Paslaptinga sala kurioje dingsta žmonės

Kenijoje (Afrika), prie ežerų gyvena elmolo gentis, kurios pavadinimas išvertus reiškia “žuvų valgytojai”. Šios genties žmonės įsikuria Rudolfo ežero pakrantėje. Jie šiame ežere žvejoja, medžioja hipopotamus. Ir pats ežeras tarsi niekuo neišsiskiria iš kitų Kenijos ežerų jeigu…
Jeigu jame nebutu salos su keistu pavadinimu- Envaitenet. Emolo genties kalboje šis žodis reiškia “negrįžtanti”. Kodėl toks keistas pavadinimas šiai salai duotas- atspėti nesunku. Į ją nuvykusieji nebesugrižta. Pirmieji keisti įvykiai, kurie dokumentais užfiksuoti vietinės policijos archyve, atsitiko 1935 metais.
Tuo laiku prie Rudolfo ekspedicija, tyrusi elemolo genties papročius ir gyvenimo būdą. Ekspedicijos vadovas anglas V.Fusas davė užduotį dviem ekspedicijos dalyviams, M.Sefliui ir B.Daisonui, nuplaukti į šią salą ir pasižiūrėti, kas ten yra. Keletą dienų viskas vyko lyg ir normaliai. Kadangi sala nuo kranto ne arti, tai buvo sutarta, jog kiekvieną vakarą nustatytu laiku nuvykėliai uždegs lempas, tuo parodydami, kad ten viskas tvarkoje. Deja, po savaitės šie sutartiniai signalai dingo ir dar kelias dienas palaukią sunerimę jų draugai jau dideliu būriu išplaukė į salą.

Ten nuvykę jie didžiai nustebę turėjo konstatuoti, jog Seflis ir Daisonas dingo. Maža to, gelbėtojai neaptiko saloje jokių žmonių būvimo pėdsakų. Lyg jie išviso saloje net nebuvo. Vietinė valdžia paskyrė netgi lėktuvą, kuris keletą dienų skraidė aplink salą- viskas veltui. Po to geras pusšimtis vietinių elmolo genties žmonių, susigundė dideliu atlygiu, tiesiogine prasme patikrino salą. Ekspedicijos narių liekanų, nei jokiu jų daiktų nepavyko aptikti.

Prabėgo keleri metai, šią keistą istoriją visi primiršo ir saloje nutarė apsigyventi keletas elmolo genties šeimų. Mat aplinkinės gyvulių augintojų gentys nemėgsta elmolo genties. Neapsieinama ir be ginkluotų išpuolių. Elmolo žmonės galvojo, jog saloje jiems bus gyventi ramiau. Kurį laiką ten jų gyvenimas tekėjo įprastine vaga: jie gaudė žuvį, pasistatė nedidelį kaimelį, dažnai aplankydavo savo giminaičius, gyvenančius ežero pakrantėje ir vis kviesdavosi juos apsilankyti saloje. Giminaičiai pagaliau ryžosi atsiliepti į šį salos naujakurių kvietimą ir ten nusiyrė kelios valtys. Tačiau rado apleistą kaimelį, užgesusius laužus ir pūvančią žuvį. Žmonių saloje nebuvo. Kur iš šio palyginti nedidelio žemės lopinėlio pradingo kelios dešimtys žmonių, į šį klausimą taip niekas ir nesurado atsakymo.
Žinios apie tai, kad ši sala “užburta”, kad joje dingsta žmonės, mus pasiekė jau is XVII amžiaus. Tada saloje apsigyveno keletos čiabuvių šeima, jų kaimas pradejo greitai augti, nes atrode, jog aplinkos sąlygos žmogui labai palankios. Persikelelius stebino tik vienas dalykas: saloje nebuvo gyvulių ir paukščių. Augalija buvo vešli, tačiau neįprasto atspalvio, panaši į vos gražiai nupoliruotą pilką akmenį. Ir dar tie keisti garsai, kuriuos salos gyventojai girdėdavo per kiekvieną mėnulio jaunatį.

Nelabai aišku, kieno tai buvo garsai- gyvulio ar žmogaus, tačiau klaikūs, kelentys šiurpą, pereinantys į vaitojimą. Jie tesdavosi nuo kelių minučių iki valandos. Laikui bėgant kai kurios salos vietos tapo neprieinamos: medžių šakos taip stipriai susipynė, sukietėjo, jog pasidarė panašios į tankias akmenines tvoras. Tačiau keisčiausias dalykas buvo keisti, į žmones panašūs vaiduokliai, kurie naktimis lankydavosi kaime.

Po jų apsilankymų salos gyventojai ištisas valandas gulėdavo tarsi komos būsenos, negalėdami net pajudėti. Liudniausia jog po to kam nors atsitiktdavo nelaimė: žmonės susižeisdavo visiškai nepavojingoje vietoje, tapdavo invalidais arba netgi žūdavo apsinuodiją žuvimi, kuria iki tol sėkmingai maitinosi, nuskesdavo ramiame ežere. Ilgainiui žmones įsitikino, jog jų saloje gyvena ir keistos baidyklės. Nepanašios nė į vieną žinomą gyvūną ir kiekvieną akimirką pasiruošusios juos suėsti.

Tos baidyklės priešais žmogų atsirasdavo pačiais netikėčiausiais momentais, ir viską nulemdavo čebūvio sugebėjimas greitai bėgti. Tad gyvenimas kaime tapo tiesiog nebeįmanomas. Tuo labiau, kad jie atsidūrė ir savotiškoje izoliacijoje. Jų giminaičiai gyvenantys ežero pakrantėse, prisiklausė apie saloje vykstančias baisybes, neskubėjo ten su vizitais. Ir kai pagaliau kai kurie gentainiai po kelių mėnesių vis dėlto ryžosi aplankyti saliečius, paaiškėjo, jog žmonių ten nebėra, kaimas visiškai tuščias.

Elmolo gentyje pasakojama, jog kartkartėmis prie salos iš rūko išnyra miestas. Jis šviečia įvairiomis spalvomis, virš naktinio ežero iškyla sienos ir bokštai. Tačiau aiškiai matyti, kad šie bokštai apgriuvę, o iš kaikurių rūmų likę vieni griūvėsiai. Ir girdisi, kad iš šio miesto sklinda keistas pulsuojantis garsas- tarsi virš ežero sklistų laidotuvių giesmės garsai. Tie pasakojimai tapo jau savotiška tautosaka. Galima jais tikėti, galima netikėti. Tačiau praejusio amžiaus gale į “prakeiktąją salą” išvyko dvi privačios ekspedicijos- is Olandijos ir Vokietijos. Abi jos pradingo, nepalikusios jokių pėdsakų. Taigi envaitentneto salos paslaptis ir šiandien lieka neatskleista.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!