Pasiklydęs miške prie Karaliaučiaus: dabar jau manęs niekas neįtikins, kad dvasios neegzistuoja

Po to, ką patyriau žiemą pasiklydęs miške, manęs niekas neįtikins, kad dvasios neegzistuoja, nors ir kokiais moksliniais titulais dangstytųsi.

Taip teigė DELFI skaitytojas, komentaruose pasidalijęs asmenine patirtimi: jei ne dvasios, jis 1969 metų žiemą būtų žuvęs. Tuomet tarnavo kariuomenėje ir pasiklydo kariniame poligone prie Karaliaučiaus.

„Apie 2 valandą nakties, kai jau visai nusivariau nuo kojų, miške prisėdau po medžiu pailsėti, o buvo 23 laipsniai šalčio. Prisnūdau, bet iš miego pažadino kažkieno garsus švilpimas. Pamačiau du nepažįstamus vyrus – vienas jų buvo be rankos ir nešėsi pjūklą. Antrasis turėjo kirvį. Prisiartinę jie liepė stotis, nes sušalsiu mirtinai. Ištiesė ranką, kad galėčiau įsitverti ir atsistoti, tačiau aš užgriebiau tik orą“, – prisiminė vyriškis.

Kažkodėl visai nenustebo, sako, buvo mirtinai išvargęs. „Tada jie parodė kryptį, kuria turiu čiuožti su slidėmis, ir pasakė, kad už 6 kilometrų rasiu sodybą, kur galėsiu apsistoti. Jei šeimininkai naktį nenorės įsileisti, liepė pasakyti, kad siuntė Petras su Jonu. Paskui kažkaip jie netikėtai prapuolė. Norėjau eiti kartu, bet jie pasakė kad man ten negalima. Neliko nieko kito, tik čiuožti nurodyta kryptimi ir tikrai po keliolikos minučių pamačiau sodybą“, – pasakojo DELFI skaitytojas.

Beldėsi į duris, bet niekas neatidarė. Prisiminęs, ką kalbėjo sutikti vyrai, pasakė kieno vardu prašosi įleidžiamas. Po to kaip mat atsilapojo prieangio durys ir pasirodė senyvas vyras su kirviu rankose. Paklausė kur juos matė.

„Pasakiau, kad miške už kokių 6 kilometrų nuo namo ir kad minėjo netrukus galėsią juos aplankyti. Gavau ir nakvynę, ir vakarienę nors jau buvo gili naktis. Ryte jie palydėjo mane iki traukinio, kuris vežė iki dalinio. Atsisveikindami pasakė, kad tai buvo jų sūnūs, kuriuos 1944 metais sušaudė rusai, pagavę miške kertant malkas“, – pasakojo vyras.

Skaitytojo teigimu, po to jo niekas neįtikins, kad dvasios neegzistuoja, nors ir kokiais moksliniais titulais dangstytųsi.

Egzorcistas: sunku pasakyti, kas tai buvo – angelai ar piktoji dvasia

„Angelai gelbsti ir gali rasti visokių būdų žmogui pagelbėti. Tik tiek, kad šiuo konkrečiu atveju vienareikšmiškai nepasakysi, ką – angelus ar piktąsias dvasias tas žmogus sutiko. Reikia žiūrėti į tolesnį jo gyvenimą“, – DELFI komentavo vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų, kunigas Arnoldas Valkaukas.

Pasak dvasininko, angelai visada šalia mūsų, su jai net nereiki ieškoti ryšio. „Angelų pagalba aš net neabejoju, tačiau ar šiuo konkrečiu atveju būtent jie veikė – nesu tikras. Gali būti, jei žmogų išgelbėjo ir iš jo neatėmė tikėjimo, nieko už tai iš jo nereikalavo. Tačiau ar pasakotojas matė viziją, ar iš tiesų sutiko žmones – kitas klausimas“, – sakė kun. A. Valkauskas.

Pasak egzorcisto, piktoji dvasia meluoja ir apgaudinėja. Angelo dvasia ištikimai tarnauja Dievui ir į Jį kreipia žmogų.

Šaltinis: Delfi

Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

Egzistuoja „veidrodinė Visata“, kurioje laikas juda priešinga kryptimi

Laiko judėjimas tik į vieną pusę yra tai, kas glumina mokslininkus jau daugiau nei šimtmetį, tačiau naujausia teorija paaiškina šio reiškinio priežastis. Fizikai teigia, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo „veidrodinė“ mūsų visatos kopija, kurioje laikas juda priešinga kryptimi.

Šią radikalią teoriją pasiūlė fizikai: Julianas Barbouras iš Jungtinės Karalystės, Timas Koslowski iš Naujojo Brunsviko universiteto Kanadoje ir Flavio Mercati iš teorinės fizikos „Perimeter“ instituto, taip pat Kanadoje. Savo tyrimu jie bandė išsiaiškinti, kodėl laikas yra simetriškas ir juda tik į priekį („laiko strėlės“ teorija, nusakanti procesų neapgręžiamumą, pavyzdžiui, sudužusią vazą). Tačiau pasigilinę į šį klausimą, fizikai sukūrė hipotezę, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo ne viena, o dvi Visatos, kurių laiko tėkmė juda priešingomis kryptimis.

„Laikas yra didelė paslaptis, – tvirtina daktaras Barbour. – Iš esmės, visi žinomi fizikos dėsniai veiktų lygiai taip pat, neatsižvelgiant į tai, kuria kryptimi laikas judėtų, o mūsų Visatoje jis bėga tik į priekį“.

Kaip analogiją, Visatos judėjimo tvarkai (entropijai) paaiškinti, jis pateikia ledo kubelių tirpimo vandens stiklinėje pavyzdį. XIX amžiaus pabaigoje tai kėlė susirūpinimą, nes žmonės manė, jog Visatos temperatūra vienodėja (kaip ledo kubelių), todėl visi mirsime nuo jos perkaitimo. Bet kai buvo atsižvelgta ir į gravitaciją, ši teorija subliuško.

Vis dėlto, kaip teigė Lee Billings, „gravitacija padeda paaiškinti visos sistemos plėtimąsi ir laiko kilmę“. Pasak jos, naujoji teorija rodo, kad laikui tiksint atgal, išeinama į kitą Didžiojo sprogimo pusę – „veidrodinę Visatą“. Ji nėra lygiai tokia pat, kaip mūsų, nes vystėsi ir keitėsi savaip. Tačiau joje galioja tie patys fizikos dėsniai, todėl veikiausiai galima rasti ir planetų, ir žvaigždžių, ir galaktikų sistemų – visai kaip mūsų kosmoso versijoje.

Teorijos paaiškinimui, daktaras Barbour pasitelkia bičių spiečiaus modelį: kai laikas bėga į priekį, Visata juda iš pradinio chaotiško „bičių spiečiaus“ (Didžiojo sprogimo) į labiau struktūrizuotą kosmosą, tačiau viskas gali vykti ir priešinga kryptimi.

Tai atveria naują požiūrį į mūsų Visatos formavimosi pradžią: „Kai žmonės kalba apie Didijį sprogimą, jie nuleidžia rankas teigdami, kad nieko daugiau pasakyti apie tai negali. Mūsų darbas
yra įtikinti žmones, kad egzistuoja kur kas daugiau galimybių“.

                       Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

Kelių vaiduokliai

Apie vaiduoklius, kuriuos galima sutikti įvairių šalių keliuose, pasakojama nemažai legendų. Didžiojoje Britanijoje jie vadinami „highway-men”, t.y. kelių žmonėmis. Istorijas apie kelių žmones galima pavadinti prasimanymais, jeigu ne daugybė liudininkų – susitikimai su šiais žmonėmis nėra retenybė…

Anku – mirties fantomas

Pasakojama, kad Prancūzijoje, Bretanės provincijoje, keliuose galima sutikti patį mirties fantomą! Anku (taip jį pavadino vietiniai gyventojai) atrodo kaip suaugęs, labai išsekęs žmogus ilgais baltais plaukais, apsirengęs juodais rūbais. Ant galvos užsimaukšlinęs plačią skrybėlę, kokias paprastai nešioja Bretanės fermeriai, o ant nugaros – dalgis. Vietoje akių vaiduoklis turi tik tuščias akiduobes. Dažniausiai jis matomas žingsniuojantis šalia vežimo, kurį traukia pakinkyti arklių skeletai.

Senovėje žmonės, išgirdę gatvėje varpelių skambėjimą, stengdavosi kuo greičiau pasislėpti, tvirčiau uždaryti namų duris ir langus. Jeigu kam nors tekdavo susitikti su Anku nuošaliame kelyje nusileidus saulei, nematoma jėga žmogų prispausdavo veidu prie žemės. Tai reiškė, kad šiam žmogui liko gyventi ne daugiau nei dvejus metus. Tie, kas vaiduoklį susitikdavo vėlai naktį, pragyvendavo vos mėnesį.

Buvo įvairiai pasakojama apie Anku kilmę. Vieni tvirtino, kad tai yra biblinis Kainas, nužudęs savo brolį Abelį ir dabar medžiojantis naujas aukas. Kiti teigė, kad tai yra paskutinis šioje vietovėje miręs žmogus, kuris ieško sau kompanijos pomirtiniame pasaulyje.

Nepažįstamieji su apsiaustais

Legendose teigiama, kad kelių vaiduokliais dažniausiai tampa žmonės, mirę nesava mirtimi. Praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio pabaigoje Vintė Epril važiavo automobilių į kalėdinį vakarėlį Sefilde. Kai mergina pasiekė Todviko miestelį, šalia nedidelio pakelės viešbučio „Raudonasis liūtas” kelią automobiliui užstojo tamsus siluetas. Tai buvo ant juodo arklio sėdintis raitelis, apsisiautęs apsiaustu ir ant galvos užsidėjęs trikampę skrybėlę. Raitelis paragino arklį, šis metėsi link automobilio, tačiau netikėtai išnyko nustebusios merginos akyse.

Kitame Anglijos kaimelyje, Torp Salvine, kelių vaiduokliai jau kelios dešimtys metų gąsdina pravažiuojančius automobilistus. Lekmeno Laine, viename seniausių prekybinių maršrutų Didžiojoje Britanijoje, ne karta buvo pastebėtas vyro fantomas, apsisiautęs juodu apsiaustu.

1991-ais metais draugų grupelė, pamačiusi vaiduoklį ant kelio, nusprendė atlikti eksperimentą. Jaunuoliai penkis kartus apsisukdavo ir sugrįždavo atgal, tačiau neryškus žmogaus su apsiaustu siluetas kiekvieną kartą būdavo toje pačioje vietoje. Yra išlikę pasakojimai, kad šis žmogus, kai buvo gyvas, apiplėšinėjo pašto diližanus, o dabar jo nenurimusi siela traukia tenai, kur jis vykdydavo savo nusikaltimus.

Netoli Jorkšyro esančiame Beverlio Beko gyvenvietėje vieną vakarą keli jaunuoliai prie upės sutiko ilgaplaukį raitelį su juodu apsiaustu. Nekreipdamas jokio dėmesio į jaunuolius, keistasis vyras tiesiog vandeniu perjojo per upę ir išnyko nakties tamsoje. Kažkada per upę buvo nutiesti du tiltai, kurie vėliau sugriuvo. Gali būti, kad raitelis jojo sau įprastu keliu…

Mirę vaikai pervažoje

Dar viena gana liūdna istorija apie kelių vaiduoklius. Teksase, netoli San Antonijaus praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje įvyko kraupi avarija – mokyklinis autobusas įvažiavo į geležinkelio pervažą ir susidūrė su traukiniu. Katastrofoje žuvo dešimt mokinių ir autobuso vairuotojas.

Dabar vairuotojai, važiuodami per bėgius toje vietoje, kur įvyko tragedija, kartais jaučia, tarsi nematomos rankos stumtųjų automobilį atgal, lyg norėdamos apsaugoti nuo dar vienos avarijos. Jeigu ant geležinkelio bėgių automobilis sugenda, jis pats ima riedėti, kol pasiekia saugią vietą. Tuo galėjo įsitikinti „vaiduoklių medžiotojai”, kurie atvyko į San Antonijų patikrinti sklindančius pasakojimus. Vairuotojai pasakoja, kad po to, kai pajunta nematomas rankas, išlipę iš automobilio ant kėbulo mato vaikiškų rankų atspaudus…

Vairuotojas ir ragana

1993-iais metais keista istorija nutiko Krasnodaro (Rusija) gyventojui Jurijui. Apie vidurnaktį vyras važiavo „Kamazu”. Netikėtai priešais sunkvežimį tarsi iš po žemių atsirado kažkokia figūra. Vairuotojas išsigando, iš visų jėgų spaudė stabdžius, norėdamas išvengti tragedijos. Kai sunkiasvoris automobilis sustojo, Jurijus pamatė prie kapoto stovinčią moterį. Ji atidarė kabinos dureles ir paprašė ją pavėžėti iki kapinių. Vyras norėjo atsisakyti, tačiau tuo metu tarsi „atsijungė” ir nesuprato, kas vyksta. Po kelių akimirkų pamatė, kad nepažįstamoji jau sėdi šalia kabinoje. Jos kaktoje matėsi neseniai atsiradusi žaizda iš kurios tekėjo kraujas. Vyras net nenustebo, tarsi taip ir turėjo būti.

Jurijus vairavo tarsi sapne, net nežiūrėdamas į kelią. Galiausiai sunkvežimis sustojo pats savaime. Moteris paprašė: „Padėk man!” Vairuotojas paskui ją nuėjo prie sunkvežimio kėbulo ir iš jo iškėlė… tuščią karstą. Sunkvežimis buvo sustojęs prie pat kapinių. Nepažįstamoji nusivedė Jurijų prie iškasto kapo, atsigulė į karstą, o vyras mechaniškai jį nustūmė į kapo duobę. Karstas dusliai sudunksėjo, moteris prisispaudė prie karsto šono. Jurijus užmetė karsto dangtį, po to paėmė netoliese buvusį kastuvą ir ėmė užkasinėti kapą. Po to, kai darbas buvo atliktas, sunkvežimio vairuotojas atsigavo. Jis vienas vėlyvą naktį stovėjo šalia ką tik supilto jaunos moters kapo. Vyrą apėmė siaubas, jis iš visų jėgų pasileido bėgti link savo sunkvežimio.

Po kelių dienų Jurijus vėl atėjo į kapines. Tik šį kartą ne vienas, o su bendradarbiais, kuriems papasakojo apie keistąjį nutikimą. Toje vietoje, kur jis užkasė moterį, stovėjo paminklas, kurio užrašas skelbė, kad kape prieš keletą metų palaidota Tamara. Nedidelėje nuotraukoje buvo ta pati moteris, kurią Jurijus pavežė…

Paranormalių reiškinių tyrėjai teigia, kad žmonių žūties vietose susikaupia ypatinga energija. Ji ir pagimdo reginius, kuriuos mes kartais palaikome išeiviais iš ano pasaulio.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai

                         Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

Moteris, kuri panorusi palieka savo kūną ir į jį sugrįžta

Naujo tyrimo rezultatai šiek tiek praskleidė kol kas mįslingo fenomeno, kuris vadinamas “astralinėmis kelionėmis”, paslaptį. Otavos universiteto (Kanada) fiziologai registravo vienos psichologiją baigusios kanadietės, kuri skelbė sugebanti kada panorėjusi palikti savo kūną ir į jį sugrįžti, smegenų aktyvumą.

Tyrėjai yra linkę manyti, kad kai kurios kairiosios smegenų pusės sritys yra susijusios su kinestetiniais vaizdiniais (judėjimo pojūčiu). Jos ir gali būti siejamos su potyriais, kai žmogus neva palieka savo fizinį pavidalą ir sklendžia virš jo. Maža to, gali būti, kad šį fenomeną patiria daugiau žmonių nei buvo manoma iki šiol.

Otavos universiteto tyrėjai susidomėjo vienos psichologijos absolventės atveju. 24 –erių mergina sutiko pabūti eksperimento savanore. Ji teigė kartais reginti save sklendžiančią ore virš savo kūno ir besisukiojančią horizontaliai. Kartais ji save regi iš aukštai, nors ir nesijaučia palikusi savojo kūno. Tačiau kažkokių ypatingų emocijų šie potyriai merginai nesukelia. Tad mokslininkai nusprendė tokius jos potyrius traktuoti kaip “potyrių palikus kūną” (astralinės kelionės) fenomeną, rašo “Popsci.com”.

Tyrimo autoriai Andra Smith ir Claude Messier funkciniu magnetinio rezonanso (fMR) įrenginiu fiksavo eksperimento dalyvės smegenų aktyvumą ir mano, kad ji yra pirmoji “potyrių palikus savo kūną” fenomeno tiriamoji, kuriai nenustatyta kokių nors smegenų disfunkcijų. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tokie potyriai susiję su “stipriu vizualinių smegenų žievės sričių” sužadinimu.

Be kita ko, “potyrių metu aktyvumas buvo fiksuojamas ir kai kuriose smegenų srityse, kurios susijusios su kinestetiniais vaizdiniais”, teigia tyrimo autoriai. Jų manymu, kaip tik tai ir gali sukelti mentalines kūno judėjimo reprezentacijas.

Nors tyrėjai pripažįsta, kad šį fenomeną patiriančių žmonių yra nedaug, jie tiki, kad šį reiškinį patiria gerokai daugiau žmonių nei manoma iki šiol. Svarbiausia tai, kad pati šį fenomeną patirianti jauna moteris nemano, jog jos potyriai palikus kūną yra kažkuo ypatingi.

“Tiriamosios teigimu, tokius potyrius ji pirmąkart pajuto ankstyvoje vaikystėje, kai vaikų darželyje tekdavo miegoti dieną, o jai tai būdavo nuobodu, – rašoma tyrimo ataskaitoje, kuri publikuota žurnale ” Frontiers in Human Neuroscience “. – Ji suprato galinti praplėsti tokius potyrius ir naudojosi jais kaip pramoga, kai reikėdavo miegoti popietėmis. Tiriamoji nustebo sužinojusi, kad tai patiria ne visi.”

Mokslininkai mano, kad “šis fenomenas gali pasitaikyti dažniau nei manoma, tačiau jį patiriantys žmonės nemano, kad tokie potyriai yra išskirtiniai”. Taip pat iškeliama prielaida, kad “toks sugebėjimas išryškėja kūdikystėje, tačiau vėliau nenaudojamas išblėsta.”

Neišaiškintų Reiškinių komanda linki Jums linksmų Kalėdų ir laimingų 2015 metų!

10 paslapčių, kurių vis dar nesugeba įminti mokslas

Fizikas Brianas Coxas kartą pasakė: „Aš susitaikau su tuo, kad yra nežinomų dalykų – tai yra mokslo varomoji jėga. Visatoje yra milijardai vietų, kuriose mes nesame buvę ir apie kurias nieko nežinome. Ir faktas, kad mes apie jas nieko nežinome, mane labai jaudina – noriu eiti ir apie jas sužinoti kuo daugiau. Toks ir yra mokslas. Taigi jei jūs negalite susitaikyti su nežinomybe, tuomet mokslininku būti labai sunku. Man nereikia atsakymų. Aš noriu turėti tokių klausimų, į kuriuos norėčiau rasti atsakymus.“

Tinklalapis iflscience.com pateikia 10 paslapčių, kurių mokslas negali įminti.

Kodėl miegame?

Mes žinome, kad žmonės gyvena pagal paros laikrodį, nuo kurio priklauso mūsų miego ciklas, tačiau atsakyti į klausimą, kodėl taip vyksta, vis dar negalime.

Miegas yra tas metas, kurio metu mūsų kūnai atnaujina audinius ir atlieka kitas gyvybei labai svarbias procedūras. Miegodami mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Kai kuriems kitiems organizmams miegas visiškai nereikalingas, taigi kodėl jo reikia mums?

Yra iškeltos kelios hipotezės, tačiau konkrečiai nė viena iš jų negali atsakyti į šį klausimą. Kai kurie mokslininkai mano, kad kai kurie nemiegantys gyvūnai išvystė tokį gebėjimą tam, kad apsisaugotų nuo plėšrūnų. Kiti mano, kad kai kurie gyvūnai nemiega todėl, kad jų organizmai pailsi kitais būdais.

Kur yra litis?

Anksčiau, kai temperatūra buvo ypatingai karšta, helio, ličio ir vandenilio izotopai buvo labai gausiai sintetinami. Vandenilis ir helis yra labai gausūs ir sudaro beveik visą Visatos masę, nors yra tik trečdalis ličio 7, kurį mes turėtume matyti.

Yra gausybė paaiškinimų, dėl ko taip galėjo nutikti. Kai kuriuose tyrimuose buvo kalbama apie hipotetinius bozonus, žinomus kaip aksionai.

Kiti mano, kad šios dalelės yra žvaigždžių branduoliuose, kurių mūsų teleskopai negali pastebėti. Šiaip ar taip, dabar nėra jokių teorijų, kurios galėtų paaiškinti ličio nebuvimą Visatoje.

Kaip veikia gravitacija?

Visi žinome, kad Mėnulio gravitacija sukelia potvynius Žemėje, Žemės gravitacija laiko mus paviršiuje, o Saulės gravitacija laiko mūsų planetą orbitoje, tačiau kiek iš tiesų žinome apie gravitaciją?

Gravitaciją sukelia materija. Didesni Visatos objektai turi gebėjimą arčiau prie savęs pritraukti kitus objektus. Mokslininkai šį tą žino apie gravitacijos poveikį, tačiau visiškai nesupranta, kodėl ji vyksta. Kodėl atomai daugiausiai yra tik tuščia vieta? Kodėl atomus laikanti jėga skiriasi nuo gravitacijos? Ar gravitaciją sudaro dalelės? Yra daug klausimų, kurių su dabartiniu fizikos suvokimu suprasti negalime.

Kur yra visi kiti?

Apčiuopiamos Visatos skersmuo yra 92 mln. šviesmečių, kurią užpildo milijardai galaktikų, žvaigždžių ir planetų, tačiau kol kas mūsų turimi įrodymai rodo, kad gyvybė egzistuoja tik Žemėje.

Skaičiuojant matematiškai, tikimybė, kad visoje Visatoje esame vieni, yra be galo maža. Tai kur visi kiti? Tai žinoma kaip Fermi paradoksas ir iki šiol apie tai buvo iškelta ir vis dar keliama aibė paaiškinimų, tačiau atsakymo vis dar nėra.

Iš ko sudaryta Tamsioji materija?

Maždaug 80 proc. Visatos masės yra sudaryta iš Tamsiosios materijos. Tai – labai savotiškas reiškinys, kadangi ši medžiaga neatspindi regimosios šviesos.

Nors apie Tamsiąją materiją buvo kalbėta jau prieš 60 metų, kol kas nėra jokių tiesioginių įrodymų apie jos egzistavimą. Daugelis mokslininkų mano, kad tamsioji medžiaga susideda iš silpnai sąveikaujančių masyviųjų dalelių, kurios gali būti iki 100 kartų masyvesnės už protoną, tačiau yra nepastebimos jokiais turimais mūsų įrenginiais. Kiti tamsiosios medžiagos kandidatai – aksionai, neturalinai ir fotinai.

Kaip prasidėjo gyvybė?

Iš kur Žemėje atsirado gyvybė? Tie, kurie remiasi Aleksandro Oparino „Priešistorinio sultinio“ (angl. Primordial soup) teorija, sako, kad iš maistingų medžiagų sklidinos ankstyvosios Žemės susiformavo itin sudėtingos molekulės, o iš jų – gyvybė. Tai galėjo vykti giliose vandenynų angose, molyje arba po ledu. Kai kuriuose modeliuose aiškinama, kad tam įtakos galėjo turėti vulkaninis aktyvumas.

Dabar DNR Žemėje dominuoja, o pirmosiose gyvybės formose, manoma, galėjo dominuoti ir RNR. Mokslininkai taip pat tiki, kad anksčiau galėjo gyvuoti ir kitos nukleorūgštys be RNR ir DNR.

Ar gyvybė atsirado tik vieną kartą, ar ji išsivystė, pradingo ir atsirado vėl? Yra ir tikinčių, kad gyvybę į mūsų planetą atnešė meteoritai ar kometos. Kol kas nė viena hipotezė nepateikia atsakymo.

Kaip veikia tektoninės plokštės?

Tai gali skambėti kiek keistai, tačiau teorija apie judančias tektonines plokštes, kurios vis keičia žemynus, sukelia ugnikalnių išsiveržimus ir formuoja kalnus, pritarimą gavo tik visai neseniai.

Tik 1960 m. hipotezė, kurioje kalbama apie į Žemės mantiją traukiamus akmenis, kurie į paviršių vėliau grįžta magmos pavidalu, buvo paremta fiziniais įrodymais. Tiesa, mokslininkai nėra visiškai tikri, kas lemia šį judėjimą ir kaip buvo sukurtos plokščių ribos.

Kaip migruoja gyvūnai?

Daug gyvūnų ir vabzdžių migruoja tam, kad išvengtų sezoninių pokyčių. Kai kurie maršrutai driekiasi tūkstančius kilometrų viena kryptimi, taigi kaip gyvūnai randa kelią atgal?

Skirtingi gyvūnai naudoja skirtingus navigacijos įrenginius. Kai kurie jų patys save sugeba panaudoti kaip navigacijos įrenginį.

Tačiau mokslininkams iki galo nežinoma, kaip iki tol visiškai netreniruoti gyvūnai žino tikslius skridimo maršrutus.

Kodėl yra materija ir antimaterija?

Pagal dabartinį mūsų dalelių fizikos suvokimą, materija ir antimaterija yra lygios, tačiau priešingos. Kai jos susiduria, jos turi sunaikinti viena kitą ir nepalikti nieko. Daug tokių susidūrimų galėjo vykti ankstyvoje Visatoje.

Tiesa, liko pakankamai materijos, kad būtų sukurta milijardai galaktikų, žvaigždžių, planetų ir viso kito. Yra daug teorijų apie mezonus – trumpai gyvenančias subatomines daleles, sudarytas iš vieno kvarko arba vieno antikvarko. B-mezonai sunyksta greičiau nei anti B-mezonai, o tai galėjo lemti, kad B-mezonai išgyveno susidūrimą tam, kad sukurtų visą Visatos materiją. B, D ir K mezonai taip pat gali virpėti ir virsti antidalelėmis.

Kas yra tamsioji energija?

Iš visų mokslo paslapčių tamsioji energija yra bene pati paslaptingiausia. Tamsioji medžiaga sudaro maždaug 80 proc. visos masės, o hipotetinė energijos forma – tamsioji energija, manoma, sudaro 70 proc. Visatos turinio.

Tikima, kad tamsioji materija yra Visatos plėtimosi padarinys, nors dar yra nemažai paslapčių apie jos menamas savybes. Pirmiausia ir svarbiausia – iš ko ji sudaryta? Ar ji pastovi, ar skirtingose Visatos vietose ji keičiasi? Ar šios medžiagos teorija gali būti suderinta su Alberto Einsteino gravitacijos teorija, ar ji turi būti performuluota?