Išvengtas pagrobimas 2 dalis

,,Jo kūno formų grožis pralenkė viską, ką kada nors esu matęs", - rašė vėliau Adamskis. Be abejonės, tai buvo žmogus. Jis buvo maždaug 5 pėdų ir 6 colių aukščio, svėrė apie 135 svarus ir atrodė (Žemės sąlygomis) apie 28 m. amžiaus. Jis turėjo ilgus, iki pečių, smėlio spalvos garbanotus plaukus, ,,žvilgančius daug gražiau, negu kada nors matytos moters". Jo kūno spalva buvo panaši į saulėje įdegusio kaukaziečio. Veidas buvo apvalus, turėjo labai aukštą kaktą, ,,ramias pilkai žalias akis, kurių kampučiai buvo truputį įkypi, aukštus skruostikaulius ir subtiliai išskaptuotą nosį". Atrodė kad barzda jam neaugo. Ateivis dėvėjo vientisinį puikiai išaustos šokoladinės spalvos medžiagos kostiomą su prigludusia aukšta apykakle be jokių matomų užtrauktukų ar kišenių, bet buvo susijuosęs plačiu diržu. Jo batai buvo jaučio kraujo spalvos, buki. Adamskis pagalvojo, kad jo apranga yra savotiška uniforma.
Adamskio pastangos su būtybe susikalbėti buvo bevaisės, bet sukaupęs pastangas, jis sugebėjo bendrauti gestų ir telepatijos mišiniu. Pirmas dalykas, kurį tokiu būdu pasakė Adamskiui, buvo tai, kad jis esąs iš Veneros planetos. Veneriečiai atvyko čia, - sakė jis, - nes jie susirūpinę radiacija po atominio sprogimo: per daug tokių sprogdinimų gali sunaikinti Žemę.
Pokalbis vyko toliau. Lėkštė, kuri atskraidino venerietį (kuris vardo nepasakė) į Žemę, buvo paleista iš atmosferoje esančio pagrindinio laivo, kurį Adamskis buvo matęs ankščiau. Laivas buvo apginkluotas ,,magnetizmu". Paklaustas, ar jis tiki į Dievą, ateivis atsakė, kad taip, bet pridūrė kad veneriečiai gyvena pagal kūrėjo įstatymus, o ne pagal materializmo dėsnius, kaip Žemės gyventojai. Žmonės iš kitų Saulės sistemos planetų (visose jose tra gyventojų) ir iš kitų sistemų taip pat yra lankęsi Žemėje. Kai kurių jų laivai yra Žemėje sudužę arba buvo pašauti ,,šio pasaulio žmonių". Lėkštės nusileidžia tik nuošaliose vietose, kad išvengtų žmonių panikos, bet ateis laikas, ir jie nusileis gyvenamuose centruose. Yra jau daug ateivių, kurie gyvena tarp Žemės žmonių, todėl veneriečiai atsisako fotografuotis, kad jų bruožai nebūtų atpažinti. Visi ateiviai iš esmės yra žmonių pavidalo.
Paskui Adamskiui ateivis leido prieiti prie kabančios lėkštės, bet eneleido įeiti į jos vidų. Po to venerietis įlipo į laivą, ir tyliai nučiuožė.


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Išvengtas pagrobimas 1 dalis

Vienas iš labiausiai žlugdančių NSO mįslės aspektų yra įrodymų nenuoseklumas. Tai ypač aišku ateivių apibūdinimuose, kuriuos pateikia tie, kurie tvirtina juos matę.
Pirmas toks su ateiviais susidūręs žmogus, sulaukęs visuomenės dėmesio, buvo Džordžas Adamskis, nepilną darbo dieną dirbęs maisto produktų tiekėjų, pats save vadinęs ,,filosofu ir mokytoju", gyvenęs Palomar Gardense, antant pietinių Palomaro kalno šlaitų, Kalifornijos valstijoje. Adamskio aistra buvo astronomija. Namuose jis turėjo 15 colių ir 6 colių reflektoriaus teleskopą žvaigždėms stebėti. Jis buvo įsitikinęs, kad kitos mūsų Saulės sistemos planetos yra apgyvendintos. 1946 m. spalio 9d. iš savo namų stebėdamas meteorų lietų, jis pamatė tai, kas, jo įsitikinimu, turėjo patvirtinti jo mintis. Kartusu kitais žmonėmis jis pamatė ,,didžiulį erdvėlaivį", kuris ,,kabojo aukštai virš kalno kateros San Diego kryptimi į pietus nuo Palomaro kalno". Tai buvo ,,didelis juodas objektas, panašus į milžinišką dirižablį".
Knygoje ,,skraidančios lėkštės buvo nusileidusios" (Flying Saucers Have Landed) Adamskis rašė, kad jis buvęs pirmasis, kuris per karinį pareigūną tuoj pat po stebėjimo atkreipęs dėmesį, kad tai buvęs ,,laivas iš kito pasaulio". Nuo to laiko Adamskis kiekvieną dieną valandų valandas ledo laukdamas NSO pasirodymo. Nuo 1949 - 1950 m. žiemos iki 1952 m. vasaros su 6 colių reflektoriaus teleskopu ir be jo jis nufotografavo daug NSO. 18 iš padarytų nuotraukų buvo aukštos kokybės. Damskis įvairiomis grupėmis pradėjo skaityti paskaitas apie NSO ir ateivius iš kosmoso. Skaitydamas paskaitas, jis prisiklausė gandų, kad ,,įvairiose negyvenamose vietovėse netoli Palomaro kalno" buvo nusileidusios skraidančios lėkštės.
1952 m. lapkričio 20 d. Adamskis, jo sekretorė ponia Liusė Makinis ir Palomar Gardenso valdytoja ponia Alisė K. Vels susitiko su keturiais tokiais ieškančias ryšių: ponu Elu Beilu su žmonaiš Vinslo, Arizona, ir dr. Džordžu H. Viljamsonu su žmona iš Preskoto, Arizona. Tai buvo greitkelyje netoli Blaito, Kalifornija, pasukant į dykumą ir tikintis pamatyti nusileidžiantį NSO. Adamskis neteikė reikšmės, kokią dieną pasirinkti stebėjimui, bet vadovaudamasi nuojauta, sutiko, kad, pradės budėjimą maždaug už 11 mylių nuo dykumos Centro - Parkerio (Arizona) greitkelio. Grupei buvo gausiai atlyginta.
Paklajoję ir lengvai užkandę, grupės nariai sėdo stebėti dangaus. Vienintelis vertas dėmesio dalykas buvo dvimotoris lėktuvas, matyt skrendantis įprastu maršrutu. O tada...
,,Staiga mes visi susitarę vienu metu (sic!) pasisukome ir pažiūrėjome į artimiausio kalno keterą, kur prieš keletą minučių nuskrido lėktuvas. Ten aukštai, be jokio garso skrido milžiniškas cigaro pavidalo sidabrinės spalvos laivas, kuris neturėjo nei sparnų, nei jokių kitokių priedų."
Aparatas skrido lyg nešamas vėjo į grupės pusę, paskui sustojo ir pakiboore. Adamskis jautė, kad laivas atskrido specialiai jam, ir antra nuojauta jam sakė, kad reikia pasitraukti nuo kelio toliau, nes atvira vieta šalia judraus kelio gali jiems nepatikti, ir jie nepanorės nusileisti, - pagalvojo Adamskis.
Liusė sėdo prie vairo, ir lydimas Elo Beilio, Adamskis nuvažiavo nuo greitkelio į purviną kelią. Tuo tarpu didžiulis laivas sekė paskui juos. Nuvažiavę api pusę mylios, jie sustojo. Čia Adamskis pasistatė savo mažesnįjį teleskopą ir kino kamerą. Bijodamas, kad jo kompanionų buvimas gali atbaidyti ateivius, jis pasiuntė juos atgalį tą vietą, kur ankščiau buvo sustoję, kad stebėtų iš toliau. Kai jie nuvažiavo, keletas lėktuvų, matyt naikintuvų, nuriaumojo į orlaivio pusę ir bandė apsupti didžiulį erdvėlaivį. Atsakydamas į tai, erdvėlaivis ,,pasuko nosį į viršų ir nėrė į erdvę". Norėdamas įsitikinti, ar lėktuvai nuvijo erdvėlaivį galutinai, Adamskis įsitaisė laukti.
Nepraėjo ir penkios minutės, kai jis pamatė blyksnį danguje, ir ,,beveik kartu pasirodė gražus laivas, lėtai skrendantis per tarpą tarp dviejų kalnų viršūnių". Jis sustojo virš kalnų kateros , ir Adamskis padarė keletą nuotraukų. Tada jis pakilo ir tarpukalne nuskrido atgal. Vėl pasirodė du lėktuvai, apsuko ratą ir dingo. Galimas daiktas kad skraidanti lėkštė jų vengė. Po keleto minučių Adamskis pajuto, kad kažkoks žmogus kviečia jį, stovėdamas už 450 jardųtarpeklio prieigoje. Norėdamas sužinoti, kas jis, Adamskis nuėjo į jo pusę. Tik būdamas nuo jo per rankos nuotolį, Adamskis suprato, kad mato atevį iš kito pasaulio.

--------------------------------------------------->
Laukite antros dalies!!!

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!!

Svetainė atidaroma

Sveiki, taigi aš rašysiu apie neišaiškintus reškinius pvz.:
Nso, ateiviai, vaiduokliai ir t.t.
Rašysiu kiekvieną dieną, gal ir ne. Žodžiu, rašysiu tikras, neišgalvotas istorijas... Ir jos bus labai ilgos. Ir dar:
tapkite mano blogo sekėjais. Ačiū :D.