „žmogus juodais rūbais” tikrai lankėsi, tačiau lieka paslaptimi kas jis ir iš kur atsirado.

Mažylės Elės ašaros

Dar viena istorija. Šį nutikimą jauna amerikietė Elė Maikroft tikriausiai nepamirš visą gyvenimą. Pamačiusi danguje keistą objektą, panašų į suplotą skrybėlę, ji išsigando ir , savaime suprantama, apie tai papasakojo suaugusiems. Praėjo nedaug laiko, į namus, kur mergaitė gyveno su savo tėvais, atvyko du juodais kostiumais apsirengę vyrai su juodomis skrybėlėmis ant galvų. Jie pasakė, kad nori pakalbėti su mergaite.
Vienas iš atvykusiųjų, vienarankis, pasivadino komandoru ir pasakė, kad rankos neteko kare. Antras beveik nieko nekalbėjo. Jis atsisėdo ant kėdės ir ant kelių pasidėjo nedidelę dėžutę, paaiškindamas, kad tai yra magnetofonas. Tačiau daugiau nei per keturias valandas, kurias vyko pokalbis, jis nė karto neįdėjo naujos juostelės, nieko neįjungė ir neišjungė. Mergaitės tėvai irgi buvo kambaryje, tačiau pokalbyje nedalyvavo.
Iš pradžių svečias paklausė Elės, ką ji matė. Po to komandoras pasakė, kad tai nebuvo jokia skraidanti lėkštė, o debesis ar meteorologinis zondas. Tačiau mergaitė ir toliau tvirtino savo, į ką nepažįstamasis pasakė, kad ji, tikriausiai, viską išsigalvojo. Mergaitė net pradėjo verkti iš apmaudo. Tada komandoras pasakė, kad ji, gal būt, kažką ir matė, tačiau jai geriau apie tai tylėti, nes priešingu atveju gali būti nemalonumų. Nepažįstamieji dar kartą perspėjo Elę, kad ji tylėtų, ir išėjo. Už namo jų laukė didelis juodas automobilis, kuriame sėdėjo dar vienas vyras, apsirengęs juodu kostiumu ir su juoda skrybėle ant galvos.

Pentagonas patvirtina

„Žmonių juodais drabužiais” egzistavimą dalinai patvirtina ir JAV KOP vadovybė. Dar 1967 m. vasario mėnesį Pentagono atstovas, atsakingas už JAV KOP programą „Žydroji knyga” , kurios tikslas yra NSO stebėjimas ir tyrimas, pulkininkas Džordžas P. Frimanas pranešė: „Paslaptingi vyrai, apsirengę KOP uniformomis arba pateikiantys įvairių JAV vyriausybės žinybų įgaliotuosius dokumentus, neteisėtai prasibrovė į mūsų teritoriją ir įkalbinėja NSO mačiusius lakūnus apie tai tylėti. Aš žinau tris tokius atvejus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad šie žmonės nėra kaip nors susiję su karinėmis oro pajėgomis. Tiesa, mums nepavyko išsiaiškinti, kas jie, iš kur atsirado ir kieno interesams atstovauja. Apsimesdami JAV vyriausybės atstovais ar KOP karininkais, jie padarė rimtą nusikaltimą, tačiau kiekvieną kartą dingdavo be pėdsakų”.
Bendras „žmonių juodais drabužiais” požymis yra tai, kad jie įsakydavo nieko nepasakoti apie jų apsilankymus ir liepdavo nutraukti bet kokią veiklą, susijusią su NSO. Apie tai mums žinoma tik dėl to, kad šie nurodymai dažnai nebuvo vykdomi. Pavyzdžiui, 1967-ais metais vieną kanadietį, kuris matė skraidančią lėkštę, aplankė vyras juodais rūbais ir įsakė nustoti pasakoti apie susitikimą su NSO, pagrasindamas, kad priešingu atveju jį aplankys trys vyrai.
- Ir ką tai reiškia? Kas bus, jeigu nevykdysiu jūsų nurodymo? – paklausė kanadietis paslaptingojo svečio.
- Na … – šis susimėtė, – tau bus negerai… Tau bus blogai…
Nežiūrint į šiuos grasinimus, daugelis liudininkų, mačiusių skrendančius ar nusileidusius NSO, ir toliau visuomenei pasakojo apie tai, ką jiems teko pamatyti, ir nė karto nė vienam liudininkui nieko blogo neatsitiko. Pats nemaloniausias dalykas, kurį jie patyrė, tai telefoniniai skambučiai ir „žmonių juodais rūbais” vizitai. Nors ar galima tai vadinti nemalonumais?
Manoma, kad „žmonių juodais rūbais” vizitai prasidėjo kartu su „Titaniko” žūtimi 1912 metais. Nuo to laiko jie pasirodo praktiškai visose didelių katastrofų ir karinių konfliktų vietose. JAV vyriausybė turi daugiau nei 2 tūkstančius nuotraukų, kuriose užfiksuoti „žmonės juodais rūbais”, stebėję, kaip japonai 1941 m. gruodžio 7 d. bombardavo JAV karinę bazę Perl Harbore, 1988 m. gruodžio 21 d. įvykusį aviakompanijos „Pan American” lėktuvo sprogimą ir kitus įvykius.
Jie buvo nufotografuoti ir 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykdyto teroristinio akto rajone, žinoma, jeigu jie nebuvo sumaišyti su FTB agentais. Buvo iškelta hipotezė, kad pagrindinė „žmonių juodais rūbais” misija – apsaugoti Žemę nuo technogeninių katastrofų. Gali būti, ir nuo karinių susidūrimų. Jeigu tai tiesa, tai jiems to nepavyksta pasiekti – tragedijos tęsiasi. „Žmonėms juodais rūbais” nepavyko sutrukdyti „Titaniko” katastrofai, kosminio laivo „Challenger” sprogimui 1986 m. sausio 28 d., siaubingiems teroro aktams Niujorke, Vašingtone ir kituose miestuose bei šimtams kitų tragedijų… O gal šių žmonių misija yra visiškai kita? Atsakymo į šį klausimą dar reikia palaukti…

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Mokslininkai nustatė, kad gyvenimas po mirties įmanomas

Mokslininkai atliko didžiausią medicininį tyrimą apie klinikinę mirtį išgyvenusių pacientų patirtis ir nustatė, kad žmogaus sąmoningumas įmanomas ir kuris laikas po to, kai sustoja jo širdis. Apie šį reiškinį daug rašyta ir kalbėta, tačiau mokslui sąmoningumas po mirties visuomet buvo kontroversiška tema.
Mokslininkai iš Southamptono (Didžioji Britanija) universiteto nutarė įdėmiau žvilgtelėti į klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių potyrius. Jie ėmė stebėti 2 tūkst. pacientų iš Didžiosios Britanijos, JAV ir Austrijos, kurių širdis buvo sustojusi. Atlikę tyrimą mokslininkai nustatė, kad 40 proc. klinikinę mirtį išgyvenusių pacientų prisimena sąmoningumo akimirkas jos metu, rašo „The Telegraph“.
Vienas dalyvis iš Southamptono netgi pasakojo, kad visiškai paliko savo kūną ir stebėjo jo gaivinimą iš palatos kampo. Nepaisant to, kad tris minutes buvo nesąmoningas ir „miręs“, jis kuo puikiausiai nupasakojo medicinos darbuotojų mėginimus jį atgaivinti ir apibūdino medicinos prietaisų skleistus garsus.
Mes žinome, kad smegenys negali funkcionuoti, kai širdis sustojusi, – sakė tyrimui vadovavęs dr. Samas Parnia iš Southamptono universiteto, dabar dirbantis Niujorke. – Tačiau šiuo atveju sąmoningumas tęsėsi iki trijų minučių tuo metu, kai žmogaus širdis jau buvo sustojusi, nors įprastai smegenys išsijungia praėjus 20 – 30 sekundžių nuo širdies sustojimo.“
„Žmogus papasakojo viską, kas tuo metu vyko kambaryje, o svarbiausia, kad jis girdėjo du garsus iš medicininio prietaiso, kuris juos skleidžia kas tris minutes, todėl leido nustatyti klinikinės mirties trukmę“, – pridūrė jis.
Iš 2060 klinikinę mirtį išgyvenusių pacientų gyvi liko 330, o 140 iš jų pasakojo išgyvenę sąmoningumo akimirkas iki tol, kol buvo gaivinami.
Tiesa, visi žmonės negalėjo nusakyti specifinių detalių, tačiau mokslininkai susistemino tam tikrus atsiliepimus. Vienas iš penkių sakė jautęs neįprastą ramybę, o trečdalis tikino, kad tuo metu jų suvokiamas laikas arba sustojo, arba pagreitėjo.
Kai kurie pasakojo matę ryškią, į Saulės panašią šviesą, dar kiti prisiminė jautę baimę, kai buvo traukiami žemyn į vandenį. 13 proc. teigė, kad buvo išėję iš savo kūno, dar tokia pat dalis užsiminė apie sustiprėjusius pojūčius.
Dr. S.Parnia tiki, kad panašias patirtis galėjo turėti ir kur kas didesnė tyrime dalyvavusių žmonių dalis, tačiau jas užgožė vaistų poveikis.
„Įvairūs duomenys rodo, kad milijonai žmonių išgyveno panašias patirtis, tačiau mokslas tai vertina prieštaringai. Daugelis mano, kad tokias patirtis galima apibūdinti kaip haliucinacijas, tačiau panašu, kad šie potyriai sutampa su realiais įvykiais“, – kalbėjo tyrėjas.
Dabar, pasak S.Parnios, reikia atlikti daugiau tyrimų šia tema. Vieną jų jau atlieka psichologas dr. Davidas Wide’as iš Notingemo universiteto, kuris siekia susisteminti potyrių informaciją ir sudaryti šabloną.

2014 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

Vangos pranašystė pildosi? Ebolos virusas jau plinta po Europą


Jungtinių Tautų darbuotojas, užsikrėtęs Ebolos virusu Vakarų Afrikoje, mirė po to, kai praeitą savaitę buvo atvežtas gydyti į Vokietiją, antradienį pranešė ligoninė.

„Ebolos karštine sirgęs pacientas mirė praeitą naktį Šv.Jurgio ligoninėje Leipcige. Nors buvo teikiama intensyvi medicinos pagal, o medicinos personalas dėjo visas pastangas 56 metų JT darbuotojas mirė dėl sunkios infekcijos“, – sakoma jos pranešime.

Internete vis garsiau kalbama ir spėliojama ar tik ne apie Ebolos virusą kalbėjo garsiausią aiškiaregė Vanga? Vienoje iš savo pranašysčių akloji aiškiaregė kalbėjo apie tai, kad Europą bus užkrėsta mirtinu virusu. Pasak moters, dėl jo poveikio 2016 metais Europa visai ištuštės. Paskutiniai įvykiai byloja, kad tokia vangos pranašystė ne taip toli nuo realybės.
Kodėl Ebolos virusas kelia tokią baimę? Organizacija „Gydytojai be sienų“ Ebola virusą apibūdina kaip „viena mirtiniausių pasaulio ligų“. „Tai labai lengvai užkrečiamas virusas, kuris gali pražudyti 90 procentų juo susirgusiųjų”, – sakė organizacijos atstovas.

Nuo šių metų pradžios Ebolos viruso epidemija Vakarų Afrikoje – daugiausiai Gvinėjoje, Siera Leonėje ir Liberijoje – nusinešė jau per 4 000 žmonių gyvybių, kiti šaltiniai mini ir 8 000 žmonių gyvybių.

Pranešama, kad plečiantis Ebola hemoraginės karštligės protrūkiui ir pirmuosius atvejus nustačius Europoje, Lietuvoje, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) antradienį sušaukė Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro posėdį kuriame buvo aptartas Ebolos viruso prevencijos ir valdymo veiksmų plano vykdymas.

Ar gali taip būti, kad Vanga nuspėjo apie ištuštėjusią Europą 2016 metais dėl Ebolos viruso poveikio? Tikėkimes, kad ne.

Patariame perskaityti: