Apsėsta demono

Anneliese Michel – toks tikrosios merginos vardas ir pavardė. Ji viena iš keturių pamaldžios šeimos dukrų. Michel šeima gyveno Klingenbergo miestelyje, Vokietijoje. Anneliese buvo rami ir kukli mergaite.
1968 metais prieš šešioliktąjį merginos gimtadienį po vienos nakties Anneliese negalėjo pajudėti, jautė lyg kas ją spaustų prie lovos su didele jėga, buvo sunku kvėpuoti. Vizitai pas gydytojus, tyrimai nedavė jokių rezultatų. Artimieji matė kaip aptemo merginos akys, kratė keistas drebulys, ir išgirdo bildesį kambaryje. Garsai sklido iš po grindų, baldų.
Kai persigandusi šeima suklupdavo maldai prieš Dievo Motinos statulą, Anneliese veidas persikreipdavo, iš juodų akių sklido neapsakoma neapykanta. Kasdienė Eucharistija ir Rožinio malda mažai bestiprino pamaldžią merginą, kuri fiziškai ir dvasiškai jautėsi vis blogiau. Negalėdama nuryti Komunijos, ją laikydavo burnoje, kad ištirpintų. Jos dvasios tėvo, vėliau egzorcisto, t. Arnoldo Renzo, kitų dvasininkų akivaizdoje Anneliese baisiai keikėsi, piktžodžiavo, mėtė nuo savęs pašventintus daiktus, nuo jos sklido dūmų ir puvėsių kvapas. Tačiau tuo pat metu ji sugebėjo studijuoti, skambinti pianinu, bendravo su žmonėmis, rimtai draugavo su vaikinu Petru. Jis jos nepaliko iki gyvenimo pabaigos. Jis iškęsdavo net tada, kai mergina spoksodavo į jį su neapykanta, urgzdavo žvėries balsu, inkšdavo kaip šuo.
Vėliau merginos elgesys darėsi vis baisesnis: ji laipiojo sienomis, šokinėjo nuo laiptų, kišdavo galvą į unitazą, draskydavo ir grauždavo sienas, nusilauždama nagus ir dantis, nuoga voliodavosi po žvyrą arba lįsdavo į vandenį, taip bandydama numalšinti kūno karštinę. Buvo labai stipri fiziškai: kai sesuo bandė ją nulaikyti, numetė ją ant žemės kaip lėlę. Neišlaikydavo merginos net ir keli stiprūs vyrai.
Tėvai kreipėsi į vyskupą dėl egzorcizmo. Dvasininkams nebuvo abejonių, jog tai apsėdimas. Leidimas gautas ir atlikti keli egzorcizmai. Demonai tąsė merginą, ji kaukė, keikėsi baisiais žodžiais, kurių neverta cituoti. Ji kąsdavo, ypač supykdavo tada, kai būdavo šlakstoma švęstu vandeniu. Dvasininkai meldėsi už Anneliese daug valandų be pertraukos, vartojo tekstus iš Romos apeigyno, Šventojo Rašto ir šaukėsi šventųjų užtarimo, reikalavo demonus pasišalinti. Kartą demonas buvo priverstas išpažinti: „Turiu jums pasakyti, jog ji džiaugiasi, nes nuolat meldėtės. Turite melstis ir toliau“. Kunigai suprato, kad Dievo Motina yra šalia ir stengiasi padėti.
Viena karta Tėvas Arnoldas panoro užgiedoti Marijos giesmę, bet nesugebėjo, nes pasigirdo negirdėtas kriokimas. Demonas šaukė: „Eina ji! Eina ji! Didinga ponia!“ Garsi religijotyros profesorė, knygos apie apsėstąją autorė klausė įvykio garso įrašo ir patyrė šoką. 1975 metais po ilgalaikių egzorcizmų demonai norėjo apleisti merginos kūną. Jie prasitarė: „Neišeiname, nes Tas neleidžia“. „Dieviškasis Išganytojas?“ – paklausė kunigas. „Taip… Jis to nenori“.
Prieš pat mirtį egzorcizmo metu mergina paprašė išrišimo. Vidurnaktį dvasininkas liepė demonams nurimti ir leisti merginai užmigti. Ji užmigo ir nepabudo, mirė nuo išsekimo.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!