Šviesa tunelio gale

Apie pomirtinius žmonių pergyvenimus buvo žinoma dar prieš daugelį metų. Visa tai atsispindi įvairių tautų mituose ir religiniuose tekstuose. Rimtai šie kiausi buvo pradėti spręsti tik XX amžiuje, kai medicinos pasiekimai leido grąžinti gyvybę tiems, kurie, jau atrodo, „peržengė ribą”. Paaiškėjo nepaprasti dalykai, kurie kartais visiškai nekelia optimizmo…
1976-ais metais gydytojas Raimondas Moudis išleido knygą „Gyvenimas po gyvenimo”, kurioje aprašė 150-ies žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, pasakojimus. Stebina daugybė detalių, kurios būdingos visiems pasakojimams. Beveik visi, sugrįžę į gyvenimą, pasakojo, kad ėjo arba skrido tamsiu tuneliu, kurio gale matėsi šviesa, apie susitikimus su angelais ir anksčiau mirusiais artimaisiais. Kai kurie teigė, kad matė nepaprastus miestus, pilnus laimingų žmonių. Visi, kuriems pavyko grįžti iš „ten”, teigė, kad „ten” žymiai geriau, nei čia.
Tik retais atvejais pacientai pasakojo apie nemalonius įvykius, kurie jiems nutiko tuo metu, kai buvo klinikinės mirties būsenoje. Austrų aktorius Kurdas Jurgensas (Curd Jurgens) klinikinę mirtį patyrė operacijos, kurią atliko žymus kardiologas Maiklas Debeiki, metu. Jurgensas pasakojo: „Gera savijauta, kurią jutau po pentotalo injekcijos, truko neilgai. Greitai pajutau, kad gyvybė palieka mane. Tai sukėlė man siaubą, kuris dar labiau sustiprėjo, nes mane staiga apsupo tamsa, mane visą pradėjo sūpuoti ir kažkur nešti. Po to aš vėl pamačiau virš manęs esantį operacinės kupolą, tik dabar jis atrodė įkaitęs iki raudonumo. Jame buvo matyti šlykštūs veidai. Staiga ėmė lyti ugnimi. Lašai buvo didžiuliai, tačiau nė vienas į mane nepataikė. Jie krito aplinkui, sukeldami ugnies liežuvius. Greitai aplinkui ėmė siautėti ugnis, o liepsnose matėsi siaubingi padarai… Tuo metu supratau, kad mane supa baisūs šio ugnies pasaulio valdovai. Mane apėmė neviltis. Jutau siaubingą skausmą, dusau. Supratau, kad patekau į pragarą…”
R.Moudis pirmajame savo knygos leidime nieko nerašo apie tokius žmonių pasakojimus. Tik antrajame, papildytame leidime jis apie juos trumpai užsimena, aprašydamas savižudžių reanimaciją. Šią temą kur kas giliau nagrinėja reanimatologas iš Tenesio (JAV) Morisas Roulingsas savo knygoje „Už mirties durų”, išleistoje 1978-ais metais. Joje buvo aprašyta ne viena dešimtis tokių epizodų.
Vieną iš pacientų, D.P., gydytojai 3 valandas stengėsi sugrąžinti iš komos būsenos. Jis tai atgydavo, tai vėl numirdavo. Gydytojai panaudojo elektrošoką. Tai labai skausminga procedūra, kurios metu pacientai paprastai maldauja juos palikti ramybėje. Tačiau D.P. tiesiog rėkė: „Gydytojau, tęskite, vardan Kristaus, aš nenoriu daugiau į šį pragarą!”
Vėliau, kai ligonį pavyko atgaivinti, jis papasakojo, kad buvo atsidūręs tamsioje vietovėje, minioje, kuri tylėdama stovėjo ant didžiulio ežero kranto. Vietoje vandens ežere buvo matoma mėlyna ugnis. Žmonių aplinkui buvo labai daug, visi jie buvo niūrūs, iškankintomis veido išraiškomis. D.P. atsiradimas nieko nesudomino, visi žmonės žiūrėjo į ugnies ežerą. Buvo karšta kaip krosnyje. D.P. oda degė, atsirado pūslės, tačiau aplinkui nebuvo nė lašelio vandens. Staiga virš minios pasirodė šviečianti figūra, kurioje D.P. atpažino Jėzų Kristų. Jis mintyse kreipėsi į viešpatį, prašydamas padėti jam ištrūkti iš šios baisios vietos. Tikriausiai prašymas buvo išgirstas, nes D.P. sugrįžo į gyvenimą.
Trečią dieną po šio įvykio pacientas buvo užmiršęs viską, ką jam teko pergyventi. Savo klinikinę mirtį jis suprato kaip gilų sąmonės netekimą, užmarštį. Roulingsas mano, kad paciento smegenyse atsiminimai vis tik išliko, tik jie perėjo į pasąmonę. Visa tai vėliau atsispindėjo D.P. veiksmuose – iki tol niekada nebuvęs tikinčiu, jis tapo pavyzdingu krikščioniu ir tuo labai stebino savo artimuosius.
Tai, kad pomirtinius vaizdinius žmogus greitai užmiršta, o po to žmogus pasiduoda į religiją, charakteringa daugumai žmonių, patyrusių klinikinę mirtį. Ir visiškai nesvarbu kur šios mirties metu pabuvota – rojuje ar pragare. Savo knygoje Roulingsas pasakoja apie inžinieriaus Hilario atvejį, kuris į upę nukrito nuo aukšto tilto ir beveik 40 minučių išbuvo po vandeniu. Jį iš vandens ištraukę žmonės reanimobilį iškvietė greičiausiai tam, kad nuramintų savo sąžinę. Tačiau automobilyje, kur buvo atliekamos reanimavimo procedūros, Hilaris visiems netikėtai atsigavo. Pirmieji jo žodžiai buvo: „Viešpatie, atleisk man, kad netikėjau!” Vėliau pacientas papasakojo gydytojui, kad skrido kažkokiu tamsiu tuneliu ir pateko į kraupią vietą. Tai buvo kažkas panašaus į didžiulį tamsų urvą su gyvatėmis. Jos šliaužiojo savo aukų kūnais, apsisukdavo aplink juos, spausdavo krūtinę ir kaklą, įkąsdavo į kūną ir taip sukeldavo nepakeliamą skausmą.
Tamsoje kankinys nieko nematė, tačiau vien mintis apie tai sukeldavo tikrą siaubą. Staiga, paties košmaro įkarštyje, jis virš savęs pamatė blyksnį ir išgirdo balsą: „Grįžk ir gyvenk kitaip!” Kažkieno nematomos rankos jį pakėlė ir nurinko nuo jo gyvates. Paskutinis dalykas, kurį išgirdo Hilaris, tai piktas urve gyvenančių padarų, nenorėjusių išsiskirti su savo auka, šnypštimas. Sugrįžęs į gyvenimą, pirmiausiai pamatė save, gulintį reanimacijos automobilyje. Po to viskas aplinkui ėmė suktis, ir inžinierius atsidūrė savo kūne. Po trijų dienų Hilaris, kaip ir visi kiti, kuriems teko pabuvoti pragare, visiškai užmiršo apie patirtus pojūčius ir vėliau tapo giliai tikinčiu žmogumi.
Reikia pripažinti, kad pranešimų apie tokius nemalonius pomirtinius vaizdus yra nelabai daug. Gydytojas kardiologas D.Osmanas, atlikęs keletą tūkstančių operacijų Indijoje ir JAV, 2009-ais metais išspausdintame straipsnyje pasakoja apie tokį „tamsų” atvejį, kurio liudininku jam pačiam teko būti.
Daktaras Osmanas priklauso tiems žmonėms, kurie netiki „kito pasaulio” egzistavimu. Kardiologas viską, ką žmogus jaučia klinikinės mirties būsenoje, aiškina kliedesiais, haliucinacijomis ar fiziologiniais pokyčiai žmogaus smegenyse, kurie įvyksta, kai smegenys nebegauna deguonies. Tačiau Osmanas išskiria 11 epizodų, kurie ir jam paliko gilų įspūdį – jis jų negalėjo paaiškinti. Pavyzdžiui, tai du epizodai, susiję su aklais nuo pat gimimo žmonėmis. Sugrįžę į gyvenimą jie detaliai papasakojo apie įvykius operacinėje, kurie vyko tuo metu, kai buvo atliekama jų reanimacija. Taip pat žinomas atvejis su viena Niujorko gyventoja, kuri į šį miestą atsikėlė iš Italijos. Vos atsigavusi po operacijos, ji puolė į labai stiprią isteriją. Pacientė tvirtino, kad pabuvojo pragare, kur vos nepaskendo jūroje, pilnoje kirminų. Jie lindo pro visas jos kūno kiaurymes į vidų, sukeldami labai stiprų skausmą. Tarp šių kirminų buvo gyvatės, kurių galvos priminė vyrišką falą. Viena gyvatė prasiskverbė į moters skrandį, išleido ten nuodus, kurie kiaurai pradegino kūną. Siekiant nuraminti ligonę, teko taikyti hipnozę. Gilios hipnozės būsenoje moteris gydytojams papasakojo tą patį. Ji pasakojo tokias aiškias detales, kad nebuvo galima net suabejoti jos žodžių teisingumu.
Gydytojas Roulingas apibendrina savo tyrimus: „Esu įsitikinęs, kad nemalonūs pomirtiniai vaizdiniai būna žymiai dažniau, nei malonūs. Juos būtent pajunta tie, kurie nieko neprisimena, sugrįžę iš klinikinės mirties. Juk šie nemalonūs potyriai, pernelyg skausmingi žmogui, iš karto po sugrįžimo į gyvenimą iš sąmonės perkeliami į pasąmonę”.
Daugelis okultistų kategoriškai nesutinka su tokiu požiūriu. Juk tai reiškia, kad dauguma mirusių žmonių patenka į pragarą! Kur kas teisingiau teigti, kad žmonių, kurie po klinikinės mirties nieko neprisimena, sielos paprasčiausiai nebuvo palikusios kūno. Tai sutampa su religiniais postulatais, kuriuose teigiama, kad po mirties siela ne iš karto palieka kūną, o jame išbūna dar kurį laiką – kartais net keletą dienų.
Reinkarnacijos teorijos šalininkai teigia, kad žmonių sielos klinikinės mirties metu jau randasi naujame kūne – dar negimusio kūdikio kūne, esančiame motinos gimdoje, t.y. visiškoje tamsoje. Tai reiškia, kad nėra ko ir prisiminti.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!