Mėnulio paslaptys: kas gyvena mėnulyje?

1996 metais amerikietis daktaras Edvinas Raisa, vienas projekto “Apolonas” dalyvių, išleido savo knygą “Prarastas kosmosas”. Joje autorius tvirtina, jog tiek JAV, tiek buvusios TSRS sudarytos Mėnulio tyrinėjimo programos nuo septintojo dešimtmečio vidurio sustabdytos, nes Mėnulis jau turi savo šeimininkus, kurie žmonių invazijos nepageidauja.

Daktaras Edvinas Raisa be užuolankų rašo, kad erdvėlaivio “Apolonas 17″ astronautai susidūrė su Mėnulio gyventojais, kurie juos privertė nešdintis. Maža to, planetos šeimininkai įrodė žiną, iš kur atkeliavo neprašyti svečiai.

Važinėdami “Roveriu” Mėnulyje, astronautai pastebėjo nedidelį, gal kokių trijų jardų kupolo pavidalo statinį, iš kurio staiga pasipylė kažkokie į vėžius panašūs padarai. Jų buvo apie tuziną. Tos būtybės nemėgino atakuoti svečių transporto, tačiau, privažiavus arčiau, “Roveris” atsisakė jiems paklusti, tiesiog “užgeso”. Situacija pasidarė įtempta. Ir tuo metu per artimąjį ryšį astronautai išgirdo kažką jiems sakant lotynų kalba. Kadangi nė vienas jų tos kalbos tiek nemokėjo, kad galėtų susikalbėti, žodžius perdavė į Hiustoną, iš kur greitai gavo vertimą. Astronautams buvo pasakyta, jog jie įsibrovė į svetimą teritoriją, todėl jiems reikia grįžti namo. Astronautų mėginimas susikalbėti buvo atmestas ir pakartotas įsakymas. Paskui “Roveris” staiga pradėjo veikti, ir astronautai paskubomis nuvažiavo prie “Apolono”. Greitai jiems iš Hiustono atėjo įsakymas jokių neužfiksuotų žinių apie tai, ką matė, neperdavinėti.

Žinia apie Mėnulyje esančią civilizaciją tuoj pat buvo paskelbta valstybės paslaptimi. Buvo nuspręsta, jog tokios žinios paviešinimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Naujiena, kad visai šalia yra kažkokia paslaptingų galių turinti civilizacija, kuri žino, iš kur pas ją atvyksta nekviesti svečiai (tai paliudijo lotynų kalba), gali sukelti didelę paniką, baimę, žmonės gali pasijusti nevisaverčiai, nesaugūs, gali sugriūti nustatyta valstybių tvarka.

Į Žemę kosmonautai grįžo laimingai. Tačiau liko klausimas: ką daryti toliau? Su kuo jie iš tikrųjų susitiko Mėnulyje? Su tikrais jo gyventojais, su ateiviais iš kitų planetų ar pasaulių? O gal su užsimaskavusiais rusais, kurie gal jau ten įkūrė slaptą automatų koloniją? Tyrinėjant perduotą lotynišką kalbą, buvo nustatyta, jog ji sklido ne iš žmogaus gerklės, o iš mašinos.
NASA nusprendė nesustoti. Buvo skubiai parengtas žvalgybos aparatas “Lunar Skaut” ir slapta pasiųstas į Mėnulį 1973 metų pavasarį. Jis nusileido arti tos vietos, kur buvo nutūpęs “Apolonas 17″, ir nukeliavo į jau žinomą vietą, kur astronautai buvo susidūrę su nežinomomis būtybėmis. Sekimo aparatūra stebėjo aplinką. Tačiau priartėti prie “gyvenamosios vietos” jam irgi nepavyko – pakeliui ryšys su aparatu nutrūko. Orbitos modulis perdavė į Žemę koduotą signalą: “Išsilaipinti Mėnulyje draudžiama. Jėgos įrodymas įvyks 15.00 GMT” – ir nurodytos vieno nacionalinio parko koordinatės.
Nurodyto laiko visi laukė su didžiausiu nerimu. Kas bus? Gaisras? Sprogimas? Audra? O atsitiko visai kas kita: keturių hektarų parko plote medžiai pirma neteko smulkių šakų, paskui stambių, liko stovėti pliki medžių stuobriai… Ekspertai nusprendė, jog žmonės tapo gravitacinio ginklo panaudojimo liudininkais. Teko pripažinti Mėnulyje esančios civilizacijos nežemišką kilmę ir tai, kad ji Žemei gali kelti didelę grėsmę.
Įvairių mokslo sričių analitikai pradėjo sudarinėti tarpplanetinio konflikto situacijos scenarijų. Visi priėjo prie vieningos nuomonės, jog reikia stengtis tokio konflikto išvengti. Tos paslaptingos civilizacijos elgesys leidžia spręsti, jog ji yra uždara, nesistengianti bendrauti ir pasiryžusi ginti savo teritoriją. Kiek ji išsivysčiusi – sunku pasakyti, tačiau jų pademonstruoti sugebėjimai Žemės gyventojus įspėja elgtis labai atsargiai, nedaryti jokių provokacinių veiksmų.
Ir amerikiečiai paliko Mėnulį! Žinoma, reikėjo pasaulio visuomenei paaiškinti priežastis. Todėl buvo pasakyta, jog Mėnulis nekelia jokio susidomėjimo, tad tuščiai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus neverta. Tačiau tuo pačiu metu buvo užmegzti kontaktai su rusais. Paaiškėjo, kad jie irgi Mėnulyje susidūrė su ten esančios civilizacijos atstovais, kurie ir juos pasiuntė namo.

Jis buvo kosminio aparato “Lunochod 2″ vairuotojas. Štai ką jis pasakoja: “Mes susidūrėme su kažkuo visiškai netikėtu, nesuprantamu. Nors, kai dabar galvoju, man atrodo, kad to projekto vadovai seniai spėjo Mėnulį esant apgyvendintą. Antraip kam būtų reikėję ant “Lunochodo” įtaisyti du kulkosvaidžius? Mes, vairuotojai, to nesupratome, o klausinėti nederėjo.
Aš vairavau “traktorių” (taip mes tarpusavyje vadinome “Lunochodą”), šalia buvo porininkas. Jis pirmas ir atkreipė dėmesį į keistą darinį. Kur ir kaip važiuoti, sprendėme ne mes, o mokslininkai. Jie pasikalbėjo ir nusprendė, kad reikia prie to objekto privažiuoti arčiau. “Traktoriaus” vairavimas – reikalas nepaprastas: sumažėjusi trauka, o svarbiausia – trijų sekundžių signalo pertrauka vertė viską daryti nepaprastai atsargiai. Įstrigsi – pastūmėti nebus kam. Ir nesuremontuosi. Todėl tuos penkiasdešimt metrų, kurie mus skyrė nuo objekto, įveikėme daugiau nei per valandą, nors kelias buvo stebėtinai lygus.
Kas penkias minutes sustodavome ir žiūrėdavome į objektą. Mūsų spėlionės palaipsniui virto įsitikinimu – prieš mus buvo dirbtinis statinys! Labiausiai jis priminė eskimų sniego namelį – kokių dviejų metrų skersmens pusiau sferinis kupolas!

Likus iki jo dešimčiai metrų “traktorius” sustojo, ir mokslininkai pradėjo karštai ginčytis, ką daryti toliau. Nusprendė pranešti projekto vadovams. Iš viršaus gavome įsakymą, laukti ir nieko nedaryti. Mes ir laukėme, kol atvyks vadovybė. Po kelių minučių ekrane vaizdas pasikeitė: kupole tarytum atsidarė, o toliau nuslinko į šoną durys. Iš kupolo išėjo į vabzdį panaši būtybė, o galbūt – robotas. Jis priėjo prie “Lunochodo” ir ryšys nutrūko.
Juostą, kurioje buvo užfiksuotas tas padaras, suko kelias dešimtis kartų. Aš įsiminiau visas smulkmenas. Greičiau ten buvo ne vabzdys, o kažkoks į vėžį panašus padaras, maždaug metro dydžio. Mums, žinoma, buvo priminta apie asmeninį parašą – mes neturėjome teisės salėje pasakoti apie tai, ką matėme, ničnieko, net projekto nariams, pavyzdžiui, pamainos vairuotojams, jau nekalbant apie savo namiškius ar pašalinius žmones.
Išjudinti “traktorių” mėginome kelias paras. Ketvirtą dieną buvo gautas gana keistas signalas. Tai buvo ne “paveikslėlis” ir ne telemetriniai duomenys.
Signalo šifravimu užsiėmė įvairiausi padaliniai. Kiek girdėjome, iššifravo specialiųjų tarnybų šifruotojai. Pasirodė, jog tik reikėjo suprasti, kad signalą reikia šifruoti pagal vieną lotyniško alfabeto kodą. Tai nustačius, viskas atsistojo į savo vietas: perskaitėm siųstą tekstą, pateiktą senąja lotynų kalba. Mes buvome paskelbti nepageidaujamais asmenimis “persona non grata”, Mėnulis – suverenia “dangaus gyventojų” teritorija. Bet koks nesankcionuotas išsilaipinimas Mėnulio paviršiuje bus laikomas agresijos aktu.
Suprantama, jog tuo buvo sunku patikėti: pranešimas Žemės kalba! Ir dar tokia sena, jau mirusia! Buvo nutarta, jog čia kažkieno kvailas pokštas, suvaidinant, jog tai atėjo iš Mėnulio. Aišku, patikėti tokio mistifikatoriaus buvimu irgi buvo sunku, tačiau dar sunkiau sutikti, jog ten, Mėnulyje, kažkoks vėžių giminės padaras aiškinasi su Žemės gyventojais santykius klasikine senąja lotynų kalba. Patikrinus visas grandis, jokio kvailo pokštininko nustatyti nepavyko.

Paskui buvo pradėta skubiai ruošti naują “Lunochodų” seriją, jie jau buvo ne “traktoriai”, o greičiau “tankai”. Ant jų jau stovėjo ne kulkosvaidžiai, o kur kas galingesni ginklai. Jie iki šiol laikomi paslaptyje, todėl apie juos nekalbėsiu. Ir korpusas toks, kad jo lengvai neįveiksi. Mes juos išbandėme poligone, “įveikdami galimą priešą” iš skirtingų nuotolių. Kruopščiai, įtemptai ruošėmės trejus metus. Konstruktoriai “tankus” užbaigė, kol galų gale jie jau iš mašinų tapo karo dievais. Valstybiniame priėmime buvo patvirtinti iš jų keturi vienetai. Ruošėmės, bet širdyje buvo neramu.
Tačiau septyniasdešimt šeštaisiais projekto plėtra staiga buvo nutraukta. Mums leido suprasti, kad nei dabar, nei ateityje panašaus darbo nebus. Galiausiai, pareikalavę paskutinio parašo, mus paleido “į visas keturias puses”. Aš iškarti įsidarbinau taksi parke. Gaila? Žinoma. Bet, antra vertus, jau geriau taip. Be karų!” – baigė pasakojimą Andrejus, buvęs “Lunochodo 2″ vairuotojas.
Nors šiandieninės JAV technologinis ir ekonominis išsivystymas leidžia kurti kur kas stambesnius aparatus, kalbėti apie Mėnulio kolonizaciją šalies valdžia atsisako ir nebetęsia Mėnulio eksperimentų. Kaip JAV vadovai, taupymo sumetimais, tačiau tokiu aiškinimu sunku patikėti. Knygos “Prarastas kosmosas” autorius Edvinas Raisa – geros reputacijos, į mistiką nelinkęs žmogus. Jis rašė tiesą, kurią patvirtino ne tik JAV, bet ir Rusijos Mėnulio tyrinėjimo projekto nariai.
Ar pavyks kada nors sužinoti, kas jie, tie Mėnulio gyventojai, taip atkakliai giną savo teritoriją, bendraują su mumis senąja lotynų kalba? Gal jie kontaktavo su Romos imperija? Gal jie gali apsilankyti Žemėje? Gal Romos, o anksčiau senovės graikų mitologija apie dieviškąjį panteoną, turi realių įvykių pagrindą? Gal tai tikrai kokia anticivilizacija, kurios agentai ir šiandien yra tarp mūsų. Tuomet kyla du svarbūs klausimai.
Pirma: ar šiandieninė žmonių civilizacija Žemėje tikrai yra nesaugi? Tai kodėl mes visu balsu įvairiausiais būdais kasdien perdavinėjame signalus apie savo buvimą visai Visatai? Juk vėliau ar anksčiau tie mūsų duomenys gali pasiekti ir grobuonis! Kaip mes nuo jų apsiginsime?
Antra: jeigu Mėnulyje esanti civilizacija nenori turėti su mumis jokių kontaktų, tai ar kitose planetose nėra ko nors panašaus? Ar susitiksime su jomis, atkakliai verždamiesi į kitas planetas? Štai nusileidę aparatai Marse kol kas jokios civilizacijos neužfiksavo. Tačiau kaip Žemėje, taip ir kitoje planetoje nėra kontroliuojamas kiekvienas paviršiaus metras. Todėl ir sklando mintis: ar tikrai tie JAV siunčiami aparatai į Marsą kažkaip sugedo? O gal jie pataikė nusileisti apgyventoje zonoje ir buvo atakuoti? Sunaikinti?
Kaip sunku žmonijai suvokti Visatos paslaptis! Juolab kad tie, kurie turi galimybių bent kiek jas atskleisti, slepia tai, kas svarbiausia!.. O mes tikimės atvirumo, gerų kontaktų su kitomis civilizacijomis! Juk visų pirma tarpusavio sutarimo reikėtų savoje planetoje.


           KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Betės ir Barnio ateivių pagrobimas

Buvo toks metas, kai pranešimai apie susitikimus su humanoidais buvo paprasčiausiai metami į šiukšlių dėžę. Tačiau vienu metu tyrinėtojai šiuose pasakojimuose pastebėjo kai kurias pasikartojančias detales. Pavyzdžiui, daugelis liudininkų, patekusių į ateivių kompaniją, visiškai neprisimindavo to, kas su jais vyko. Tiesa, kartais hipnozės seanso metu jų atmintyje atgydavo atsiminimai apie medicininius bandymus, kuriuos su žmonėmis atliko ateiviai iš kitų planetų. Kol kas neaišku, kaip žiūrėti į šiuos pranešimus. Tegul skaitytojas pats nuspręs, susipažinęs su viena garsiausių tokio pobūdžio istorijų, kuriai buvo skirta visa knyga.

Ši istorija nutiko amerikiečiams sutuoktiniams Betei ir Barniui Hilams. Tai buvo netipiška santuoka, nes Barnis buvo juodaodis, todėl kai kurie tyrinėtojai bandė aiškinti, kad ši aplinkybė ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyko psichiniai nuokrypiai, pasibaigę nepaprastais pasakojimais apie susitikimus su ateiviais. Tačiau reikia tuo pačiu pasakyti, kad Hilai buvo gana aukšto intelekto žmonės – Betė dėstė sociologiją, o Barnis aktyviai dalyvavo judėjime už spalvotųjų žmonių teises.

1961-ųjų m. rugsėjo 19 d. sutuoktiniai automobiliu grįžo po atostogų nuo Kanados sienos namo į Portsmutą. Jie sustojo Koulbruke, kur pavakarieniavo, ir 22 valandą pajudėjo tolyn, tikėdamiesi namus pasiekti ne vėliau 2:30, nes buvo pranešta, kad ryte laukiamas uraganas. Ši istorija nutiko kelyje Nr.3, kuris driekiasi per Baltuosius kalnus.

Šviečiantis objektas

Sutuoktinius ėmė persekioti kažkoks šviečiantis objektas. Betė išsitraukė žiūronus ir 100-200 metrų aukštyje pamatė „didžiulį laivą su besisukančiu viršumi ir mirksinčiomis šviesomis”! Objektas nusileido ant žemės netoli nuo automobilio. Sutuoktiniai aiškiai matė dvi eiles langų, už kurių matėsi į žmones panašios būtybės! Barnis išlipo iš automobilio ir ėmė juos stebėti per žiūronus. Jo žodžiais tariant, ateiviai tiesiog „prilipo” prie langų, žiūrėdami į jų automobilį. Betė suriko: „Grįžk atgal! Jie tave nusitemps!” Barnis pabandė taip ir padaryti, tačiau iš pradžių negalėjo net kojų pajudinti. Po kiek laiko jam šiaip taip pavyko prišliaužti prie automobilio. Jis sudribo ant sėdynės ir užtrenkė dureles…

„Elektroninis traškesys”

Hilus iš karto apėmė nenumaldomas noras pasnausti, kurį, kaip jiems pasirodė, sukėlė savotiškas „elektroninis traškesys”. Sutuoktiniai atsibudo visiškoje tyloje ir… važiuojančiame automobilyje! Kelio ženklas rodė, kad nuo tos vietos, kur stebėjo NSO, jie nuvažiavo 70 mylių. Barnis vėl vargais negalais atgavo sugebėjimą vairuoti ir sumažino greitį. Važiavo tylėdami, nerimastingai galvodami, kas įvyko per praėjusias dvi valandas? Kas jiems nutiko per tą laiką? Pagaliau Hilai sugrįžo namo. Jie atsigulė, tačiau niekaip negalėjo užmigti. Migti pradėjo tik paryčiais, tačiau iš karto prabudo -jiems abiem atrodė, kad kažkas jėga juos tempia…
Problemos su miegu ir toliau neapleido Hilų, todėl jie kreipėsi pagalbos į žinomą Niujorko psichiatrą ir hipnotizuotoją Bendžaminą Saimoną. Gydytojas iš karto įtarė, kad baimės ir bemiegių naktų priežastimi gali būti paslaptingas atsitikimas kelyje. Galima tik stebėtis psichiatro kantrybe – ištisus trejus metus jis atlikdavo hipnozės seansus su Hilais, kurių metu juos „perkeldavo” atgal į įvykio vietą. Gydytojo kantrybė pasiteisino – pacientai prisiminė visas šio įvykio smulkmenas.

Stenogramos

Stenogramos, darytos hipnozės seansų metu, parodo, kad tai buvo tikrai labai keistas atsitikimas: „Barnis: – Bete, slėpkis, slėpkis! O, Dieve! Kažkokie keisti žmonės ant kelio. Aš lipu iš automobilio, nors to nenoriu daryti, ir einu… Noriu sustoti, tačiau negaliu. Mes lipame laipteliais, aš už kažko užkliūnu koja ir mes atsiduriame koridoriuje. Nejaučiu nei rankų, nei kojų… Mane paguldo ant stalo…
Betė: – Barnis paspaudžia stabdžio pedalą, automobilis staiga pasisuka į kairę. Iš už medžių pasirodo jie! Aš iššokau iš automobilio ir leidausi bėgti. Jų žmogus atsidūrė šalia manęs. Aš surikau: „Barni, Barni, atsibusk!” Tas žmogus paklausė: „Tai jo vardas Barnis?” Aš neatsakiau – tai ne jų reikalas. Po to supratau – jie norėjo, kad eitumėm su jais. Aš priešinausi. Man pasakė, kad mus apžiūrės ir paleis…”

Ateivių laive


Visas sutuoktinių pasakojimas apie atsitikimą kelyje buvo užrašytas į magnetofono juostas. Bendra šių pasakojimų trukmė yra 45 valandos. Pasirodo, Hilus į ateivių laivą lydėjo penkios į žmones panašios būtybės, apsirengusios vienodais drabužiais. Tik vienas jų, tikriausiai, vyresnysis, buvo apsirengęs kitokiais drabužiais ir buvo panašus į karinio jūrų laivyno kapitoną. Kol ėjo, „kapitonas” su Bete kalbėjo angliškai su prancūzišku, kaip teigė moteris, akcentu. Laive „svečius” sutiko „daktaras”, kuris irgi kalbėjo angliškai. Jis pasodino Betę į baltą kėdę, paėmė „mikroskopą” su didelėmis linzėmis ir ėmė tyrinėti jos odą.
Po to „gydytojas” paprašė moterį atsišlieti nuo kėdės ir išsižioti. Apžiūrėjo gerklę ir dantis, pažvelgė į ausis, nukirpo sruogą plaukų ir juos įdėjo į nedidelį paketėlį. Tą pačią procedūrą atliko ir su moters nagais. Po to moterį paguldė ant stalo. „Gydytojas” paėmė pluoštą adatų su prie jų pritvirtintais laidais ir jas dėjo prie Betės pilvo ir nugaros. „Kas tai?” -paklausė moteris. „Tai nėštumo testas” – buvo atsakymas.

Nedidelis nesusipratimas


„Kapitonas” moteriai padėjo nulipti nuo stalo, pasodino atgal ant kėdės ir į rankas padavė kažkokį albumą. „Daktaras” tuo metu ėmė apžiūrinėti Barnį.
Procedūra buvo pakartota ir su vyru, tik jos metu atsitiko nenumatytas dalykas – apžiūrėdamas Barnio dantis, „daktaras” atsitiktinai palietė apatinius dantis, kurie… pasiliko jo rankose! Pasirodo, dantys buvo dirbtiniai. „Gydytojas” susijaudino, vėl priėjo prie Betės ir truktelėjo jos apatinius dantis! Mokslininkai vėliau juokavo – į savo planetą sugrįžę ateiviai galėjo papasakoti, kad Saulės sistemoje egzistuoja protingi gyventojai, kuriuos sudaro juodos odos vyrai su įstatomais dantimis ir baltos odos moterys su natūraliais dantimis.

Žvaigždėlapis

Tuo metu Betė toliau vartė albumo lapus. Jame buvo pavaizduotos žvaigždės ir linijos – plonos, storos ir punktyrinės. „Kapitonas” paaiškino, kad storosios linijos vaizduoja prekybinius kosminius maršrutus, plonosios – periodiškai vykstančias ekspedicijas, o punktyrinėmis linijomis pavaizduoti planuojami skrydžiai. Betė išdrįso paklausti iš kur jie atskrido ir kur yra jų žvaigždė? Atsakymas buvo toks:
-    Ar jūs žinote, kur čia pavaizduota jūsų Saulė?
-    Ne, nežinau.
-    Tai kaip galima paaiškinti iš kur mes atvykome?
Prieš paleidžiant sutuoktinius, „kapitonas” netikėtai pareiškė, kad ekipažas prieštarauja, jog jiems būtų paliktas albumas, kaip „daiktinis įrodymas, kad Žemės gyventojai pabuvojo ateivių kosminiame laive”. Betės buvo griežtai pareikalauta atiduoti albumą.

Bandymas nustatyti vietą, iš kur atvyko ateiviai

Bendžaminas Saimonas nusprendė pabandyti iš Betės „ilgalaikės” atminties ištraukti jos matytą žvaigždėlapį. Tai pasisekė padaryti vos per keletą hipnozės seansų! Atkurtas žvaigždynų paveikslas buvo atspausdintas laikraščiuose, tikintis, kad astronomai pareikš savo kompetentingą nuomonę. Atsiliepė astronomijos mokytoja 36-ių metų amžiaus Mardžorė Fiš iš Ok Harboro miesto Ohajo valstijoje. Ji padarė prielaidą, kad mūsų Saulė Betės Hil matytame žemėlapyje pavaizduota viršutiniame dešiniajame kampe. Nuo šio taško iki ateivių bazės driekėsi stora linija. Mokytojos nuomone, laivas pakilo iš planetos, skriejančios aplink Dzeta 1 žvaigždę, esančią Tinklelio žvaigždyne.
Mokytojai Fiš pavyko iš pradžių atpažinti 9 žvaigždes, pavaizduotas Betės plane, o vėliau ir daugumą kitų. Įdomu buvo tai, kad astronominiuose žvaigždžių kataloguose nebuvo trijų žvaigždžių, buvusių ateivių albume. Praėjo keletas metų, 1969-ųjų m. rudenį išleistame „Artimiausių žvaigždžių katalogo” leidime mokytoja aptiko ir šias žvaigždes.


                                                   KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ar mokslininkai pajėgūs sukurti zombių virusą?

Mokslui jau keletą dešimtmečių žinomos keistos baltymų dalelės prionai, galintys sukelti susirgimus, kurių simptomatika panaši į menamų zombių elgesio ypatumus. Ar modernus mokslas pajėgus sukurti infekcijos sukėlėją, kuris savo auką paverstų lengvai kontroliuojama pusiau gyva, pusiau mirusia žmogysta be jokių savasties požymių?

Vakarų Afrikos ir Haičio vudu kultuose (Voodoo) zombiais vadinami žmonės be sielos, kitaip tariant, negyvi kūnai, kuriais it marionetėmis manipuliuoja galingi kerėtojai. Klasikiniame 1968 m. Holivudo siaubo filme „Gyvųjų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead”) vaizduojama, kaip radiacinis apšvitinimas Pensilvanijos valstijos provincijoje prikėlė gausybę nerangiai it kerėplos sliūkinančių, kanibalistiškai nusiteikusių numirėlių – zombių.

„Toks hipotetinis užkratas turėtų būti orientuotas į neurosistemos, tiksliau – į specifinių smegenų sričių infekavimą,“ - samprotauja Harvardo universiteto psichiatrijos profesorius Stivenas Šlocmanas (Steven C. Schlozman). Beje, jis – fantastinių apsakymų ciklo „Zombių autopsijos“ („The Zombie Autopsies“) autorius.

„Nors vaikščiojantys negyvėliai turėtų ne tik motorinių (judėjimo), bet ir akivaizdžių nekrozės (audinių irimo) problemų, svarbiausia yra tai, kad visiškai nefunkcionuotų jų smegenų kaktos skiltys. O būtent šioje smegenų srityje susitelkę nerviniai centrai atsakingi už moralės jausmą, sugebėjimą planuoti, impulsyvių veiksmų slopinimą, - atkreipia dėmesį S.Šlocmanas. – Panašu, kad būtų paveiktos ir zombių smegenėlės – smegenų sritis, reguliuojanti koordinaciją (pusiausvyros jausmą).“

Anot S.Šlocmano, tikėtina, jog tokių dalinių pakenkimų smegenyse kaltininkas galėtų būti, pavyzdžiui, koks nors baltymas. Tiksliau, savireplikuojanti baltyminė dalelė – infekcijos veiksnys, vadinamas prionu. Prionas - ne visai virusas, ne visai gyvas organizmas. Prionų beveik neįmanoma sunaikinti. Esame rašę ir apie tai, jog prionai gali evoliucionuoti reaguodami į aplinkos poveikius. Prionų sukeliamų susirgimų šiuolaikinė medicina kol kas nepajėgi išgydyti.

Pirmoji žinoma prioninės kilmės epidemija buvo atrasta praėjusio šimtmečio viduryje, Papua Naujojoje Gvinėjoje: forų genties (angl. k. – „Fore tribe“) narius mokslininkai aptiko apimtus keisto drebulio. Be to, nežinoma infekcija susirgę čiabuviai nei iš šio, nei iš to imdavo nevaldomai kvatotis. Gentyje ši liga buvo vadinama „kuru“, o penktojo dešimtmečio pradžioje medikai nustatė, jog liga galėjo sietis su gentyje praktikuotais kanibalistiniais ritualais. Kai kurių iš jų metu būdavo valgomos ir smegenys.

Prionai neigiamą reputaciją užsitraukė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Išsiaiškinta, kad jie yra pavojingos infekcijos galvijų encefalopatijos, vadinamos ir karvių pasiutlige, sukėlėjai. Jei toks prionas pakliūtų į žmogaus organizmą, jis, kaip ir karvių pasiutlige susirgusiems galvijams, galvos smegenyse suformuotų tuščių ertmių, kokių apstu kempinėse. Tokia infekcija sergančio individo smegenys galvos tomogramoje atrodo smarkiai sunykę.

Prioninės kilmės susirgimai rūšių populiacijose plinta labai lengvai. Tačiau jei kokiems nors piktavaliams genijams ir kiltų mintis sukelti apokaliptinę pasaulinio masto epidemiją, jiems reikėtų prionus susieti su kokiu nors virusu, galinčiu prionus pernešti į smegenų kaktos skiltį ar smegenėles. Laimei, pasiekti tik šias smegenų sritis (ramybėje paliekant kitas) net ir virusams yra labai keblu.

Masačiusetso centrinės ligoninės (Bostonas, Masačiusetsas, JAV) transplantacinių infekcijų skyriaus vedėjas Džėjus Fišmanas (Jay Fishman) teigia, kad infekuoti konkrečias smegenų sritis būtų galima, pavyzdžiui, encefalito (smegenų uždegimo) virusu.

„Tiktų ir herpeso (pūslelinės), taip pat Nilo karštinės sukėlėjai, - vardija Dž.Fišmanas. – Tačiau tikimybė ar galimybė apvienyti prioną su virusu bendrai misijai yra itin menka. Yra ir dar viena neįveikiama kliūtis – infekavus organizmą prionu, pirmiausiai jo poveikį smegenims kažkokiu būdu reikėtų apriboti taip, kad naujai iškepti zombiai bent jau nepakliūtų į komos būseną - ką čia ir bekalbėti apie visavertį organizmo funkcionavimą atjungus protą, sąmonę.“

Nors australų grupės „Men at Work“ šlagerio „Down Under“ lietuviškai perdainuotoje grupės „Antis“ versijoje „Zombiai“ nuskambantis įspėjimas „...zombiais gali tu apsikrėsti...“ lyg ir turi teorinį pagrindą, galime likti ramūs – dirbtinė zombių epidemija tikrovėje, kaip teigia medikai, iš esmės yra neįmanoma.

            KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

The Rake – siaubą keliantis padaras

The Rake – tai padaras apie kurį informacijos nėra daug. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip “nuogas žmogus”. Žodis rake – reiškia grėblys. Būtent toks vardas yra duotas šiam sutvėrimui dėl jo ilgų rankų ir pirštų.

Šiais technologiniais laikais, kuomet vaizdo įrašymo priemonės tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, vaizdo įrašų su šiuo padaru smarkiai padaugėjo. Negana to, manoma, kad Žemėje jis gyvena jau daugybe šimtmečių. Pirmasis žinomas pranešimas siekia 12 amžių. Kuomet vieno vienuolyno kronikose buvo aprašytas “keistas, nuogas demonas” gyvenantis miškuose. Jis apibūdinamas taip pat kaip ir šiais laikais. Ilgos plonos galūnės. Tamsoje švytinčios akys, kūnas be plaukų.

Ufologai mano, kad padaras galėtų būti mutacijos pasekmė, tačiau tai nepaaiškina to, kad jį liudininkai mato skirtingose vietose ir skirtingais laikais. Dar vienas padaro sugebėjimas tai jo greitis. Vaizdo įrašuose kuriuose jis buvo užfiksuotas matome, koks jis staigus ir greitas. Žinoma padaras neatrodo piktybinis. Nėra gauta nė vieno pranešimo apie tai, kad Rake užpuolė žmogų. 2011 metais apie šį sutvėrimą buvo pastatytas siaubo filmas.
Dažnai padaras yra tapatinamas su mistiniu Slender Man kuris išgarsėjo po kompiuterinio žaidimo, tačiau pasak internautų tai du skirtingi sutvėrimai.

Nuoroda į 2 Video:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=iPIC5ABplg0#!
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=smfvAuaLMq8#!

                                                 KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Juodosios mišios

Juodosios mišios buvo laikomos ir nepriklausomai nuo šabašo. Jų griebdavosi, kad gautų velnio pagalbą (pavyzdžiui, siekiant prisivilioti kitą žmogų) ir jam įsiteiktų. Tam reikėjo koneveikti ir įžeidinėti Dievą. Kadangi velnias pats savaime neegzistuoja, o tėra dievybes neigimas, taip ir juodosios mišios esti liturgijos priešingybe.

Jas laikydavo koks nors šventikas-renegatas, ir joms būtinai reikėjo gauti šventosios ostijos paplotėlį, kad iš jo galima būtų pasityčioti. Nuogas gulinčios moters kūnas atstodavo altorių. Ji sukryžiuotose rankose laikydavo juodas žvakes. Ant jos krūtines uždėdavo servetėlę su siuvinėtu kryžiumi, ant pilvo pastatydavo monstranciją. Taure buvo statoma tarp krūtų arba tarp kojų. Kad mišios būtų labai sėkmingos (kad demonai atkreiptų į jas dėmesį), būdavo rekomenduojama paaukoti nekaltą būtybę-naujagimį. Komuniją pašventindavo virš moters genitalijų. Be to, kraujas buvo pilamas į taurę, iš kurios gere ir šventikas-renegatas, ir moteris-altorius, šis ritualas baigdavosi jų sueitimi, kartais ir visuotine nuodėme. Buvo manoma, kad lytinis aktas neva turįs privilioti galingus gašlius demonus.

XV amžiuje Gilli de I.avalis, kuris tautos buvo pavadintas Mėlynbarzdžiu, trokšdamas išgauti aukso gamybos paslaptį, paaukojo velniui apie du šimtus berniukų. Po jo arešto pilies požemiuose buvo rasta daugybe vaikų kaukolių ir kaulų.

Liudviko XIV laikais Prancūzijoje gyvenęs šventikas Giburgas ypač dažnai buvo kviečiamas laikyti juodąsias mišias. Tuo tikslu į jį kreipdavosi karaliaus favorite markize Fransuaza de Montcspan. Nebūdama tikra dėl monarcho ištikimybes, markize šitaip bandė apsidrausti. Itin reta to laikmečio graviūra vaizduoja ją gulinčią ant stalo, priešais ją stovi Giburgas ir, laikydamas rankose naujagimį, smeigia į jį peilį. Be to, kraujas teka ant Montcspan kūno.

1680 metais aprašytas įdomus atvejis, kai sąžines kamuojamas pirklys atėjo pas inkvizitorių ir prisipažino užsakęs juodąsias mišias, kad atkreiptų vienos kilmingos damos dėmesį. Atsižvelgę į nuoširdų prisipažinimą ir atgailavimą, teisėjai buvo geri: prieš sudeginant ant laužo, nelaimingąjį įsimylėjėlį įsake pasmaugti.
Įdomu, kad juodosios mišios, kurias užsakydavo vyras, atrodo visiškai kitaip ir sutinkamos retai. Jos gali vykti apskritai be sueities (dvasininko aktas su vyru būtų aiškus iškrypimas, nors ir malonus juodosioms jėgoms). Beje, inkvizicijos archyvuose užfiksuota atvejų, kai specialiai meilės ritualui kviesdavo biseksualias poras ir ceremonija būdavo baigiama visuotine orgija.
Juodosios mišios ir šiais laikais laikomos Europoje, tačiau itin slaptai. Beje, dabar jos neteko savo klaikaus pobūdžio, atliekamos be kraujo praliejimo, pasižymi vien tik cinizmu ir geidulingumu, turint tikslą sužadinti geismą šventvagystėmis ir misticizmu.

                                                        KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Oreiviai papuolę į laiko skyles

Daugeliui lakūnų ir kosmonautų teko ne kartą stebėti ir pajusti nepaprastus ir baisius nutikimus už kuriuos daugelis iš jų sumokėjo savo psichine sveikata.
1994 metais, vienas iš rusų kosmonautų, pusmetį padirbėjęs kosminėje stotyje MIR pasakojo draugams, kad skrydžio laiku tiek jis tiek jo porininkas jausdavo fantastinius pojūčius.
Jiems atrodydavo kad jie pavirsta kitais žmonėmis, gyvūnais ir netgi humanoidais. Jie tarsi persikeldavo į kitus matavimus, nežinomas planetas. Pradėdavo kontaktuoti su kažkokiu nežinomu visatos informacijos centru. Apie panašią būklę pasakodavo ir kiti kosmonautai iš kitų kosminių ekipažų, bet nei vienas iš jų nenorėdavo paviešinti šiuos faktus visuomenei. Žinomi atvejai kai laivuose kosmonautai sutikdavo senai mirusių artimųjų fantomus arba pradėdavo bendrauti su žemėje pasilikusių žmonių sielomis.

Tas pats vyksta ir su lėktuvų pilotais. Pavyzdžiui Didžiosios rankos fenomenas.
Pilotui pradeda atrodyti kad šturvalą laiko ne jo, o kažkieno kito nematoma ranka. Amerikiečių KOP vadovybė nagrinėjo šį reikalą ir pasirodė kad 15 proc. pilotų jaučia šį fenomeną. Manoma kad tai dažnai tampa ir aviakatastrofų priežastimi.
Amerikos pilotai Maiklas Bersas ir Džei Filipas baiginėjo skrydį kai netiketai lėktuvą apsiautė pilka migla ir abu pilotai pamatė kad atsidūrė pakankamai keistoje vietoje. Jie tarsi skrido virš žemės kuri pavirto išdeginta akmenine dykuma. Jiems parodė Hirosimos sprogimą, masines Džorštauno sektantų savižudybes, kitas žmonijos tragedijas. Aplink lėktuvą šoko ugniniai rutuliai ir abu pilotai nusprendė kad jie pateko į pragarą.
Kažkokiu būdu jiems opavyko suvaldyti lėktuvą kuris vėl išsilyginęs skrido žydra ramiojo vandenyno padange…
Sudužusių lėktuvų šmėklos ne toks jau retas reiškinys skraidančiuose lėktuvuose. Virš karinio Montroe aerodromo Škotijoje, dažnai pasirodo du vaiduokliai. Vienas iš jų biplanas kuris sudužo 1913 m., o antras eskadrilės vadas kurio lėktuvas sudužo 1942 m. avarijos metu.
Kalbama kad avariją sukėlė mechanikas kuris nekentė vado. Manoma kad jis ieško kaltininko kuriam galėtų atkeršyti už savo pirmalaikę žūtį. Virš Anglijos aerodromo Biggin Hill (kažkada ten buvo KOP bazė) periodiškai pasirodo atrojo pasaulinio karo laikų naikintuvas Spitfaier. Daugybės liudininkų akivaizdoje lektuvas skutamuoju skridimu laksto aplink aerodromą, o kartais net būna girdimas jo variklio darbas.
Specialistai mano kad lėktuvai gali patekti į anomalius “laiko tėkmės sutrikimo taškus”. Būtent tuom jie stengiasi paaiškinti kokiu būdu lėktuvai kartais atsiduria kitame laike arba atsiranda per tūkstančius kilometrų nuo tos vietos, kur jie negalėtų patekti fiziškai.
1960 metais, karo lakūnas Sergejus B. tarnavo tolimuosiuose rytuose. Kartą apskridęs nurodytą karinio poligono zoną, jis neteko valdymo. Prietaisų rodyklės užstrigo viršutinėse padėtyse, o už kabinos gaubto tvyrojo absoliuti migla ir jis atrodo net sekundei prarado sąmonę.
Kada jis atsigavo, variklis jau buvo užgesęs, o lėktuvas greitai smigo žemyn. Jam pavyko katapultuotis. Nusileidęs žemėlapyje jis suirado kad randasi už 700 km nuo savo bazės, nors tai tetruko tik keletą minučių daugiausiai dvi.
Su juo poroje skridęs leitenentas pasakojo kad pastarojo Migas tiesiog akyse dingo iš horizonto. Laimei vėliau lakūną pavyko rasti gūdžioje taigoje.
Kai kada paslaptingi lėktuvai (sveiki ir nepažeisti) pas mus patenka iš praeities. 1996 metais Karakase (Venesuela) nusileido DS-4 su 57 keleivių. Pilotas tiesiog paprašė leidimo nutūpti Karakaso aerouoste. Dispetčerius nustebino senoviška mašinos išvaizda. Pilotas per radiją pranešė jog vykdo čarterinį reisą iš Niujorko į Majamį (Majamis randasi 1800 km nuo Karakaso).
Be to jis pranešė kad jie ten turi nusileisti 9:55 val. ryto, liepos 1955 m. Išgirdęs, kad dabar yra gegužės 21 d. 1996 m., išsigandęs pilotas staigiai atplėšė lektuva nuo pakilimo tako į orą ir išnyko. Vėlesnis tyrimas parodė jog šis lėktuvas su 55 keleivių įgula tikrai dingo be žinios 1955 metais.
Tų pačių metų lapkričio 20 d., keistas lėktuvas nusileido ponios Martos Krauford pievelėje iškyšulio Saunt-fortlend rajone (Anglija). Iš kabinos išlipo uniformuotas jaunas kariškis ir paklause ponios kur jis atsidūrė. Jai pasirodė jog jis serga todė pakvietė jį į namus ir iškvietė jam gydytoją.
Pilotas pareiškė jog jis yra Džonas E. Houkeris ir yra JAV KOP leitenantas kurį atakos metu numušė vokiečių naikintuvas virš Belgijos. Daugiau jis nieko sakė neatsimenąs.
Mašina pasirodė besantis Naikintuvas “Kertis” joje matėsi kulkodsvaidžio padarytos skylės. Pilotas buvo patalpintas į psichiatrinę ligoninę, o mašiną kažkur išsivežė kariškiai.
2002 m. pabaigoje, įvyko dar vienas inicidentas Aerouoste Baka-Raton (JAV, Florida), kai ten nusileido nedidelis vienmotoris lėktuvėlis (senovinės REDFORD-ROUZ markės). Jį pilotavo labai sena moteris. Ji pasivadino Biuldoi Xenderson, pareiškė jog jai 20 metų ir ji lakūne vykdžiusi treniruojamaji skrydį 1923 metais.
Xenderson pranešė, kad skrydžio metu ji pateko į rūko juostą ir pasukusi atgal nesugebėjo pažinti ankstesnių vietų, todėl jai teko leistis pirmame pasitaikiusiame aerodrome.
Keistą senutę pradėjo tyrinėti psichiatras ir pasirodė jog ji neatsimena nei vieno įvykio įvykusio po 1923 metų.

                                        KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Interviu su ateiviu (3 DALIS)

Nuoroda į 2 dalį:
http://www.neisaiskintireiskiniai.blogspot.com/2013/04/interviu-su-ateiviu-2-dalis.html

Klausimas: Jūs minėjote karą kuris vyko tarp ateivių prieš 65 milijonus metų. Tai atsitiko daug anksčiau nei jūsų rūšis tapo mąstanti (tai, kaip aš supratau). Iš kur pas jūs tiek daug žinių apie pirmąjį karą ir jūsų pačių evoliuciją?

Atsakymas: Tai geras klausimas. Daug geresnis nei prieš tai. Mūsų žinios apie pirmąjį karą pilnumoje ateina iš senovinio artefakto, kurį prieš 16.000 metų rado mūsų archeologai, žemyne kurį jus šiuo metu vadinate „Šiaurės Amerika”. Jie rado apvalią plokštę, kurios skersmuo pagal jūsų skaičiavimus atitinka 47 centimetrus. Plokštė buvo pagaminta iš net mums nežinomos magnetinės medžiagos ir jos viduje buvo įmontuota kita plokštė kristalinė, į kurios molekulinę struktūrą buvo įkoduotas milžiniškas kiekis informacijos. Tą atminties plokštę pagamino paskutiniai po sprogimo išlikę gyvi žmonių rasės atstovai iš „Procyono” ir tai buvo prieš 65 milijonus metų, bet plokštė buvo visiškai sveika kai mes ją radome.

Mūsų mokslininkai sugebėjo iškoduoti visą informaciją ir taip mes sužinojome apie įvykius kurie vyko gilioje senovėje ir kurie privedė prie dinozaurų išnykimo. Lėkštėje buvo informacija apie abi rūšis, bet daugiausiai apie humanoidus ir apie įvykius ir ginklus įskaitant ir panaudotą bombą. Taip pat buvo aprašyti gyvūnai ir Saurians rūšis tuo metu gyvenusi Žemėje, įskaitant ir mūsų protėvius.

Klausimas: Kas atsitiko ateiviams?

Atsakymas: Tiksliai mes nežinome. Žemėje išgyvenę humanoidai žinoma išmirė per kelis ateinančius metus po bombos sprogimo kaip ir kiti panašūs į juos, o reptilijos (tiek kiek mums žinoma) į Žemę negrįžo. Kas liečia reptilijas visai įmanoma, kad jiems fiziškai pasidarė neįmanoma grįžti kadangi tie burbulai (kaip aš juos pavadinau) tarp išmatavimų kartais juda keisdami savo išsidėstymą. Dar yra teorija, kad ta rūšis per milijonus metų nustojo egzistavusi.

Klausimas: Kaip gali būti, kad mūsų šiuolaikiniai mokslininkai neranda jokių pėdsakų, nei jūsų kaulų-skeletų liekanų jeigu jūs tikrai gyvenate Žemėje tokį ilgą laikotarpį? Mes radome daug primityvių dinozaurų skeletų, bet nei vieno išsivysčiusios reptilijos su didesne kaukole ar ranka su nykščiu apie kokią jūs pasakojote.

Atsakymas: Taip jūs radote, bet jūsų „genialūs” mokslininkai nesugeba pilnai ir teisingai skeletų atkurti nes jie bando atkurti reptilijas kaip gyvūnus o ne protingas būtybes. Jums pasirodytu juokinga jei sužinotumėte kiek jūsų muziejuose Saurian skeletų neteisingai atkurti į gyvūnus kurie niekada neegzistavo. Jūs naudojate kaulus kurie nesiderina tarpusavyje o jei jums kokio trūksta tai patys pagaminate jį dirbtiniu būdu. Daugelis jūsų mokslininkų tai žino, bet jie nenori tai viešinti kadangi negali to paaiškinti, teigdami, kad kai kurių kaulų tiesiog trūksta ir, kad jų sukurta konstrukcija yra teisinga. Daugelis mūsų kaulų buvo panaudoti atkuriant Iguanodonus, pavyzdžiui rankos su nykščiu (pažiūrėk muziejuose ir suprasi, kad aš teisi.) Mokslininkai, šalyje kurią jūs vadinate Amerika, sėkmingai atkūrė teisingą mūsų skeletą, prieš kelis metus, bet vyriausybė (kuri žino apie mūsų egzistavimą) jį konfiskavo. Dėl to kaip mes gyvename (ir gyvenome tūkstančius metų) visiškai po žeme, jūs ir nerasite mūsų liekanų ar skeletų.

Klausimas: Kartais jūs minite požeminius miestus su dirbtine saulės šviesa. Ar tai reikštu, kad Žemė yra tuščiavidurė su antra saule viduje?

Atsakymas: Ne, Žemė nėra visiškai tuščiavidurė ir jos viduje nėra antros saulės. Šios žinios yra juokingos ir tai fiziškai neįmanoma, net jūs turėtumėt būti pakankamai protingi, kad netikėtumėt tokiais dalykais. Ar jūs įsivaizduojate kokios masės saulė turi būti, kad galėtu generuoti energiją ir šviesą? Ar tikrai galėtumėt įsivaizduoti mažą veikiančią saule planetos viduje? Kai aš kalbu apie požeminę gyvenvietę, turiu omeny plačią urvų sistemą. Urvai, kuriuos atradote netoli paviršiaus nei iš tolo neprilygsta tiems milžiniškiems urvams kurie yra gyliai po žeme (nuo 2000 iki 8000 metrų gylyje, pagal jūsų matavimo sistemą) kurie sujungti su paviršiumi įvairiais tuneliais ir mažesniais urvais. Mes gyvename dideliuose ir pažangiuose miestuose kurie pastatyti gyliai po žeme. Didžiausios mūsų susibūrimo vietos randasi po Antarktida, vidurio Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje.

Kai aš kalbu apie dirbtinę saulės šviesą tai neturiu omeny tikros saulės, bet visokiausių rūšių technologinius šviesos šaltinius (taip pat ir gravitacinius) kurie apšviečia urvus ir tunelius. Kiekviename mieste mes turime vietas kur skleidžiama stipri ultravioletinė šviesa. Tokias vietas mes naudojame savo kraujo sušildymui. Taip pat yra vietų ir paviršiuje, kurias mes naudojame tokiam pačiam tikslui. Tai vietos toli nuo žmonių, daugiausia Amerikoje ir Australijoje.

Klausimas: Kur mes galime rasti tokias įėjimo į urvus vietas?

Atsakymas; Ar tu tikrai manai, kad aš nurodysiu tikslias vietas. Jei norėsi rasti tokia vietą turėsi ieškoti jos pats, bet aš nepatarčiau to daryti. Kai prieš keturias dienas aš atėjau į paviršių tai pasinaudojau įėjimu kuris yra už 300 kilometrų į šiaurę nuo čia, prie didelio ežero, bet aš nemanau, kad tu sugebėtum jį rasti. Šioje pasaulio dalyje yra tik keli įėjimai, kiti dar šiauriau ir vienas labiau į rytus. Nedidelis patarimas jums: jeigu atsidursite nedideliame urve ar tunelyje, kuris atrodo kaip dirbtinai iškastas ar panašus į šachtą ir kuo toliau tuo sienos atrodys lygesnės o iš vidaus jausite einanti šiltą orą arba išgirsite silpną ventiliacinės įrangos darbo garsą, ieškokite lygios dirbtinės sienos su pilkom metalinėmis durimis. Jeigu jums pavyks tas duris atidaryti (dėl ko aš labai abejoju) jūs atsidurtumėt apvalioje patalpoje su ventiliacine įranga ir liftais į požemį. Tai greičiausiai bus įėjimas į mūsų pasaulį. Jei jums pavyko pasiekti tokia vietą žinokite, kad mes jūs matome. Jeigu jūs įėjote į tokią apvalią patalpa, tai jums geruoju tikrai nesibaigs, bet jeigu jūs jau esate čia, ieškokite ant sienų reptilijos ženklo, dažniausiai jie būna du. Jeigu ženklų nėra arba jie kitokie, greičiausiai jums nepasisekė dar labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, kadangi ne visi požeminiai urvai priklauso mūsų rūšiai. Kai kurie nauji tuneliai yra valdomi ateivių ir jie tikrai nėra jums draugiški. Mano patarimas: jei atsidursite tokiam įrengime po žeme, bėkite iš ten kaip galima greičiau.

Klausimas: Anksčiau minėjai, kad naudojiesi vardu „Lacerta” kai būni tarp žmonių ir, kad tau patinka būti saulėje Žemės paviršiuje. Bet kaip tu gali būti tarp žmonių, tu neatrodai kaip mes, kiekvienas iš karto pastebėtu skirtumus. Kodėl niekas niekada nematė tokių kaip jūs ir neaprašė jei jūs gyvenate tarp mūsų visą tą laiką. Ar gali tai paaiškinti?

Atsakymas: Pirmiausiai tai mano rūšis buvo ne tik matoma ir aprašyta, bet netgi mus garbino kaip Dievus jūsų primityvioj praeity. Apie mus rašo netgi Biblijoje. Jūs galite rasti mūsų apibūdinimus ir netgi piešinius įvairiose šventyklose, labiausiai pietų Amerikos kontinente. Taip vadinami „protingi” žmonės iš Indijos ir iš Azijos kalnų daug kartų aprašė mus savo knygose taip pat su kitais „protingais” žmonėmis iš Afrikos kontinento. Manau mes daugiausiai aprašoma, ne žmonių rūšis (neskaitant „Illojiim”) jūsų istorijoje. Jei netiki pasidomėk savo istorija ir pamatysi, kad aš sakau tiesą. Jūsų „didieji mokslininkai” mūsų egzistavimą vadina tik prietarais o šiuolaikiniai „protingi” žmonės pamiršo apie mūsų egzistavimą praeityje.

Net dabar žmonės mus dažnai mato taip kaip mes iš tiesu atrodome, žemės paviršiuje arba šalia įėjimų į urvus ir tuneliuose, bet deja jūsų informacinės priemonės nepriima pranešimų iš tokių „bepročių” nelaikydami jų rimtais (o mums tai tik išeina į naudą ir tai yra priežastis kodėl mes kartais leidžiame mus matyti.) Kai kurie iš mūsų tiesiogiai bendradarbiauja su jūsų mokslininkais ir politikais, bet tai yra laikoma paslaptyje (top secret – kaip jūs pavadintumėt) ir niekas iš paprastų žmonių to nežino. Šis bendradarbiavimas daugiausiai vyksta dėl artėjančio karo su ateiviais ir mūsų pagalbos šiame kare.

Bet taip pat yra ir kitas paaiškinimas kodėl mes galime būti tarp jūsų ir kodėl mūsų nemato. Tai ir vėl gali pasirodyti neįtikėtina ir netgi šokiruoti, bet kadangi tu paklausei, aš bandysiu paaiškinti. Aš jau tau minėjau, kad mes turime labiau ištobulintus protinius sugebėjimus nei jūsų rūšis ir sakydama „labiau tobulus” turiu omeny, kad mes galime naudotis telepatija ir telekineze nuo pat mūsų gimimo dienos (iš tiesu vaikas su mama pirmus mėnesius po gimimo bendrauja telepatiškai) be jokių specialių treniruočių. Mūsų smegenų struktūra šiek tiek skiriasi nuo jūsų ir mūsų hipofizė didesnė ir labiau aktyvi nei jūsų, ypač kai mes būname saulės šviesoje. Mūsų proto sugebėjimai yra daug stipresni nei jūsų, bet gerokai silpnesni nei tu ateivių šioje planetoje, kurie sugeba judėti per „išmatavimų burbulus”.

Aš niekada nebuvau labai stipri tuose proto sugebėjimuose, bet mes visi turime šiuos sugebėjimus ir galime naudoti juos ne tik savo apsisaugojimui, bet ir puolimui.

Kai mes esame paviršiuje ir susitinkame žmones (pavienius ar grupes, tai neturi reikšmės, jūsų visų protas taip kaip vieno), mes sugebame telepatiškai perduoti komandą „Matyk mus kaip vieną iš savų” ir silpnas žmonių protas priima šią komanda nesipriešindamas ir jūs matote mus (nors mes ir atrodome kitaip) kaip normalius žmones. Aš dariau tai daug kartų ir jūsų silpnas protas mato mane kaip rudaplaukę, gana patrauklią moterį, kadangi aš sukūriau tokio tipo vaizdą savo galvoje ir galiu jį perduoti jums be jokių problemų. Žinoma man prireikė šiek tiek laiko, kad išmokčiau tuo teisingai naudotis, bet dabar tai veikia automatiškai ir kai aš vaikštau tarp daugybės žmonių, niekas negali manęs pažinti. Yra paprastas jungiklis (matykite mus taip kaip mes atrodome/matykite mus taip kaip mes norime, kad mus matytumėt) Tas jungiklis jūsų sąmonėje ir jis ten buvo patalpintas tuo metu kai „Illojiimai” jūs sukūrė. Tuo jungikliu naudojasi ir kitos ateivių rasės. Tai net lengviau nei jūs galite įsivaizduoti. Kai vyksta ateivių susitikimai su žmonėmis, jie visada pasinaudoja tuo jungtuku. Kai aš pirmą kartą susitikau su E.F. jis taip pat mane matė kaip normalią moterį ir aš pamenu kaip jis išsigando kai aš jam atskleidžiau savo tikrąją išvaizdą.

Klausimas: Ar tu nori pasakyti, kad dabar galėtum mane įtikinti, kad aš kalbu su normalia moterimi o ne su reptilija kokia aš tave matau?

Atsakymas: Tikriausiai, bet manau šiuo atveju tai nesuveiktu. Kai kažkas tiki, kad turi matyti moterį o ne mane aš galiu tai padaryti su jo protu be problemų (netgi su didelėm grupėm žmonių) kadangi niekas nesitiki pamatyti reptiliją. Bet aš jau leidau tavo protui pamatyti mane taip kaip aš iš tiesų atrodau nuo pat mūsų pirmo susitikimo ir aš nebandžiau jo apgauti, todėl tu žinai, kad aš nesu moteris. Jei aš dabar pabandyčiau tai pakeisti, manau tai privestu prie absoliučios sumaišties tavo galvoje ir tu tikriausiai net prarastum sąmonę o aš nenoriu tau pakenkti. Kaip jau sakiau man neypatingai gerai sekasi tokie dalykai.

Klausimas: Ar tu gali ir nužudyti su šitais sugebėjimais?

Atsakymas: Taip, bet tai draudžiama. Bet tai nereiškia, kad tai nebuvo daroma.

Klausimas: Ar abi lytys turi tokius sugebėjimus?

Atsakymas: Taip.

Klausimas: O kas liečia nuotraukas? Kaip jūs atrodote nuotraukose?

Atsakymas: Tai kvailas klausimas. Nuotraukose aš atrodau kaip normali reptilija nes aš negaliu įtakoti nei nuotraukos nei foto aparato, tik fotografo protą. Jei mane nufotografuotu, tai padarę nuotrauką pamatytu mane taip kaip aš iš tiesų atrodau. Tai yra priežastis kodėl mums neleidžiama būti nufilmuotiems arba nufotografuotiems ir mes privalome vengti kamerų bet kokiu būdu kai būname paviršiuje, o tai yra labai sudėtinga ir žinoma mes kartais patenkame į kadrą mums nežinant. Kartais jūsų slaptosios tarnybos daro tai specialiai.

                                                          KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Interviu su ateiviu (2 DALIS)

SPAUSK ČIA JEI NORI PERSKAITYTI 1 DALĮ

http://www.neisaiskintireiskiniai.blogspot.com/2013/04/interviu-su-ateiviu-1-dalis.html

Klausimas: Jūs paminėjot kitus, artimus jūsų vardui. Ar tai jūsų šeima?

Ne. Jūs tai pavadintumėt „šeima”, bet tuo žodžiu jūs vadinate tik tuos kurie genetiškai jums artimi, kaip tėvas, mama ir vaikas. Kaip aš jau minėjau mūsų vardas labai sudėtingas. Dalis mūsų vardo priklauso tik mums ir nėra nei vieno kito su panašiu, bet dalis vardo, jo vidurys, nusako kokiai „šeimai” mes priklausome (aš turiu naudoti žodį „šeima” nes jūs savo žodynuose neturite nieko tinkamesnio). Tai nereiškia, kad mes giminingi genetiškai, kadangi tos grupės gana didelės, juose nuo 40 iki 70 asmenų. Žinoma ryšys su tėvu ir motina yra stipriausias, bet man būtu labai sunku nupasakoti visą mūsų labai seną ir sudėtingą socialinę sistemą, kad suprastumėt tam reikėtu daug valandų vien tik įvadui. Gal mes galėtume susitikti kitą kartą ir jeigu bus poreikis aš bandyčiau visą tai paaiškinti.

Klausimas: Ar jūs turite uodegą, kaip kitos reptilijos?

Atsakymas: O ar jūs matote ją? Ne mes neturime jokios matomos uodegos. Jei pažiūrėsite į mūsų skeletą, matosi tik nedidelis apvalumas stuburo pabaigoje. Tai nereikalingas mūsų protėvių palikimas. Mūsų embrionai pirmuose vystymosi mėnesiuose turi uodegą, bet jos dingsta prieš gimstant. Uodegos reikalingos tik primityvioms rūšims, kurios vaikščiodamos ant dviejų kojų, tokiu būdu palaiko pusiausvyrą. Mūsų skeletai per ilgą evoliuciją pasikeitė ir dabar atrodo beveik kaip jūsų.

Klausimas: Jūs minėjote, kad gimstate kitaip nei mes. Ar jūs dedate kiaušinius?

Atsakymas: Taip, bet ne taip kaip jūsų paukščiai ar primityvios reptilijos. Faktiškai embrionas auga baltyminiame skystyje, motinos gimdoje, bet yra ir ovalo formos kreidinis plonas apvalkalas, kuris užpildo visą gimdą. Ruošiantis gimdyti, kiaušinis paspaudus išeina pro makštį. Po kelių minučių vaikelis išeina iš to kiaušinio pats, tam pasinaudoja tais dviem rageliai ant vidurinių pirštų krumplių, kad prasidraskytu kevalą ir atliktu pirmą įkvėpimą. Mūsų naujagimis nėra toks didelis kaip pas jus. Jis siekia 30 cm. Kiaušinis 40 cm.

Klausimas: Ką gali papasakoti apie savo kūno temperatūrą?

Atsakymas: Mes ne žinduoliai ir mūsų kūno temperatūra priklauso nuo mus supančios aplinkos temperatūros. Jei paliesite mano ranką, pajusite kad ji žymiai šaltesnė nei jūsų. Mūsų temperatūra svyruoja 30-33 laipsnių ribose, bet po to kai pasišildome saulėje, ji siekia 40 laipsnių. Tai suaktyvina visą organizmo veiklą. Tai tas pats kaip jums užsiiminėti intymiais veiksmais, mes gauname didžiausią malonumą. Mes taip pat mėgstame plaukioti šiltame vandenyje ar kituose skysčiuose, kad pakelti savo kūno temperatūrą. Pabuvus keletą valandų pavėsyje mūsų temperatūra vėl tampa 30-33. Tai nėra mums kenksminga, bet geriau jaučiamės po saule.

Klausimas: Ką jūs valgote?

Atsakymas: Aplamai tai tą patį ką ir jūs: augalus, vaisius, daržoves, tam tikros rūšies grybus iš požeminių ūkių. Taip pat mes valgome kai kurias būtybes ar jų dalis, kurios jums yra nuodingos.

Pagrindinis skirtumas tarp jūsų ir mūsų yra tas, kad mes turime valgyti žalią mėsą, kadangi mūsų kūnas reikalauja baltymų. Mes negalime egzistuoti kaip visiški vegetarai, nes mūsų organizmas nustotu funkcionuoti ir mes mirtume jau po kelių savaičių, gal mėnesių jei nevalgytume mėsos.

Daugelis iš mūsų valgo žalią mėsą ir panašius dalykus, nors asmeniškai man labiau patinka virta, taip pat mėgstu tokius vaisius kaip obuoliai ir apelsinai.

Klausimas: Ar galite man papasakoti ką nors apie jūsų rūšies istoriją ir vystymosi evoliuciją? Kokio amžiaus jūsų rūšis? Ar jūs išsivystėte iš primityvių roplių?

Atsakymas: O, tai labai ilga ir sudėtinga istorija ir tai pasirodys jums visiškai neįtikėtina, bet tai visiška tiesa. Aš pasistengsiu paaiškinti trumpai.

Maždaug prieš 65 milijonus metų, daugelis iš mūsų neišsivysčiusių protėvių iš dinozaurų rasės išmirė per globalinį kataklizmą. To priežastis nebuvo natūrali katastrofa – asteroido susidūrimas su Žeme (jūsų mokslininkai taip manydami yra neteisūs) bet karas tarp dviejų nežemiškų civilizacijų, kuris vyko aukštai planetos atmosferoje ir orbitoje.

Remiantis mūsų ribotomis žiniomis tai buvo pirmasis ateivių karas Žemės planetoje, bet toli gražu ne paskutinis ir dar vienas karas nusimato netolimoj ateity, tuo tarpu kai šaltasis karas (kaip jūs jį vadinate) tarp ateivių vyksta paskutinius 73 metus.

Oponentai šiame 65 milijonų metų senumo kare buvo dvi išsivysčiusios nežemiškų civilizacijų rasės, kurių vardai ir vėl yra paprasčiausiai neištariami jūsų kalboje. Aš galiu juos ištarti, bet tai pažeistu jūsų ausų būgnelius jei padaryčiau tai originaliu būdu.

Viena rasė buvo humanoidai, kaip jūsų rūšis, bet daug vyresnė. Ji iš šitos visatos, iš Saulės sistemos žvaigždyno, kuri jūs savo žemėlapiuose vadinate „Procyon”. Kita rūšis, apie kurią mes žinome ne tiek daug, buvo reptilijų rūšis, bet ji neturi nieko bendro su mumis, kadangi mes išsivystėme iš vietinių Saurians be išorinės įtakos, neskaitant tam tikro mūsų pačiu genetinio pasitobulinimo, bet apie tai vėliau. Pažengusi reptilijų rasė atvyko ne iš šios visatos, bet iš, hm….kaip čia jums paaiškinus… Jūsų mokslininkai lyg šiol nesupranta tikros visatos struktūros, kadangi jūsų nelogiškas protas nesugeba matyti paprasčiausių dalykų ir remiasi klaidingais matematiniais skaičiavimais. Tai yra jūsų rūšies genetinio programavimo dalis apie kurią aš papasakosiu vėliau. Leiskite man pasakyti, kad jūsų supratimas apie visatą toks, koks buvo prieš 500 metų.

Pabandysiu panaudoti jums suprantamą terminą: kita rūšis atėjo ne iš šitos visatos, bet iš kito „burbulo” putoje iš kurios sudaryta visa kūrinija. Jūs pavadintumėt tai kitu išmatavimu, bet tai neteisingas žodis, jūs aplamai klaidingai suprantate net tai kas yra kita dimensija.

Faktas, kurį jums reikėtu prisiminti yra tas, kad labiau pažengusios rūšys sugeba keliauti per „burbulus” persikeldami iš vieno į kitą, naudodami, kaip jūs tai pavadintumėte, kvantines technologijas, bet kartais jos tai daro naudodamos vien tik savo protą (mano rūšis taip pat turi išvystytus protinius sugebėjimus lyginant su jūsų rūšimi) bet mes nesugebame pereiti iš vieno burbulo į kitą be technologijų pagalbos. Kiti gyvenantys šioje planetoje tai sugeba ir jums tai atrodo kaip stebuklai, lygiai kaip tai atrodė ir jūsų protėviams.(Virgio trigrašis: moka ir mūsų žmonės, pavyzdžiui akademikas N.Levašovas ir be jokios technikos, protinių sugebėjimų būdu kaip čia išsireiškė)

Bet grįžkime prie mūsų istorijos. Pirmoji rūšis (humanoidai) atskrido į Žemę apie 150 metų anksčiau už reptilijas ir įkūrė čia kelias kolonijas tada egzistavusiuose kontinentuose. Buvo įkurta gana didelė gyvenvietė vietovėje, kurią jūs šiuo metu vadinate „Antarktida” ir dar viena kontinente kuris šiuo metu vadinamas „Azija”. Tie žmonės gyveno, kartu su į gyvūnus panašiais Saurians, be jokių problemų.

Kai išsivysčiusi reptilijų rūšis taip pat atvyko į šią planetą, humanoidai iš „Procyono” bandė bendrauti taikingai, bet jiems tai nepavyko ir po kelių mėnesių prasidėjo karas. Turi suprasti, kad abi rūšys domėjosi šia jauna planeta ne dėl jos biologijos ar neišsivysčiusių jos gyventojų, bet tik dėl vienos priežasties: žaliavos, labiausiai vario. Kad suprastum priežastį turi žinoti, kad varis yra labai svarbi žaliava kai kurioms išsivysčiusioms rūšims, netgi šiandien, kadangi jisai junginyje su nepatvariomis medžiagomis sukuria naujas stabilias medžiagas, kai jis yra paveikiamas aukšto dažnio elektromagnetine iškrova, nustačius teisingą kampą ir apšvitinus stipriu branduolinės radiacijos lauku ir toms energijoms paveikiant vienai kitą. Tokio tipo vario lydinys su kitom medžiagom, atliktas stipriame magnetiniame-radiaciniame lauke gali sukurti ypatingo tipo ir stiprumo jėgos lauką, kuris labai naudingas įvairiems technologiniams sprendimams (bet tai yra ypatingai sudėtinga formulė, kurios jūs neatrasite dėl savo primityvaus proto). Abiem rūšimis reikėjo Žemės vario atsargų ir dėl to jos pradėjo neilgai trunkanti karą, kuris vyko ne tik pačioje planetoje, bet ir jos orbitoje ir atmosferoje. Pradžioje atrodė, kad humanoidai laimi, bet paskutinėje kovoje reptilijos nusprendė panaudoti eksperimentinį ginklą – bombą, kuri turėjo sunaikinti visą gyvybę planetoje, bet nepaliesti vertingų žaliavų ir vario atsargų.

Bomba buvo paleista iš kosmoso į vietą, kurią jūs šiandien vadintumėt „Centrine Amerika”. Kadangi ji sprogo vandenyne įvyko nenumatytas susijungimas su vandeniliu ir rezultatas buvo visai ne toks kokio tikėjosi reptilijos. Sprogimas buvo per daug galingas. Mirtina radiacija, milžiniškas kiekis anglies dvideginio ir branduolinė žiema kuri tesėsi beveik 200 metų buvo viso to rezultatas.

Dauguma humanoidų žuvo o reptilijos prarado susidomėjimą planeta dėl net mums nežinomų priežasčių – galbūt dėl radiacijos. Žemė buvo palikta likimo valiai o visa kas gyva jos paviršiuje – žuvo. Beje viena iš bombos pasekmių buvo įvairių elementų nuosėdos planetos paviršiuje, vienas iš jų buvo Iridis. Jūsų šiandieniniai mokslininkai mano, kad Iridis dirvožemyje atsirado kai Žemė susidūrė su asteroidu, dėl kurio išmirė dinozaurai. Tai netiesa, bet iš kur jums žinoti.

Ir taip, dauguma dinozaurų išmirė, ne dėl sprogimo, bet dėka viso to kas sekė po karo, labiausiai dėl branduolinės žiemos ir radioaktyvių nuosėdų. Beveik visi dinozaurai ir reptilijos išmirė per ateinančius 20 metų. Kai kurie iš jų gyvenantys vandenynuose sugebėjo išgyventi dar apie 200-300 metų, bet vėliau išmirė ir jie kadangi pasikeitė klimatas. Nors branduolinė žiema po 200 metų pasibaigė, Žemėje buvo gerokai šalčiau nei anksčiau.

Nežiūrint į kataklizmus, kai kurios rūšys sugebėjo išgyventi: žuvys (kaip rykliai) kai kurie paukščiai ir keisti išsigimę žinduoliai, įvairios reptilijos, kaip krokodilai ir maži, bet išsivystę dinozaurai, kuriuos jūs šiuo metu vadinate – Tiranozaurais.

Ši naujoji reptilija vaikščiojo ant dviejų kojų ir atrodė panašiai kaip mūsų atkurtasis Iguanodonas, bet buvo mažesnė, apie1.5 metro, turėjo kai kurias humanoidų savybes, kitokią kaulų struktūrą, didesnę kaukolę ir smegenis, kitokius organus, virškinimo sistemą ir ranką su nykščiu ir galėjo suimti daiktus. Jų smegenų struktūra buvo geresnė ir jie turėjo akis visai kaip mūsų. Tai buvo mūsų tiesioginis protėvis. Yra teorija, kad radiacija privedė prie šitos rūšies mutacijos, bet tai neįrodyta. Šis į žmogų panašus dinozauras vystėsi sekančius 30 milijonų metų (kaip aš sakiau anksčiau, rūšims reikia daug daugiau laiko evoliucijai, nei jūs galite įsivaizduoti) ir tik jūsų atveju tai buvo dirbtinai pagreitinta. Tos būtybės buvo pakankamai protingos, kad neišmirtu per kelis milijonus metų, kadangi jos išmoko keisti savo įpročius, gyveno urvuose, kad nebūtu šaltame ore, išmoko naudotis primityviais įrankiais ir svarbiausia naudoti ugnį, kad galėtu sušildyti savo kraują kas mūsų rūšiai yra labai svarbu. Per kitus 20 milijonų metų ši rūšis pasidalino į 27 porūšis ir tarp jų vyko daug primityvių karų dėl dominavimo.

Pasirodo gamta nebuvo labai draugiška mūsų rūšiai ir 24 iš 27 porūšių išnyko evoliucijos eigoje, kadangi jų organizmas ir protas nebuvo pakankamai gerai išsivystęs, kad išgyventu ir pagrindinė to priežastis buvo ta, kad jie nesugebėjo keisti savo kraujo temperatūros jeigu pasikeisdavo klimatas. 50 milijonų metų po karo kai išnyko dinozaurai, tik 3 dabar jau technologiškai pažengusios reptilijų rūšys liko planetoje su visais kitais gyvūnais. Vėliau natūralus ir dirbtinis kryžminimas sujungė visas tris rūšis į vieną ir dėka išrasto genetinio modifikavimo mes sugebėjome sunaikinti geną kuris mus skirdavo į porūšis. Mes tikime, kad tai ir buvo laikas kai mūsų pagrindinė reptilijų rūšis, tokia kokią tu matai mane šiandien, buvo sukurta per genetinius modifikavimus. Tai buvo maždaug prieš 10 milijonų metų ir mūsų evoliucija tuo metu beveik sustojo neskaitant nedidelių patobulinimų ateityje.

Kaip matai, mes esame labai sena rasė lyginant su jumis, kurie tuo metu karstėsi po medžius kaip maži į beždžiones panašūs gyvūnai, tuo metu kai mes kūrėme technologijas ir kolonizavome kitas planetas šioje sistemoje, statėme didžiulius miestus (kurie per amžius pradingo be pėdsakų) ir manipuliavome su savo genais tuo tarpu kai jūs dar buvot tik beždžionės.

Prieš 10 milijonų metų mažosios beždžionės pradėjo augti, ir jos nusileido iš medžių ant žemės (ir vėl dėl to, kad pasikeitė klimatas – ypač taip vadinamam Afrikos žemyne). Bet jie vystėsi labai lėtai, kaip tai yra normalu žinduoliams ir jei nieko neeilinio nebūtu nutikę jūsų rūšiai, mes negalėtume sėdėti dabar čia ir kalbėtis, nes aš sėdėčiau savo patogiame, moderniame name o jūs sėdėtumėt savo urvuose apsirengę kailiais ir bandytumėt atspėti ugnies paslaptį arba galbūt sėdėtumėt viename iš mūsų zoologijos sodų. Bet aplinkybės pasisuko kitaip, ir dabar jūs manote, kad esate tobulybės viršūnėje ir galite sėdėti moderniuose namuose, o mes turime slėptis ir gyventi po žeme ir atokiose vietovėse. Maždaug prieš 1,5 milijonų metų, kita ateivių rūšis atvyko į Žemę (ji, kad ir kaip keista, buvo pirmoji humanoidų rūšis per daugiau nei 60 milijonų metų. Tai dar labiau stebintu, jei jūs žinotumėt, kiek skirtingų rūšių yra čia šiandien.) Ši humanoidų rūšis – kuriuos jus vadinate “Illojiim” šiandien – mūsų nuostabai domėjosi ne žaliava ir variu, bet neišsivysčiusiomis beždžionėm. Nepaisant mūsų buvimo šioje planetoje, ateiviai nusprendė padėti beždžionėms vystytis šiek tiek greičiau, kad galėtu pasinaudoti jomis kaip vergų rase savo ateities karuose. Jūsų rūšies likimas mums nebuvo labai svarbus , bet mums nepatiko Illojiimų buvimas mūsų planetoje, ir jiems nelabai patiko mūsų buvimas jų naujame “galaktikos zoologijos sode” ir todėl tai buvo priežastis kilusio karo tarp mūsų ir jų. Jūs galite pasiskaityti apie tą karą knygoje, kurią jūs vadinate “Biblija”, kurioje jis aprašytas gana keista forma. Tikroji tiesa yra labai ilgas ir sudėtingas pasakojimas. Ar galiu tęsti?

Klausimas: Ne, ne dabar. Aš pasižymėjau šiek tiek apie jūsų istoriją, ir dabar aš turiu keletą klausimų. Visų pirma, jūs apimate labai platų laikotarpį. Jūs sakote, kad jūsų primityvūs protėviai gyveno kartu su dinozaurais, išgyveno – kaip jūs pavadinote – dirbtinę katastrofą ir išsivystė per 40 milijonų metų, o savo evoliuciją baigė prieš 10 milijonų metų. Tai skamba per daug neįtikėtinai. Ką galite apie tai pasakyti?

Atsakymas: Aš suprantu, kad tai jums skamba nesuprantamai, nes jūs jauna, genetiškai sukurta rasė. Jūsų istorijos horizontas tik už kelių tūkstančių metų ir jums atrodo, kad taip ir turi būti. Bet taip nėra. Tai neįmanoma. Jūsų užprogramuotas protas visiškai nepajėgus suvokti tokios plačios laiko juostos. Mūsų evoliucija jums gali pasirodyti neįtikėtinai ilga, bet tai yra normalu. Prisiminkite, keli iš jūsų protėvių vystėsi kartu su dinozaurais, išgyvenę bombos sprogimą kaip ir mes. Jie vystėsi lėtai, milijonus metu pasidalindami į įvairias porūšis, kai kurie tapdami didesniais, kiti mažesniais ir tai yra kūno evoliucija. Bet tai neliečia proto ir išminties. Jie paprasčiausi gyvuliai. Žinduoliai vystosi 150 milijonų metų ir tik per paskutinius 2 milijonus metų jie ištobulina savo protą ir mastymą. O jūs sukurti per tokį trumpą laikotarpį manote, kad tai padarė gamta ? 148 milijonai metų yra normali kūno evoliucija ir dar 2 milijonai metų, kad tapti mastančiais, tokiais kaip jūs. Paklausk savęs. Ar tikrai manai, kad jūsų evoliucija buvo natūrali ? Tada jūsų rūšis dar labiau neišmananti nei aš galvojau. Ne mes išsivystėme neteisingai, bet jūs.

3 DALIES NUORODA:
http://www.neisaiskintireiskiniai.blogspot.com/2013/04/interviu-su-ateiviu-3-dalis.html

---------------------------------------------------------------------------------->

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Interviu su ateiviu (1 DALIS)

Tai įvyko 1999 metais gruodžio 16 dieną Švedijoje. Interviu autorius K. Olė.

Autoriaus žodis:

Aš galiu garantuoti kad viskas kas čia žemiau pateikta yra teisybė. Kalbėjausi su ta moteriškos lyties reptilija 3 valandas per kurias ji man parodė ir papasakojo keisčiausių dalykų.

Klausimas: Pirmiausia pasakykite kas jūs.

Atsakymas: Kadangi jūs galite tai matyti savo akimis, aš ne žmogus kaip jūs ir jei iki galo būti sąžiningam aš ne žinduolis, nežiūrint į mano kūno organų sandaros panašumus į žinduolių. Tai evoliucijos rezultatas. Aš – moteris reptilija, priklausanti labai senai reptilijų rasei. (Reptilians).

Mes – žemiečiai ir šioje planetoje gyvename milijonus metų. Mes esame paminėti jūsų religinėse knygose. Kai kurios žmonių rasės senovėje žinojo apie mūsų būvimą, o kai kurios dievino mus, pavyzdžiu kaip Egiptiečiai, Inkai ir kitos gentys. Jūsų krikščioniškoje religijoje męs neteisingai vaizduojami kaip „ pikta gyvatė”.

Klausimas: Jūs galite man pasakyti savo asmeninį vardą.

Atsakymas: Tai sunku, todėl kad jūsų žmogiška kalba – tai neištariama ir nesuprantama. Mūsų kalba labai skiriasi nuo jūsų, mano vardas jūsiškai skambėtu panašiai taip “Sssshiaassshakkkasskkhhhshhh…” labiau akcentuojant garsus „K” ir „SH”. Mes neturime asmeninių vardų kaip jūs. Prašome vadinkite mane “Lacerta”, tai vardas, kurį naudoju kada aš tarp žmonių ir kalbuosi su jais.

Klausimas: Koks jūsų amžius.

Mes matuojame laiką ne taip kaip jūs astronominiais metais ir žemės judėjimu aplink saule. Todėl kad mes paprastai gyvename po žemės paviršiumi, laiką matuojame pagal sukimosi ciklų periodiškumą žemės magnetiniame lauke. Jei išsireikšti pagal jūsų metų skaičiavimą, aš pasiekiau savo suaugusią stadiją ir mano amžius 16 337 ciklai.( tai mums svarbi data). Pagal jūsų žemišką laiko skaičiavimą man 28 metai.

Klausimas: Koks jūsų tikslas. Jūs turite darbą kaip mes.

Atsakymas: Taip, jūsiškai išsireiškus aš studentė, studijuojanti jūsų rūšies socialinius veiksmus. Todėl aš čia ir kalbu su jumis, būtent todėl aš parodžiau savo tikrą išvaizdą ir realų egzistavimą ir būtent todėl aš duosiu jums viską įskaitant ir slaptą informaciją ir į jūsų klausymus atsakysiu sąžiningai. Aš stebėsiu kaip į tai reaguosite jūs ir kiti jūsų rūšies atstovai. Šioje planetoje yra daug jūsų rūšies atstovų melagių ir bepročių, kurie aiškina kad žino visą tiesą apie mus, neatpažįstamus skraidančius objektus ir ateivius, o kai kurie iš jūsų tiki neteisybe. Tai nemalonu netgi mums, tai niekšai žiūrint iš mūsų pusės. Aš asmeniškai noriu pamatyti kaip reaguos jūsų rūšis kai sužinos teisybę, kurią aš jums paskelbsiu. Aš įsitikinusi kad ne kiekvienas patikės mano žodžiais, bet tai jums būtina, norint pragyventi ateityje.

Klausimas: Jūs galite man dabar duoti trumpą atsakymą: UFO realiai skraidantys objektai valdomi ateivių iš kitų planetų ar tai priklauso jūsų rūšiai.

Atsakymas: Kai kurie skraidantys UFO, kaip jūs juos vadinate, priklauso mums, bet dauguma ne. Daugumas „paslaptingų” objektų danguje yra ne techniniai įrenginiai, o neteisingai išaiškinti natūralūs reiškiniai, jūsų mokslininkai nesupranta plazminių raketų atsiradimo viršutinėje atmosferoje. Bet dalis UFO tikrai yra techniniai objektai, kai kurie priklauso jūsų rūšiai, konkrečiai karinei pramonei, dalis kitų planetų ateiviams. Jūsiškiai jus kažkodėl apgaudinėja, tai nesąžininga. Mažiausiai iš visų jūsų stebimų modulių priklauso mums, todėl kad mes labai atsargūs judėdami atmosfera ir mes turime specialius būdus paslėpti savo orlaivių skrydžius. Jeigu jūs perskaitėte žinutę apie pastebėtą danguje cigaro formos ryškiai pilkos spalvos metalinį cilindrinį objektą, su šviečiančiais žyburėliais, nuo 20- 260 metrų aukštyje, jei jis skleidė stiprų gaudesį, turėjo 5 ryškiai raudonas švieseles, vieną iš kurių viršutinėje dalyje, reiškia tas žmogus stebėjo mūsų sukurtą objektą. O tai reiškia kad įvyko kažkoks techninis defektas ar kažkas iš mūsiškių nebuvo atsargus. Taip pat mes turime labai mažą ir diskinės formos laivyną, bet dažniausiai jie priklauso kitiems.

Trikampiai UFO išvis priklauso jūsų pačių kariniams padaliniams, bet jie naudojasi ateivių technologijomis, kad juos sukurti. Jeigu jūs iš tikro norite pamatyti mūsų orlaivius, jūs turite darytis į dangų vidurinėje Azijoje (ypač kalnų rajone), Antarktidoje ir Arktikoje.

Klausimas: Ar jūs turite savo identifikacinį skiriamąjį ženklą, kuris išskiria jus nuo kitų.

Atsakymas: Mes turime du pagrindinius simbolius, kurie išskiria mūsų rūšį. Vienas iš jų (labai senas) – mėlynos gyvatės su keturiais baltais sparneliais juodame fone simbolis (spalvos mums turi religinę prasmę). Šį simbolį naudojo kai kurios mano visuomenės dalys. Bet dabar šis simbolis naudojamas retai – jūs žmonės jį dažnai kopijuodavote savo senoviniuose rankraščiuose. Kitas simbolis yra mistinis, jūs jį pavadintumėte „drakonas apskritimo formoje“, kurio centre yra septynios baltos žvaigždės. Šis simbolis žymei populiaresnis šiandiena. Jeigu jūs vieną iš tų simbolių pamatysite ant cilindrinio objekto-laivo, aš patarčiau eiti iš ten kaip galima greičiau. Vėliau paaiškinsiu kodėl.

Klausimas: Tos septynios žvaigždės kurias jūs paminėjote antrame simbolyje – reiškia plejadas.

Atsakymas: Tai planetos ir palydovai – mūsų buvusių septynių kolonijų saulės sistemoje simbolis. Žvaigždės vaizduojamos mėlyname fone, drakono apskritimas reiškia žemės formą. Septynios baltos žvaigždės reiškia: Mėnulį, Marsą, Venerą ir du palydovai, Jupiteris ir Saturnas. Tai planetos kurias mes buvome kolonizavę, dabar dviejų atsisakyta, todėl teisingiau būtų 5 žvaigždės.

Klausimas: Dėl to kad neleidote jus nufotografuoti, ar galėtumėte save apibūdinti, kaip jūs atrodote.

Atsakymas: Aš suprantu, kad geriau būtų padaryti keletą mano foto, patvirtinimui apie mūsų egzistavimą, todėl kad jūs žmonės esate skeptikai. Bet jeigu jūs ir turėtumėte foto, daugumas žmonių tai vadintu apgaule ir sukčiavimu, kad aš tik užsimaskavusi žmogiška moteris ar kažkas panašaus, tai mane žeistų. Jūs turite suprasti kad aš negaliu leisti nufotografuoti savęs ir savo įrangos ir toliau šis klausimas negali būti diskutuojamas. Viena iš priežasčių – aukšto lygio slaptumas apie mūsų egzistavimą, kita priežastis yra religinė. Bet jūs galite mane ir mano įrangą, kurią parodysiu vėliau, piešti. Aš galiu pabandyti save apibūdinti, bet tai duos mažai naudos įsivaizduoti mane, kadangi pas jus egzistuoja visuotinės nuomonės užprogramavimas, kuri automatiškai neigia reptilinės ir dar intelektualios rūšies egzistavimą. Gerai, aš pabandysiu save apibūdinti.

Įsivaizduokite moterišką žmogaus kūną. Aš irgi turiu dvi rankas, dvi kojas – atramas, galvą. Proporcijos panašios kaip jūsų. Kadangi aš moteriškos giminės, turiu dvi krūtis. Nežiūrint į tai kad mes reptilijos, evoliucijos eigoje, tai įvyko prieš 30 milijonų metų, męs irgi pradėjome duoti savo vaikams pieną, nes tai geriausia kas gali būti. Jūsų rūšiai tai davė vystymasis, dinozaurų epochoje ir dar seniau, o ne už ilgo ir mums. Tai nereiškia kad mes žinduoliai, nors turime krūtis, kurios žymiai mažesnės nei pas žmones. Lytiniai organai atlieka tą pačią funkciją, kaip ir žmogaus. Jie pastebimi išorėje tik mažesni (tai dar viena evoliucijos dovana).

Mano lygi oda, žalsvai pilkos spalvos su vietomis esančiom rusvom dėmėm, kurių daugiau pasitaiko pas moteriškos kilmės atstoves ir daugiau apatinėje dalyje ir ant veido. Jūs juos galite matyti ant mano veido, perkertantys antakius ir ant smakro. Akys pas mus didesnės nei žmogaus, todėl mes geriau matome tamsoje.

Mes turime dvi apvalias ausis, kurios mažesnės nei jūsų ir mažiau išlenktos, bet girdime geriau už jus, todėl kad jos jautresnės garsui ir išskiria platesnį jo dažnio diapazoną. Yra raumuo ausyse, tarsi dangtis kurio pagalba mes galime jas pridengti, pavyzdžiui po vandeniu. Mūsų nosis smailesnė ir turi V-formą tarp šnervių. Mūsų protėviai jos pagalba galėdavo jausti temperatūrą. Dauguma iš mūsų tą savybę jau prarado. Lupos kaip ir pas žmogų, pas moteris didesnės nei pas vyrus, tamsiai rudos spalvos. Dantys balti, aštresni ir stiprūs, palyginus su minkštais žinduolių dantimis. Mes neturime skirtingos spalvos plaukų kaip jūsų rūšis (bet skirtingo amžiau atstovai mėgsta skirtingai dažytis). Mūsų plaukai žymiai storesni ir stipresni už jūsų, lėčiau auga ir tik ant galvos. Mūsų kūnas, rankos, kojos proporcijos panašiai kaip jūsų, bet spalva skiriasi – žalsvai pilka. Mūsų penki pirštai šiek tiek ilgesni ir plonesni. Abi lytys turi rudus taškelius delnuose ir neturime jokių pirštu antspaudų, kaip pas jus. Jei paliesite mano odą tai pajusite kad ji žymiai švelnesnė už jūsų plaukuotą. Virš vidurinių pirštų krumplių yra nedideli rageliai. Nagai pilki ir žymiai ilgesni už jūsų. Moteriškos lyties atstovų nagai daugiau užapvalinti, vyriškos daugiau ilgesni ir aštresni, kartais 5-6 cm. Jeigu jūs paliesite mano užpakalinę kūno dalį galite pajusti kietą kaulinę liniją. Tai ne mano kaulinis stuburas, o odos struktūra, einanti nuo galvos iki liemens. Šioje struktūroje ir plokštelėse yra daug nervinių ataugų, kraujo indelių. Todėl mes visada turime problemą sėdėdami ant jūsų kėdžių. Pagrindinė tų mažų plokštelių užduotis, mūsų kūno temperatūros reguliavimas. Jei mes sėdime ant saulės ar prie dirbtinio šilumos šaltinio, tose plokštelėse prisikaupia kraujo, indeliai išsiplečia. Todėl saulė gali įšildyti mūsų kraują, kuris cirkuliuoja mūsų kūnų ir pro šias plokšteles dėl odos temperatūros pakėlimo, kas mums duoda didžiulį malonumą. Mes neturime bambos, todėl kad gimstame ne tokiu būdu kaip jūs, žinduoliai. Tikiuosi, kad mano apibūdinimas buvo pakankamai detalus. Į smulkmenas nesileisiu, kadangi kiti išoriniai skirtumai nėra tokie žymūs ir per drabužius jų nesimato.

Klausimas: Kokius rūbus pas jus daro ir nešioja.

Atsakymas: Tokius rūbus su kuriais aš dabar, deduosi tik tada kada aš tarp žmonių. Tiesą pasakius jie man nėra patogūs, nešioti tokius aptempiančius drabužius visada neįprastas jausmas. Jeigu mes randamės savo nuosavame požeminiame name ir mūsų dirbtinos saulės srityse, tarp kitų, artimų mūsų vardui, tai mes paprastai būname nuogi. Ar tai jus šokiruoja? Kai mes būname bendrose vietose, tarp kitų mūsų rūšies atstovų, paprastai nešiojame minkštus, plačius rūbus. Kaip jau sakiau, kai kurios mūsų kūno vietos labai jautrios prisilietimams, ypatingai plokštelės nugaroje, todėl mes nesijaučiame gerai su aptemtais drabužiais. Vyrai ir moterys paprastai nešioja tokią pačią aprangą, tik skiriasi spalvos.

2 DALIS:
http://www.neisaiskintireiskiniai.blogspot.com/2013/04/interviu-su-ateiviu-2-dalis.html
----------------------------------------->

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!