https://www.youtube.com/watch?v=uM9LwCfsuGw Lietuviškai!
Kodėl taip netikėtai baigėsi žmonijos Mėnulio užkariavimas? Kodėl JAV taip netikėtai nutraukė artimiausio mūsų planetai kosminio kūno tyrimą? Kodėl NASA uždarė daug milijardų dolerių kainavusią programą, kurios tikslas buvo Mėnulio apgyvendinimas, nors jau žmogus galėjo sėkmingai nusileisti Žemės palydove ir netgi tyrinėti jo paviršių už nusileidimo modulio ribų?
Kodėl SSRS, pasiuntusi į Mėnulį keletą automatinių stočių ir porą mėnuleigių, nepasinaudojo tuo, kad amerikiečių interesai, susiję su Mėnuliu, išnyko, ir neplėtė savo programos, siekiant išstudijuoti Mėnulį ir galimybes jame apsigyventi žmonėms? Jeigu Mėnulio įsisavinimas yra labai brangus projektas, kodėl nebuvo bandoma kurti bendro projekto (juk pavyko susitarti dėl „Apollo” ir „Sojuz” kosminių laivų susijungimo orbitoje)? Kodėl šiandien kuriami nepaprastai brangūs projektai, susiję su mums tolimo Marso įsisavinimu, o Mėnulis paliktas nuošalyje? Daugybė „kodėl?”, tačiau įtikinamų atsakymų į šiuos klausimus nėra.
Kas sutrukdė amerikiečiams ir rusams, o tiksliau – žmonijai, įsitvirtinti Mėnulyje? Yra sukurta daugybė hipotezių, pateikiama daugybė neoficialių faktų, tačiau tikslaus oficialaus atsakymo nėra. Jeigu XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje jau žmonės galėjo nuskristi į Mėnulį, tai dabar, kai technologijos pažengė toli į priekį, tyrinėti ir įsisavinti Žemės palydovą būtų žymiai lengviau, nei praėjusio amžiaus pabaigoje, kai žmonija tik pradėjo įsisavinti kosmoso erdvę ir detaliau tyrinėti Mėnulį. Nė viena valstybė, sukūrusi kosmines technologijas, neskuba kurti programos, numatančios Žemės palydovo įsisavinimą. Kodėl Mėnulis taip ignoruojamas?
Labiausiai paplitusi hipotezė yra ta, kad Mėnulis jau seniai turi savi šeimininkus, kurie aiškiai leido suprasti, kad žmonių buvimas tenai yra nepageidaujamas. Pirmieji šaltiniai, kuriuose pažymima, kad Mėnulyje dedasi kažkas neaiškaus, siekia 1064-us metus. Išlikusiuose dokumentuose pasakojama apie labai ryškią žvaigždę, kuri atsiskyrė nuo Saulės ir po kelių dienų atsidūrė Mėnulio apskritime. Kuo toliau, tuo įdomiau. Vystantis astronomijai ir tampant vis tobulesniems ir galingesniems stebėjimo aparatams, pranešimų apie nesuprantamas anomalijas Žemės palydove atsirado vis daugiau. Ypač daug pranešimų apie keistus reiškinius Mėnulyje buvo XIX amžiaus pabaigoje.
1866-ais metais astronomai stebėjo nepaprastą reiškinį, kai vienas iš didžiausių Mėnulio kraterių pakeitė savo išvaizdą.
1874-ais metais čekų astronomas Safarikas irgi kažką įdomaus pastebėjo Mėnulyje. Jis kurį laiką stebėjo palydovo disku judantį šviečiantį daiktą, kuris po kiek laiko nuskrido į kosminę erdvę. Praėjus metams po Safariko stebėjimo, astronomas Sreteris Mėnulyje pamatė šviečiantį objektą, kuris tiesia linija judėjo iš Lietaus Jūros į šiaurę. Po to buvo pastebėtas antras šviečiantis objektas, atsiradęs Žemės palydovo pietuose. Astronomui netgi pavyko apskaičiuoti greitį, kuriuo judėjo šviečiantys objektai – 110 km/h.
Dar vieną anomalų reiškinį Mėnulyje 1888-ais metais stebėjo astronomas Holdenas. Tamsiąja Mėnulio Kaukazo kalnų puse skriejo nepaprasto ryškumo žvaigždė. XX amžiuje nepaprastų objektų stebėjimo atvejų skaičius žymiai padidėjo. Nuo to momento, kai žmogus pakilo į kosmosą, buvo padaryta daugybė nuotraukų ir vaizdo įrašų.
Beje, nė viena oficiali kosminė agentūra nepateikė jokių nuotraukų ar vaizdo įrašų, netgi buvo nutylima apie tokius faktus. Tokio tipo medžiaga dažnai pasirodydavo įvairiuose ufologiniuose žurnaluose ir laikraščiuose. Po to, kai atsirado internetas, šią medžiagą galima rasti įvairiuose su ufologija susijusiuose puslapiuose. 1968-ais metais JAV Aerokosmonautikos agentūra paskelbė anomalių reiškinių Žemės palydove katalogą, į kurį buvo įtraukti 579 patys svarbiausi ir keisčiausi stebėjimai, kurie vyko per kelis pastaruosius šimtmečius. Šiame kataloge minimos įvairios judančios geometrinės figūros, atsirandantys ir vėl išnykstantys neaiškios paskirties kupolai, kintamo dydžio krateriai, staiga atsirandantys ir vėl išnykstantys plyšiai palydovo paviršiuje bei kiti nepaaiškinami reiškiniai.
Į visus šią temą liečiančius dokumentus galima pažiūrėti skeptiškai, kaip daugelis ir daro. Tačiau 1969-ųjų metų liepos 16 d. amerikiečių kosminis laivas „Apollo 11″ atliko istorinį skrydį į Mėnulį, ant kurio paviršiaus žengė Neilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas. Po šio įvykio tapo aišku, kad tai, ką mes žinome apie Mėnulį – „mes nieko nežinome”. Tai ypač suprantama tapo po garsiųjų Edvino Oldrino žodžių: „Sere, čia matomi didžiuliai objektai! Milžiniški! O, Dieve! Jie stovi kitame kraterio pakraštyje! Jie mus stebi”. Jau pirmasis nusileidimas į Mėnulį parodė, kad mūsų artimas palydovas jau turi savo šeimininkus. Žinoma, jei tikėti tuo, kad amerikiečių astronautų žodžiai buvo visiška teisybė, o ne apgalvotas pajuokavimas.
Kaip pasakoja patys astronautai, jie matė nežemiškos kilmės kosminius laivus, kurie sudarė visą eilę kitoje kraterio pusėje. Astronautų apgailestavimui, jų filmavimo kameroje esanti juostelė buvo apšviesta kažkokiais spinduliais, kuriuos skleidė ateivių skraidantys aparatai. Šis filmas galėjo būti neginčijamas įrodymas to, ką jie iš tikrųjų pamatė Mėnulyje. Prieš žmonių išsilaipinimą į Mėnulį „Apolo 11″ dvi paras buvo lydimas NSO. Edvinui Oldrinui šiuos objektus pavyko nufilmuoti. Tad, kažkuria prasme, amerikiečių astronautai buvo pasirengę galimam susitikimui su kažkuo nepaaiškinamu.
NASA veiksmai šioje situacijoje buvo visiškai numanomi. Tai, kas iš tiesų vyko Mėnulyje, nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta. Kaip ir daugumoje kitų atvejų, kada kalbama apie nepaaiškinamus reiškinius ar nežemiškuosius skraidančius aparatus, Nacionalinė kosmoso agentūra išdidžiai tyli. Visus dokumentus, fotografijas, vaizdo įrašus, susijusius su anomaliais reiškiniai Mėnulyje, NASA įslaptino. Kartais įvyksta nežymus informacijos nutekėjimas, tačiau šios informacijos yra per mažai, kad susidarytu aiškus vaizdas.
Daugumą nuotraukų ar vaizdo įrašų, kurie tapo žmonijai žinomi, apie Mėnulio objektus atliko astronomai-mėgėjai arba ufologai. Pasiruošimo skrydžiams į Mėnulį ir pačių skrydžių metu NASA padarė apie 140 tūkstančių puikios kokybės nuotraukų, kurias, su retomis išimtimis, matė tik agentūros specialistai. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje japonų astronomui-mėgėjui teleskopu, kuris artina 800 kartų, pavyko į vaizdo juostą įrašyti didžiulius judančius objektus. Šių objektų skersmuo siekia nuo 20 iki 50 km, o patys NSO skrenda iki 200 km/s greičiu.
Sensacija tapo buvusio NASA darbuotojo Ričardo Houglendo pareiškimas. Jis tvirtino, kad jam pavyko gauti nuotraukas, padarytas iš kosminių laivų „Apollo 10″ ir „Apollo 16″, šiems skrendant virš Mėnulio paviršiaus. Šiose nuotraukose matomas po permatomu kupolu esantis miestas, esantis iš Žemės matomoje Mėnulio pusėje, Krizių jūroje. Nuotraukose galima atpažinti įvairius statinius – bokštus, tiltus, laiptus, besileidžiančius link kraterio dugno. Kai kuriose vietose permatomas kupolas yra pažeistas.
1979-ais metais amerikiečių inžinieriams Lesteriui Hjuzui ir Vito Sakeriui NASA Hiustono skyriaus bibliotekoje pavyko pamatyti labai įdomias Mėnulio paviršiaus nuotraukas. Jose buvo matomi miestai su įvairiais statiniais, mechanizmais ir kažkuo, kas primena vamzdynų sistemas. Buvo matyti netgi piramidės, labai panašios į tas, kurias statė Senovės Egipte. Nuotraukose taip pat buvo matomi skraidymo aparatai, stovintys starto aikštelėse arba skraidantys virš miesto. Inžinieriai apie tai, ką pamatė, pranešė spaudai.
Yra iškelta daug versijų apie paslaptingus reiškinius Mėnulyje. Labiausiai paplitusios, įdomiausios ir labiausiai panašios į teisybę yra dvi iš jų. Viena hipotezė teigia, kad Mėnulis ateiviams tarnauja kaip žaliavų bazė, kurioje jie išgauna naudingąsias iškasenas. Šios hipotezės šalininkų nuomone, paslaptingų reiškinių mūsų palydove pikas sutampa su tuo laikotarpiu, kai į Mėnulį atskrenda eilinė partija kosminių laivų žaliavai išgabenti. Tuo pačiu metu žymiai padaugėja NSO pasirodymų Žemėje. Hipotezės šalininkai mano, kad tai susiję su naujų mūsų planetos tyrinėtojų atvykimu.
Antrosios hipotezės pagrindą sudaro teiginys, kad Mėnulis yra didžiulė ateivių kosminė tyrimo bazė, ir, beje, dirbtinės kilmės! Šios hipotezės šalininkai teigia, kad Mėnulis yra milžiniška kosminė stotis, kuri dėl kažkokių priežasčių sugedo ir rado prieglobstį šalia mūsų planetos ir taip tapo Žemės palydovu. Gali būti, kad visi mechanizmai ir skraidymo aparatai, kuriuos pavyko nufotografuoti, yra automatai, kurie dirba autonominiame režime, nors jų šeimininkai jau seniai paliko šią stotį.
Yra nuomonė, kad dar prieš 10-11 tūkstančių metų žemė neturėjo savo palydovo. Šis teiginys atsirado dėl to, kad viename iš seniausiai sudarytų žvaigždėlapyje Mėnulis nenurodytas! Paradoksas yra tai, kad negalima tiksliai pasakyti, jog tokie žvaigždėlapiai iš tiesų egzistavo.
Galima kurti įvairiausias hipotezes, tačiau kažką konkrečiai tvirtinti ir pretenduoti į vienintelę tiesą negalima, kol neprasidėjo globalus žemės palydovo tyrimas. Jeigu hipotezė apie tai, kad Žemės valstybių vyriausybės jau seniai yra užmezgusios kontaktus su ateiviais ir turi tam tikrų įsipareigojimų kurį laiką neatlikti jokių veiksmų Mėnulyje, tai galima atsakyti į visus straipsnio pradžioje užduotus klausimus. Žinoma, tik laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų.
Mįslės ir Faktai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Komentaruose negalima keiktis, įžeidinėti, ar kitaip nepaklusti taisyklėmis!!!