Ateiviai ir JAV

2009-ųjų metų pradžioje anglų žurnale „Incounters” buvo išspausdintas ufologo Ričardo Lainhemo straipsnis apie JAV vyriausybės ryšius su ateiviais. Ši tema, nežiūrint į jos sensacingumą, nėra nauja, aukštas pareigas užimančių valdininkų ir kariškių pasakojimai apie pusės amžiaus senumo įvykius kartas nuo karto pasirodo laikraščiuose ir žurnaluose, tačiau nė vienas straipsnis nesulaukė bent kokios nors JAV vyriausybės reakcijos. Ji tyli arba viską neigia trečiaeilių tarnautojų lūpomis.
R.Lainhemas rašo, kad viskas prasidėjo nuo to, kai jis keletą kartų dalyvavo radijo laidose, kuriose pasakojo apie NSO ir protingas nežemiškas būtybes. Po vienos tokios laidos jam į namus paskambino nepažįstamas vyriškis, kuris prisistatė ponu Smitu, ir pasakė, kad klausė pasakojimų per radiją, skaitė jo straipsnius ir nori perduoti svarbią informaciją.
Iš pradžių tyrinėtojas į šį pokalbį pažiūrėjo be pasitikėjimo. Tačiau greitai jo nuomonė pasikeitė, kai ponas Smitas pasakė, kad praeityje jis buvo JAV žvalgybos valdybos operatyvinis darbuotojas ir dabar yra pasiruošęs perduoti dokumentus, susijusius su ateivių veikla Žemėje.
Po kelių dienų ufologas paštu gavo paketą, kuriame buvo slaptų dokumentų, susijusių su amerikiečių specialiųjų tarnybų vykdytu NSO stebėjimu, fotokopijos. Tarp šių dokumentų buvo tokių, kurie buvo skirti išimtinai JAV prezidentui. Lainhemas, kiek galėdamas, įsitikino dokumentų autentiškumu, todėl susitarė susitikti su Smitu.
Oficialus ateivių priėmimas „Edvardso” bazėje
Štai ką papasakojo Smitas. Pirmasis JAV vyriausybės kontaktas su ateiviais įvyko 1953-iais metais, kai vienoje KOP bazėje nusileido NSO. Ateiviai tvirtino, kad jie atskrido iš planetos, besisukančios aplink vieną žvaigždę Oriono žvaigždyne. Derybų metu buvo sutarta apie dviejų ateivių susitikimą su JAV prezidentu D.Eizenhaueriu 1954-ųjų m. vasario 21 d. karinėje „Edvardso” bazėje. Susitikimas buvo nufilmuotas, o juosta saugoma slaptame prezidento archyvo skyriuje.

Po daugelio metų savo pasakojimą apie susitikimą su ateiviais į magnetofono juostą įrašė Čarlzas Sagsas – buvęs JAV laivyno vyriausiasis vadas ir dalyvavęs prezidento grupėje „Edvardso” bazėje. Jis prisimena: „Aš ir keletas bazės karininkų turėjome sutikti ateivius jų nusileidimo vietoje šalia administracinio pastato. Mes laukėme gana ilgai ir jau nusprendėme, kad niekas neįvyks, kai vienas karininkas atkreipė į keistą apvalų debesį, kuris lėtai leidosi ir siūbavo į šonus tarsi švytuoklė. Greitai mes supratome, kad tai ne debesis, o disko formos aparatas, iškilęs iš dviejų pusių. Jo diametras buvo apie 35 pėdos. Matinis aparato paviršius buvo be aštrių kampų, jis žybsėjo. Objektas pakibo maždaug 10 pėdų aukštyje virš betono, pasigirdo šnypštimas ir iš jo išlindo trys teleskopinės atramos, kurios atsirėmė į žemę. Mes pajutome, kad oras prisisotino ozonu. Aplinkui tvyrojo nerimastinga tyla.
Staiga kažkas sutraškėjo, korpuse atsirado ovalo formos anga, pro kurią tiesiog išplaukė dvi būtybės. Iš pirmo žvilgsnio jos mažai skyrėsi nuo žmonių. Vienas ateivis nusileido ant betoninio pagrindo 20 pėdų atstumu nuo objekto, kitas paliko stovėti ant disko krašto. Ateiviai buvo gana aukšti, jų ūgis siekė 8 pėdas, liekno kūno sudėjimo ir panašūs vienas į kitą. Jų šviesūs ir tiesūs plaukai siekė pečius. Jų akys buvo šviesiai mėlynos, o lūpos bespalvės. Tas, kuris stovėjo ant žemės, mums gestu parodė, kad negalima artintis prie jo ir mums būtina laikytis atstumo. Mes visi, laikydamiesi šio atstumo, pasukome link pastato. Aš negalėjau suprasti ar ateivio avalynės stori padai liečia žemę, man atrodė, kad jis judėjo tarsi oro pagalve… ”
Sutartis pasirašyta. Kas toliau?
Derybų metu ateiviai pasiūlė žmonėms pagalbą, vystantis dvasiškai, taip pat pareikalavo sunaikinti branduolinį ginklą, nustoti teršti aplinką ir eikvoti planetos resursus. Pasidalinti savo technologijų paslaptimis jie atsisakė, nes, jų nuomone, žmonija tam nebuvo dar pasiruošusi morališkai – pirmiausia žmonės turi išmokti gyventi kartu su kitais žmonėmis.
Prezidentas Eizenhaueris į ateivių iškeltas sąlygas pažiūrėjo labai įtartinai, ypač tą dalį, kurie lietė branduolinį nusiginklavimą. Esant tuometinei karinei ir politinei padėčiai pasaulyje tai padaryti buvo neįmanoma. Be to, prezidentas galvojo, kad branduolinis ginklas – tai vienintelis dalykas, kuris gali sulaikyti ateivius tiesiogiai įsiveržti į Žemę.

Ateiviai perspėjo Žemės gyventojus neužmegzti kontaktų su kita kosmoso rase, su grobikais „pilkaisiais”, pažadėję padėti kovoti su jais, jei bus pasiektas susitarimas. Su šiais ateiviais įvyko ne vienas susitikimas, po kurių 1954-ais metais buvo pasirašyta sutartis. Po šio įvykio Žemėje atsirado pirmasis kitos kosminės rasės pasiuntinys vardu Krilas. Pagal sutarties sąlygas ateiviai negalėjo kištis į žemiečių reikalus, o JAV – į ateivių reikalus. Ateivių veiklą Žemėje reikėjo laikyti paslaptyje. Ateiviai pažadėjo amerikiečiams su jais pasidalinti savo technologijomis, kurios negali būti panaudotos kariniams tikslams. Be to, ateiviai negalėjo sudaryti sutarčių su kitomis valstybėmis, o žemiečiai – su kitomis kosminėmis rasėmis. JAV įsipareigojo ateivių skraidantiems aparatams sukurti požemines bazes (visiškai įrengta buvo tik viena bazė Nevadoje, kuri žinoma kaip „Objektas 51″). Vėliau su šiais ateiviais buvo sukurtas projektas „Redlight”, pagal kurį prasidėjo reguliarūs amerikiečių lakūnų skrydžiai su ateivių kosminiais aparatais.
Siekiant nuslėpti visas šis sutartis ir masiškai dezinformuoti gyventojus, buvo pradėtos vykdyti tokios žinomos programos, kaip „Blue book” ir „Snowbird”. Visi nepaaiškinami reiškiniai buvo priskiriami slaptiems kariškių bandymams.
Kita kontaktų pusė
Kalbant apie „gerus” ir „blogus” ateivius, verta prisiminti Frensę Svan – nepaprastų sensityvių sugebėjimų moterį, kuri bendradarbiavo su prezidento Eizenhauerio administracija daugeliu klausimų, tame tarpe ir tais, kurie lietė NSO ir ateivius. Jos pateikta informacija pasižymėjo tikslumu. 1959-ais metais F. Svan pranešė, kad „skandinavų” rasė (taip buvo pavadinti ateiviai, su kuriais buvo pasirašyta sutartis) iš tiesų nori apsaugoti mūsų planetą nuo branduolinio susinaikinimo.
Tačiau žiaurūs ir bedvasiai „pilkieji” perėmė iniciatyvą, nustūmę „skandinavus”. Tiek vieni, tiek kiti turi savo požiūrį į mūsų planetą. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „pilkieji” užmezgė kontaktus su JAV valdžios atstovais. Tada paaiškėjo, kad F. Svan buvo teisi. „Pilkieji” sutiko perduoti amerikiečiams kai kurias savo technologijas ir padėti jiems surengti skrydį į Mėnulį bei apsaugoti astronautus jų buvimo Mėnulyje metu. Mainais už tai buvo pareikalauta išduoti Krilą ir nutraukti bet kokius kontaktus su „skandinavais”, svarbiausia – suteikti leidimą laikinai paimti ribotą žmonių skaičių, kad būtų galima kontroliuoti Žemės rasės evoliuciją. „Pilkieji” užtikrino, kad žmonės nenukentės, jie bus ištirti ir sugrąžinti į tą vietą, iš kurios pagrobti. Be to, tokių žmonių atmintyje bus ištrinta visa informacija apie tai, kas nutiko.
Greitai paaiškėjo, kad „pilkųjų” atliekami eksperimentai su žmonėmis nebuvo tokie nekalti. Kai kurie žmonės buvo panaudoti tam, kad būtų išaiškintos galimybės susilieti dviem rasėms. To pasekmė buvo ta, kad Žemės moterys ėmė gimdyti mutantus.
Kadangi žmonės buvo kur kas silpnesni už „proto brolius”, aukščiausiuose JAV valdžios sluoksniuose buvo nuspręsta toliau palaikyti kontaktus su ateiviais, nežiūrint į jų daromus nusikalstamus veiksmus. Juo labiau, kad „pilkųjų” perduotos technologijos skatino mokslinį ir techninį progresą Žemėje bei sukurti daug naujų technologijų, pavyzdžiui, skystųjų kristalų monitorių, palydovinį ryšį, kompiuterį, internetą, spindulinį ginklą, joninį variklį ir kitus panašius dalykus.
Skirtingai nei į žmones panašūs „skandinavai”, „pilkieji” – tai neaukštos būtybės, kurių ūgis siekia 100-120 cm, ir savo kūno sudėjimu primena išsekusius paauglius. Jų kūno oda yra pilkos spalvos, didelė galva ir didžiulės akys, ryškiai išsiskiriančios veide. Vietoje nosies yra dvi angos, po kuriomis yra maža burna. Vietoje dantų yra naudojamos elastingos dantenos. Šių ateivių rankos turi tik keturis pirštus – nėra nykščio. Pėdos mažos, su plėvėmis tarp pirštų.
Kaip ir žemiečiai, „pilkieji” yra dviejų lyčių – moteriškos ir vyriškos. Jų gyvenimo trukmė yra žymiai ilgesnė, nei mūsų – daugiau nei 1000 metų. Įprastinis jų maistas (jei tai galima pavadinti „maistu”) yra tam tikros rūšies šviesos spinduliavimas. Yra teigiama, kad kai kurie ateiviai, gyvenantys JAV su šalies valdžios leidimu, maitinasi trintomis daržovėmis ir ledais.
R.Lainhemas perspėja: „Skaitytojai turi suprasti, kad mano straipsnyje pateikiamą informaciją JAV valdžia laiko ypatingo slaptumo, todėl šios šalies vyriausybė niekada nepatvirtins pateikiamų faktų”. Mes turime teisę užduoti klausimą – ar Lainhemo straipsnyje pateikti faktai yra tiesa ar melas? Neskubėkime daryti galutinių išvadų – viską parodys laikas.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!