Vangos pranašystė pildosi? Ebolos virusas jau plinta po Europą

Jungtinių Tautų darbuotojas, užsikrėtęs Ebolos virusu Vakarų Afrikoje, mirė po to, kai praeitą savaitę buvo atvežtas gydyti į Vokietiją, antradienį pranešė ligoninė.

„Ebolos karštine sirgęs pacientas mirė praeitą naktį Šv.Jurgio ligoninėje Leipcige. Nors buvo teikiama intensyvi medicinos pagal, o medicinos personalas dėjo visas pastangas 56 metų JT darbuotojas mirė dėl sunkios infekcijos“, – sakoma jos pranešime.

Internete vis garsiau kalbama ir spėliojama ar tik ne apie Ebolos virusą kalbėjo garsiausią aiškiaregė Vanga? Vienoje iš savo pranašysčių akloji aiškiaregė kalbėjo apie tai, kad Europą bus užkrėsta mirtinu virusu. Pasak moters, dėl jo poveikio 2016 metais Europa visai ištuštės. Paskutiniai įvykiai byloja, kad tokia vangos pranašystė ne taip toli nuo realybės.

Kodėl Ebolos virusas kelia tokią baimę? Organizacija „Gydytojai be sienų“ Ebola virusą apibūdina kaip „viena mirtiniausių pasaulio ligų“. „Tai labai lengvai užkrečiamas virusas, kuris gali pražudyti 90 procentų juo susirgusiųjų”, – sakė organizacijos atstovas.

Nuo šių metų pradžios Ebolos viruso epidemija Vakarų Afrikoje – daugiausiai Gvinėjoje, Siera Leonėje ir Liberijoje – nusinešė jau per 4 000 žmonių gyvybių, kiti šaltiniai mini ir 8 000 žmonių gyvybių.

Pranešama, kad plečiantis Ebola hemoraginės karštligės protrūkiui ir pirmuosius atvejus nustačius Europoje, Lietuvoje, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) antradienį sušaukė Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro posėdį kuriame buvo aptartas Ebolos viruso prevencijos ir valdymo veiksmų plano vykdymas.

Ar gali taip būti, kad Vanga nuspėjo apie ištuštėjusią Europą 2016 metais dėl Ebolos viruso poveikio? Tikėkimes, kad ne.

Mėnulis. Kitokia realybė

                                        DAUGIAU INFORMACIJOS GALIMA RASTI ČIA:
                                    https://www.youtube.com/watch?v=uM9LwCfsuGw Lietuviškai!

Kodėl taip netikėtai baigėsi žmonijos Mėnulio užkariavimas? Kodėl JAV taip netikėtai nutraukė artimiausio mūsų planetai kosminio kūno tyrimą? Kodėl NASA uždarė daug milijardų dolerių kainavusią programą, kurios tikslas buvo Mėnulio apgyvendinimas, nors jau žmogus galėjo sėkmingai nusileisti Žemės palydove ir netgi tyrinėti jo paviršių už nusileidimo modulio ribų?

Kodėl SSRS, pasiuntusi į Mėnulį keletą automatinių stočių ir porą mėnuleigių, nepasinaudojo tuo, kad amerikiečių interesai, susiję su Mėnuliu, išnyko, ir neplėtė savo programos, siekiant išstudijuoti Mėnulį ir galimybes jame apsigyventi žmonėms? Jeigu Mėnulio įsisavinimas yra labai brangus projektas, kodėl nebuvo bandoma kurti bendro projekto (juk pavyko susitarti dėl „Apollo” ir „Sojuz” kosminių laivų susijungimo orbitoje)? Kodėl šiandien kuriami nepaprastai brangūs projektai, susiję su mums tolimo Marso įsisavinimu, o Mėnulis paliktas nuošalyje? Daugybė „kodėl?”, tačiau įtikinamų atsakymų į šiuos klausimus nėra.

Kas sutrukdė amerikiečiams ir rusams, o tiksliau – žmonijai, įsitvirtinti Mėnulyje? Yra sukurta daugybė hipotezių, pateikiama daugybė neoficialių faktų, tačiau tikslaus oficialaus atsakymo nėra. Jeigu XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje jau žmonės galėjo nuskristi į Mėnulį, tai dabar, kai technologijos pažengė toli į priekį, tyrinėti ir įsisavinti Žemės palydovą būtų žymiai lengviau, nei praėjusio amžiaus pabaigoje, kai žmonija tik pradėjo įsisavinti kosmoso erdvę ir detaliau tyrinėti Mėnulį. Nė viena valstybė, sukūrusi kosmines technologijas, neskuba kurti programos, numatančios Žemės palydovo įsisavinimą. Kodėl Mėnulis taip ignoruojamas?

Labiausiai paplitusi hipotezė yra ta, kad Mėnulis jau seniai turi savi šeimininkus, kurie aiškiai leido suprasti, kad žmonių buvimas tenai yra nepageidaujamas. Pirmieji šaltiniai, kuriuose pažymima, kad Mėnulyje dedasi kažkas neaiškaus, siekia 1064-us metus. Išlikusiuose dokumentuose pasakojama apie labai ryškią žvaigždę, kuri atsiskyrė nuo Saulės ir po kelių dienų atsidūrė Mėnulio apskritime. Kuo toliau, tuo įdomiau. Vystantis astronomijai ir tampant vis tobulesniems ir galingesniems stebėjimo aparatams, pranešimų apie nesuprantamas anomalijas Žemės palydove atsirado vis daugiau. Ypač daug pranešimų apie keistus reiškinius Mėnulyje buvo XIX amžiaus pabaigoje.

1866-ais metais astronomai stebėjo nepaprastą reiškinį, kai vienas iš didžiausių Mėnulio kraterių pakeitė savo išvaizdą.

1874-ais metais čekų astronomas Safarikas irgi kažką įdomaus pastebėjo Mėnulyje. Jis kurį laiką stebėjo palydovo disku judantį šviečiantį daiktą, kuris po kiek laiko nuskrido į kosminę erdvę. Praėjus metams po Safariko stebėjimo, astronomas Sreteris Mėnulyje pamatė šviečiantį objektą, kuris tiesia linija judėjo iš Lietaus Jūros į šiaurę. Po to buvo pastebėtas antras šviečiantis objektas, atsiradęs Žemės palydovo pietuose. Astronomui netgi pavyko apskaičiuoti greitį, kuriuo judėjo šviečiantys objektai – 110 km/h.

Dar vieną anomalų reiškinį Mėnulyje 1888-ais metais stebėjo astronomas Holdenas. Tamsiąja Mėnulio Kaukazo kalnų puse skriejo nepaprasto ryškumo žvaigždė. XX amžiuje nepaprastų objektų stebėjimo atvejų skaičius žymiai padidėjo. Nuo to momento, kai žmogus pakilo į kosmosą, buvo padaryta daugybė nuotraukų ir vaizdo įrašų.

Beje, nė viena oficiali kosminė agentūra nepateikė jokių nuotraukų ar vaizdo įrašų, netgi buvo nutylima apie tokius faktus. Tokio tipo medžiaga dažnai pasirodydavo įvairiuose ufologiniuose žurnaluose ir laikraščiuose. Po to, kai atsirado internetas, šią medžiagą galima rasti įvairiuose su ufologija susijusiuose puslapiuose. 1968-ais metais JAV Aerokosmonautikos agentūra paskelbė anomalių reiškinių Žemės palydove katalogą, į kurį buvo įtraukti 579 patys svarbiausi ir keisčiausi stebėjimai, kurie vyko per kelis pastaruosius šimtmečius. Šiame kataloge minimos įvairios judančios geometrinės figūros, atsirandantys ir vėl išnykstantys neaiškios paskirties kupolai, kintamo dydžio krateriai, staiga atsirandantys ir vėl išnykstantys plyšiai palydovo paviršiuje bei kiti nepaaiškinami reiškiniai.

Į visus šią temą liečiančius dokumentus galima pažiūrėti skeptiškai, kaip daugelis ir daro. Tačiau 1969-ųjų metų liepos 16 d. amerikiečių kosminis laivas „Apollo 11″ atliko istorinį skrydį į Mėnulį, ant kurio paviršiaus žengė Neilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas. Po šio įvykio tapo aišku, kad tai, ką mes žinome apie Mėnulį – „mes nieko nežinome”. Tai ypač suprantama tapo po garsiųjų Edvino Oldrino žodžių: „Sere, čia matomi didžiuliai objektai! Milžiniški! O, Dieve! Jie stovi kitame kraterio pakraštyje! Jie mus stebi”. Jau pirmasis nusileidimas į Mėnulį parodė, kad mūsų artimas palydovas jau turi savo šeimininkus. Žinoma, jei tikėti tuo, kad amerikiečių astronautų žodžiai buvo visiška teisybė, o ne apgalvotas pajuokavimas.

Kaip pasakoja patys astronautai, jie matė nežemiškos kilmės kosminius laivus, kurie sudarė visą eilę kitoje kraterio pusėje. Astronautų apgailestavimui, jų filmavimo kameroje esanti juostelė buvo apšviesta kažkokiais spinduliais, kuriuos skleidė ateivių skraidantys aparatai. Šis filmas galėjo būti neginčijamas įrodymas to, ką jie iš tikrųjų pamatė Mėnulyje. Prieš žmonių išsilaipinimą į Mėnulį „Apolo 11″ dvi paras buvo lydimas NSO. Edvinui Oldrinui šiuos objektus pavyko nufilmuoti. Tad, kažkuria prasme, amerikiečių astronautai buvo pasirengę galimam susitikimui su kažkuo nepaaiškinamu.

NASA veiksmai šioje situacijoje buvo visiškai numanomi. Tai, kas iš tiesų vyko Mėnulyje, nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta. Kaip ir daugumoje kitų atvejų, kada kalbama apie nepaaiškinamus reiškinius ar nežemiškuosius skraidančius aparatus, Nacionalinė kosmoso agentūra išdidžiai tyli. Visus dokumentus, fotografijas, vaizdo įrašus, susijusius su anomaliais reiškiniai Mėnulyje, NASA įslaptino. Kartais įvyksta nežymus informacijos nutekėjimas, tačiau šios informacijos yra per mažai, kad susidarytu aiškus vaizdas.

Daugumą nuotraukų ar vaizdo įrašų, kurie tapo žmonijai žinomi, apie Mėnulio objektus atliko astronomai-mėgėjai arba ufologai. Pasiruošimo skrydžiams į Mėnulį ir pačių skrydžių metu NASA padarė apie 140 tūkstančių puikios kokybės nuotraukų, kurias, su retomis išimtimis, matė tik agentūros specialistai. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje japonų astronomui-mėgėjui teleskopu, kuris artina 800 kartų, pavyko į vaizdo juostą įrašyti didžiulius judančius objektus. Šių objektų skersmuo siekia nuo 20 iki 50 km, o patys NSO skrenda iki 200 km/s greičiu.

Sensacija tapo buvusio NASA darbuotojo Ričardo Houglendo pareiškimas. Jis tvirtino, kad jam pavyko gauti nuotraukas, padarytas iš kosminių laivų „Apollo 10″ ir „Apollo 16″, šiems skrendant virš Mėnulio paviršiaus. Šiose nuotraukose matomas po permatomu kupolu esantis miestas, esantis iš Žemės matomoje Mėnulio pusėje, Krizių jūroje. Nuotraukose galima atpažinti įvairius statinius – bokštus, tiltus, laiptus, besileidžiančius link kraterio dugno. Kai kuriose vietose permatomas kupolas yra pažeistas.

1979-ais metais amerikiečių inžinieriams Lesteriui Hjuzui ir Vito Sakeriui NASA Hiustono skyriaus bibliotekoje pavyko pamatyti labai įdomias Mėnulio paviršiaus nuotraukas. Jose buvo matomi miestai su įvairiais statiniais, mechanizmais ir kažkuo, kas primena vamzdynų sistemas. Buvo matyti netgi piramidės, labai panašios į tas, kurias statė Senovės Egipte. Nuotraukose taip pat buvo matomi skraidymo aparatai, stovintys starto aikštelėse arba skraidantys virš miesto. Inžinieriai apie tai, ką pamatė, pranešė spaudai.

Yra iškelta daug versijų apie paslaptingus reiškinius Mėnulyje. Labiausiai paplitusios, įdomiausios ir labiausiai panašios į teisybę yra dvi iš jų. Viena hipotezė teigia, kad Mėnulis ateiviams tarnauja kaip žaliavų bazė, kurioje jie išgauna naudingąsias iškasenas. Šios hipotezės šalininkų nuomone, paslaptingų reiškinių mūsų palydove pikas sutampa su tuo laikotarpiu, kai į Mėnulį atskrenda eilinė partija kosminių laivų žaliavai išgabenti. Tuo pačiu metu žymiai padaugėja NSO pasirodymų Žemėje. Hipotezės šalininkai mano, kad tai susiję su naujų mūsų planetos tyrinėtojų atvykimu.

Antrosios hipotezės pagrindą sudaro teiginys, kad Mėnulis yra didžiulė ateivių kosminė tyrimo bazė, ir, beje, dirbtinės kilmės! Šios hipotezės šalininkai teigia, kad Mėnulis yra milžiniška kosminė stotis, kuri dėl kažkokių priežasčių sugedo ir rado prieglobstį šalia mūsų planetos ir taip tapo Žemės palydovu. Gali būti, kad visi mechanizmai ir skraidymo aparatai, kuriuos pavyko nufotografuoti, yra automatai, kurie dirba autonominiame režime, nors jų šeimininkai jau seniai paliko šią stotį.

Yra nuomonė, kad dar prieš 10-11 tūkstančių metų žemė neturėjo savo palydovo. Šis teiginys atsirado dėl to, kad viename iš seniausiai sudarytų žvaigždėlapyje Mėnulis nenurodytas! Paradoksas yra tai, kad negalima tiksliai pasakyti, jog tokie žvaigždėlapiai iš tiesų egzistavo.

Galima kurti įvairiausias hipotezes, tačiau kažką konkrečiai tvirtinti ir pretenduoti į vienintelę tiesą negalima, kol neprasidėjo globalus žemės palydovo tyrimas. Jeigu hipotezė apie tai, kad Žemės valstybių vyriausybės jau seniai yra užmezgusios kontaktus su ateiviais ir turi tam tikrų įsipareigojimų kurį laiką neatlikti jokių veiksmų Mėnulyje, tai galima atsakyti į visus straipsnio pradžioje užduotus klausimus. Žinoma, tik laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų.

Mįslės ir Faktai

Medkirčio pagrobimas

Daugybei žmonių susidomėjus keletu susitikimų su ateiviais, įvykusių per dešimtmetį iki 1975 metų, atsirado problema — turėjo neišvengiamai prisiveisti apgavikų, pajutusių progą praturtėti.

Apskritai tai labai reti atvejai. Kiekvienas, bendravęs su tikrais neįtikėtino įvykio liudininkais, žino, kokią psichinę traumą jiems sukelia šių prisiminimų atgaivinimas per mokslinius tyrimus, o daugelį matytieji vaizdai persekioja visą gyvenimą, todėl jiems net mintis nekyla apie tai rašyti laikraščiuose. Penkios minutės, kai į tave nukreipta šviesa, nekompensuos to dvasinio pragaro, kartais trunkančio visą gyvenimą, kai reikia kentėti, stengiantis suvokti, kas buvo atsitikę. Apie daugumą (maždaug 90 procentų) susitikimų su ateiviais niekada nebūna pranešama viešai. Jie taip ir lieka aprašyti tik NSO tyrinėtojų segtuvuose.

Žinoma, žmonės skirtingi, todėl ir traktuoja savo įspūdžius skirtingai. Vien todėl, kad kai kurie nenori pasirodyti televizijos ekranuose, dar nereiškia, kad jie sako tiesą, o tie, kurie džiaugiasi galėdami papasakoti (arba net parduoti) savo istoriją, dėl tos pačios priežasties taip pat nebūtinai turi viską prasimanyti. Kaip pasakė vienas ufologas, net melagiams gali pasitaikyti iš arti pamatyti tas paslaptingas būtybes.

Kruopštūs ufologai, tirdami susitikimus su ateiviais, naudoja įvairią techniką, pasitelkia psichologus ir paprastus praktikantus. Tyrimai gali trukti mėnesius. Ufologai, per trisdešimt metų išmokę skirti tikrus įvykius nuo netikrų, kartais ir specialiai viešai nepasako reikšmingų faktų, kad galėtų juos vėliau paskelbti savo pranešimuose. Žinoma, ir pro tokius tyrimus apgavikai gali prasmukti. Juk, deja, esminės taisyklės dažniausiai perrašomos po kiekvieno naujo atvejo, todėl beveik neįmanoma absoliučiai tiksliai įvertinti tai, kas vyksta. Mes net nežinome, ką stengiamės įrodyti, — nuo ateivių, atskrendančių į Žemę savo sukurtais laivais, iki keisčiausių haliucinacijos formų. Tik šiuos du atvejus galime rimčiausiai vertinti.

Suprasdami, kad tokios istorijos tampa reikšmingomis naujienomis, ufologai ėmė atsargiau vertinti tuos įvykius, kuriems pagrįstai trūksta įrodymų.

1975 metų pabaigoje įvykęs atsitikimas, tapęs posūkio tašku, geriausiai iliustruoja šią problemą. Tai buvo paskutinis svarbesnis viešai paskelbtas susitikimas su ateiviais prieš pasirodant Stiveno Spilbergo (Stiven Spielberg) kino filmui „Trečio lygio artimi susitikimai” („Close Encounters of the Third Kind”). Įspūdingas tai buvo reginys, pagrįstas daktaro J. Aleno Haineko mokslo darbu (pats Alenas Hainekas pasirodė filmo kulminacinėje scenoje). Nors filmas yra vaidybinis, bet jo keistas pavadinimas (paimtas iš ne ufologams miglotos kontaktų su ateiviais klasifikacijos sistemos) yra užuomina, kad Spilbergas glaudžiai bendravo su ufologais stengdamasis jį padaryti „panašų į tikrovę”. Daugelis filmo scenų pagrįstos tikrais įvykiais, o mažos, balsvai pilkos odos būtybės su galvomis it moliūgai ir didelėmis akimis — šis įvaizdis atspindi apdairiai sukauptus įrodymus.

1977 ir 1978 metais šis filmas apkeliavo viso pasaulio ekranus ir tapo vienu iš daugiausiai žiūrovų į kino filmus sutraukusių filmų. Jo poveikis buvo milžiniškas. Jis net labiau negu prieš dešimtmetį laikraščių aprašytas Hilų pagrobimas padėjo milijonams, galbūt milijardams žmonių suprasti, kas yra kontaktai su ateiviais. Tyrinėjant bet kokį įvykį jau iš pat pradžių negalima pamiršti, kad jis galbūt turės žalingą poveikį.

Tą galima pasakyti ir apie ankstesnius įvykius Sitgryvo (Sitgrea- ve) nacionaliniame parke apie 150 mylių į šiaurę nuo Fenikso (Phoenix), Arizonos valstijoje. Maždaug 18 valandą 10 minučių septynių miško darbininkų brigada baigusi darbą ėjo mišku namo. Netoli Snoufleiko (Snowflake) už medžių jie pamatė keistą objektą. Filmo apie Hilų pagrobimą 1961 metais premjera per televiziją buvo įvykusi prieš keletą dienų. Vyrai (nuo septyniolikos iki dvidešimt aštuonerių metų amžiaus) pagal sutartį vėlavo baigti darbą ir jiems grėsė pavojus būti nubaustiems. Šį faktą skeptikai nuolat pabrėždavo, sakydami, kad tai buvo priežastis sukurti fantastinę istoriją. Iš tikrųjų „baimė sugrįžti į mišką” vėliau buvo pateikiama kaip viena iš priežasčių mesti darbą, nors šiai nuomonei vyrai griežtai prieštaravo. Tačiau būdai, kuriais buvo mėginama išsiaiškinti, ar tai ne apgaulė (o mėgino ne vien budrūs skeptikai, bet ir kai kurie ufologai, stengdamiesi išnagrinėti visas galimybes), rodo, kad laikai jau pasikeitė.

Objektas buvo panašus į dvi suklijuotas pyrago dėžutes ir švytėjo gelsvai balta spalva. Vairuotojas Maikas Rodžersas (Mike Rodgers) sustabdė sunkvežimį norėdamas geriau pažiūrėti, kas tai yra. Jo kolega dvidešimt dvejų metų Travis Valtonas (Travis Walton) iššoko ir nūbėgo NSO link. Kiti tuo mažiau stebėjosi ir elgėsi santūriau.

Vyrai sako, kad staiga iš pypsinčio NSO į Valtoną šovė šviesos spindulys (pypsėjimų pasitaiko retai, bet jie yra sudedamoji Hilų pagrobimo istorijos dalis). Šis žiaurus užpuolimas miško darbininką nubloškė atgal. Jis ėmė taip švytėti tarsi pasodintas į elektros kėdę ir griuvo ant žemės. Atrodė, kad buvo mirtinai sužeistas. Miško darbininkai neišdidūs ir neskuba duoti grąžos, nors tai ir būtų suprantama. Jie nesikišo ir buvo apimti nevilties. Po penkiolikos minučių, jau aprimę, virš galvos pamatė šviesos ruoželį. Tai galėjo reikšti, kad NSO nuskrido. Rodžersas nuėjo atgal paimti sužeisto bendradarbio. Valtono ten nebuvo.

Vyrai grįžo į miestą ir nieko nelaukę viską papasakojo Navajo (Navajo) apygardos šerifui Marvinui Džilespiui (Marvin Gillespie). Šis įtarė apgavystę ir įsakė visiems pasitikrinti poligrafu. Penketas vyrų sutiko ir tai atliko noriai. Šeštojo nepavyko tinkamai patikrinti, nes buvo per daug sukrėstas. Tačiau Filipas Klasas atkreipia dėmesį į tai, kad šis žmogus vėliau buvo apkaltintas vagyste, todėl galbūt bijojo išsiduoti. Vis dar neapsisprendęs Džilespis organizavo paieškas miške, iš pradžių pasitelkęs raitelius, o paskui sraigtasparnius. Neaptiko nieko neįprasto. Travio Valtono taip pat nepavyko rasti.

Ši istorija, be abejo, greitai pasklido. Nebuvo tai pirmas plačiai pagarsėjęs pagrobimas, bet visai netipiškas, jis labai skyrėsi nuo visų įvykusių iki tol, nes pagrobtasis dingo. Tiesą sakant, Valtonas buvo dingęs penkias dienas, paskui paskambino namo iš telefono būdelės netoli Hebero (Heber) miesto. Jo brolis Dveinas (Duane) nuvyko ten ir jį parsivežė.

Didžiai nustebęs šerifas net neabejojo, kad teisėtvarkos organai buvo be reikalo trukdomi, o policija veltui eikvojo laiką. Valtonas iškamantinėtas papasakojo štai kokią istoriją.

Jis bėgo NSO link, bet buvo partrenktas stipraus smūgio. Po to prisimena tik tai, kad prabudo skaudančia galva „ligoninėje” (t. y. dideliame ryškiai apšviestame kambaryje). Netrukus suprato, kur atsidūrė, nes išvydo tris keistas būtybes. Atrodė, „lyg prie jo artintųsi būrys gerai išsivysčiusių gemalų”. Būtybės buvo penkių pėdų aukščio, baltaodės, o jų galvos panašios į grybus. Vilkėjo jos gelsvai rudais plačiais palaidais drabužiais, buvo beplaukės ir be galo didelėmis akimis. Tai labai tipinis aprašymas.

Valtonas mėgino apsiginti, bet atėjo į žmogų panaši būtybė mėlyna ištisine uniforma ir nusivedė jį į kitą kambarį, kuris atrodė kaip planetariumas, nes pro sienas matėsi „žvaigždės”. Paskui pagrobtąjį nuvedė į kažkokį angarą, kuriame buvo dar vienas NSO.
O tada būtybės paguldė Travį Valtoną ant stalo atvirame ore, kas buvo iki šiol negirdėta, ir atliko su juo būtinus medicininius bandymus. Viskas baigėsi, kai ant jo veido buvo uždėta kaukė. Prabudo jis automagistralėje prie telefono būdelės net nenutuokdamas, kad praėjo penkios dienos.

Policija mėgino ištirti šį reikalą, bet atsirado kliūčių. Tiek NSO tyrinėtojų, tiek medikų nuomonės apie šį įvykį nesutapo. Psichiatrijos daktaro Dženo Rozenbaumo (Gene Rosenbaum), atlikusio su Valtonu daugybę psichologinių testų, nuomonė buvo tokia: „Mes absoliučiai įsitikinę, kad šis žmogus nemeluoja”. Antra vertus, Fenikso instituto moderniosios hipnozės skyriaus direktorius daktaras Lesteris Stiuardas (Lester Steward) apgailestavo, kad Valtonas atsisakė užhipnotizuojamas ir reikalavo gydytojo, nors šnekėjosi jie dvi valandas. Stiuardo nuomone, šis įvykis — apgaulė.

Viena NSO tyrinėtojų grupė viešai pripažino, kad tai tikras įvykis, kita (Ground Saucer Watch — vertinanti šiuos įvykius skeptiškiau ir daugiausia eksponuojanti suklastotas nuotraukas, padarytas kompiuterine didinimo technika) teigė priešingai. Vėliau Valtonas apie NSO rašančiame žurnale juos užsipuolė turėjus slaptų ketinimų, jei pareiškė tokią nuomonę (kitaip sakant, jis nusprendė bendradarbiauti su kita NSO tyrinėtojų grupe). Kliuvo nuo jo ir spaudai. „Man dar nė karto neteko apie tai skaityti straipsnio, kuris būtų visiškai teisingas,” — sakė jis. Nematydamas kitos išeities, pats parašė knygą „Vaitono atsitikimas” („The Walton Exprience”), ji pasirodė tuo pačiu metu kaip ir Spilbergo filmas ir, žinoma, skeptikams pateikė kitą galimą šio įvykio priežastį. Travis Valtonas ir jo šeši kolegos įrodinėjo, kad knygoje įvykis aprašytas visiškai tiksliai.

Po kelių mėnesių Valtonas vis dėlto „išlaikė tyrimą” melo detektorium, bet kaip visuomet skeptikai suabejojo šio tyrimo pagrįstumu. Jie taip pat paskelbė, kad grįžęs iš NSO Valtonas po keleto dienų „suklupo” per tyrimą, už kurį apmokėjo vienas bulvarinis laikraštis. Be to, skeptikai kalbėjo, kad neigiamą bandymo rezultatą nuslėpė pats laikraštis ir ginčytiname tyrime dalyvavusi grupė ufologų.

Šie savo ruožtu Valtoną gynė, sakydami, kad jam nepavyko todėl, jog vis dar buvo sugniuždytas. Daugelis, kurie buvo sutikę Valtoną, mano, kad jis kalbėjo nuoširdžiai.

Kaip matote, išsiaiškinti tiesą kiekvienu atveju labai sunku, nes viskas jau būdavo beviltiškai supainiota ir neatrodė, kad paskui bus lengviau.
1993 metais kino studija „Paramount Pictures” „atgaivino” šį neįprastą įvykį ir sukūrė brangiai kainavusį filmą „Ugnis danguje” („Fire in the Sky”). Apskritai šis įvykis buvo pavaizduotas gana objektyviai. Pats Valtonas vaidino menkutę rolę. Jam reikėjo paklausti, kur yra Travis! Dar įdomiau tai, kad scenaristas Treisis Tormas (Tracy Torme) teisinosi bičiuliams ufologams, kad skaudžių prisiminimų palikusį „pagrobimą” dėl dramatinio efekto praplėtęs pramanytais elementais.

                                                              DĖMESIO!!!
Koks buvo straipsnis? Geras, normalus ar blogas? Nepamiršk įvertinti straipsnio apačioje!