Merkurijus

Merkurijus yra gana ryški planeta. Ją galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau negu kitas keturias planetas (Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną), žinomas nuo senų senovės. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės; vidutinis nuotolis nuo Saulės 58 milijonai kilometrų, aplink ją apskrieja per 88 paras. Dydžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį negu į Žemę. Jo skersmuo 4878 km. Pabėgimo greitis — tik 4,3 km/s. Tai rodo, kad Merkurijus turi labai menką atmosferą.

Merkurijus ir jo stebėjimo sunkumai

Merkurijus yra stebimas gana sunkiai. Sunku visų pirma dėl to, kad jis, visada būdamas arti Saulės, niekad nebūna juodame dangaus fone. Merkurijus nekrinta į akis, nors yra gan ryškus — geriausio matomumo sąlygomis šviesesnis negu 0 ryškio ir spindesiu pranoksta visas žvaigždes, išskyrus Sirijų, Kanopą, Arktūrą ir Centauro Alfą. Stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu — arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Negana to, Merkurijaus fazė (apšviesta matomo paviršiaus dalis) mažėja,  kuomet Merkurijus artėja prie Žemės. Kai Merkurijus būna apatinėje jungtyje (arčiausiai Žemės), jo išvis nematyti, nes tada į Žemę atsukta naktinė planetos pusė. Išimtis — reti Merkurijaus tranzitai per Saulės skritulį.

Merkurijaus žemėlapiai

XIX a. Džovanis Skiaparelis (1835— 1910) Milane pirmąkart pabandė sudaryti Merkurijaus žemėlapį. Užuot stebėjęs planetą vakare arba paryčiu, kai ji matyti plika akimi, Skiaparelis stebėjo ją dieną, kai ji kartu su Saule būna aukštai virš horizonto. Jam pavyko įžiūrėti kelias tamsias detales ir šviesesnes sritis, taigi jo sudarytas žemėlapis buvo labai netikslus. Vėliau, tarp 1924 ir 1933 metų, Merkurijus buvo ilgai stebimas E. M. Antoniadžio. Jis naudojo Medono observatorijos 84 cm skersmens refraktorių, stebėjo dieną ir sudarė Merkurijaus žemėlapį, kuris buvo geriausias iki „Marinerio-10″ skrydžio 1973—74 m. Dabar žinoma, kad Antoniadžio pieštas  žemėlapis irgi labai netikslus.

Kaip ir Skiaparelis, Antoniadis manė, kad Merkurijus juda griežtai sinchroniškai, t. y. jo skrieja aplink Saulę ir sukimosi apie ašį periodai yra vienodi ir trunka po 88 paras. Taigi viena planetos pusė turėtų būti visą laiką apšviesta Saulės, kita — nuolat skendėti tamsoje. Kadangi Merkurijus turi orbitą kuri gerokai ištęsta, be šių dviejų būsenų turi buti tarpinė sutemų zona, kai Saulė teka ir leidžiasi būdama arti horizonto. Šis reiškinys panašus į Mėnulio libraciją. Dabar aišku, jog Antoniadis buvo neteisus. Radiolokaciniai tyrimai, pradėti 1962 m., parodė, kad iš tikrųjų Merkurijus apsisuka apie ašį per 58,6 paros, vadinasi, visas planetos sritis paeiliui apšviečia Saulė. Anksčiau stebėtojus klaidino keistas sutapimas (gal atsitiktinis, o gal ir ne): geriausio matomumo periodu Merkurijus būdavo atsigręžęs į Žemę vis ta pačia puse.

Antoniadis tikėjosi matąs Merkurijuje lokalines miglas arba debesis, kurie kartais uždengia paviršiaus darinius. Ši klaidinga nuomonė stulbina, nes jau tada buvo aišku, kad Merkurijus ir jo atmosfera, palyginti su Žemės, turi būti labai reta. Dabar žinoma, jog ji pernelyg plonytė, kad joje galėtų susidaryti kokie nors debesys, drauge akivaizdu, jog Antoniadžio stebėjimai buvo klaidingi. Kadangi Merkurijus skrieja arti Saulės, dieną jo paviršius smarkiai įkaista — termometras čia rodo daugiau negu 370 °C; dėl to, kad nėra atmosferos, naktys būna labai šaltos. Jokia žinoma gyvybės forma Merkurijuje negali egzistuoti.

Kosminis aparatas „Marineris-10″

Pirmąją informaciją apie Merkurijaus paviršių iš arti 1974 m. perdavė „Marineris-10″ — pirmoji kosminė stotis, aplankiusi dvi planetas. 1974 m. vasario mėn. jis praskriejo pro Venerą ir perdavė į Žemę jos nuotraukas. Po to perėjo į kitą orbitą, kad po mėnesio susitiktų su Merkurijaus planeta. Perduotose nuotraukose išvydome panašų į Mėnulio peizažą — kratėrius, kalnus, trūkius ir slėnius, tiktai tamsių lygumų, panašių į Mėnulio Lietų jūrą, Merkurijus jų turi kur kas mažiau. Didžiausia lyguma pavadinta Karščio baseinu (Caloris Basin).

1974 m. rugsėjo mėn., apskriejęs Saulę, „Marineris-10″ antrąkart susitiko su Merkurijaus planeta ir perdavė į Žemę dar geresnės kokybės nuotraukas. Trečią kart „Marineris-10″ ir Merkurijus susitiko 1975 m. kovo mėn. Viso planetos paviršiaus nufotografuoti nepavyko, tačiau visur matomi panašūs krateriai ir kalnai. Sudarytas nufotografuotos Merkurijaus paviršiaus dalies žemėlapis ir pirmą kartą tiksliai sužinota, kaip jis atrodo.

Vienas didžiausių atradimų — Merkurijus  ir jo magnetinis laukas. Jis silpnesnis negu Žemės, bet vis dėlto sukuria Merkurijaus magnetosferą.
Planuojami nauji kosminių aparatų skrydžiai į Merkurijų, tačiau tikimybė, kad į jį bent jau artimiausiu metu skris žmogus, labai maža. Merkurijus itin nesvetingas, bet moksliniu požiūriu labai įdomus kosminis kūnas.

-------------------------------------------------------------->

Jau rytoj straipsnis apie Venerą!

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Prasidėjo registracija kelionei į Marsą

Organizatcija “Mars One” pirmadienį pradėjo atranką pirmiesiems keturiems kolonistams išrinkti, kurie vyks į Marsą. Kelionė numatyta 2023 metais, tačiau reikėtų paminėti, kad bilietas tik į vieną pusę. Keleiviai į Žemę nebegrįš.

„Reali tikimybė, kad Marse atsiras krematoriumas. Patys Marso gyventojai nuspręs, ką daryti su mirusiųjų kūnais“, – sakė „Mars One“ įkūrėjas Basas Lansdorpas. Kadangi numatoma kelionė tik į vieną pusę, tai gerokai sumažina misijos kaštus. Be to, kol kas nėra išrastos technologijos, kurios leistų kosmoso keliauninkams grįžti. Registruotis skrydžiui gali visi norintieji, svarbu būti pilnamečiu ir susimokėti registracijos mokestį (jis neviršija 25 dolerių).

2023 metais numatoma į Marsą nuskraidinti du vyrus ir dvi moteris, kurių svarbiausia užduotis bus šioje planetoje įsikurti ir pradėti jos tyrinėjimus. Jų gyvenimas bus transliuojamas Žemėje. Vėliau, po dviejų metų, į Marsą numatoma skraidinti dar du naujus gyventojus.

Registruotis bei balsuoti už pirmuosius kandidatus galima „Mars One“ tinklalapyje. Šiuo metu jame jau yra užsiregistravę ir keli Lietuviai.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Jau rytoj pradėsime įkeltinėti visų Saulės sistemos planetų aprašymus (9 straipsniai)

------------------------------------------------------------------>

Undinės: mitas ar realybė?

Istorijos apie undines pasakojamos jau nuo seniausių laikų ir įsiliejo į daugelio tautų folklorą, legendas ir pasakas. Šie keisti padarai įkvėpė dailininkus ir rašytojus vaizduoti paslaptingas, gražias ir netgi šiek tiek erotiškas būtybes. Pažvelgę atgal į istoriją, matome, kad undinės taip vaizduojamos buvo ne visada. Legendos apie šiuos pusžmogius buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, todėl apaugo daugybe įdomybių.

Žinoma, kad babiloniečiai garbino jūros dievą Oanesą arba Ea. Legendos pasakojo, kad Oanesas atėjo iš Eritrėjos jūros ir išmokė žmones daugelio menų bei amatų. Luvre eksponuojamas VIII amžiuje nutapytas Oanesas vaizduojamas kaip undinas su žuvies uodega ir žmogaus kūnu.

Sirijiečiai ir filistiečiai garbino undinę – mėnulio deivę. Sirijiečiai ją vadino Atargate, o filistiečiai Derceta. Ši undinė neva būdavo matoma naktį, apsupta miglos ir mėnesienos. Atargatė buvo viena pirmųjų žinomų undinių. Pasakota, kad ji pagimdė sūnų Semiramį. Vaikas gimė visiškai normalus. Atargatė nusivylusi nužudė vaiko tėvą, o pati virto didžiule žuvimi.

Ne visi vandenyje gyvenantys pusžmogiai buvo undinės. Legendose ir kituose šaltiniuose mitiniai vandenų padarai buvo painiojami vieni su kitais. Pavyzdžiui, vandens nimfos dažnai supainiojamos su undinėmis dėl savo muzikalumo. Nimfos garbintos dėl gražaus dainavimo ir grojimo instrumentais.

Sirenos irgi buvo dažnai painiojamos su undinėmis. Netgi senovės rašytojai ir mitologinių gyvūnų sąrašų sudarinėtojai supainiodavo vienas su kitomis arba įtraukdavo tik vieną, kaip bendrą pusžmogį. Iš tiesų sirena vadinamas padaras, turintis žmogaus viršutinę kūno dalį, o apatinę – paukščio. Undinė yra žmogaus ir žuvies hibridas.

Indai tarp daugelio savo dievų garbino grupę vandens dievų, žinomų kaip asparos, kurie buvo talentingos fleitomis grojančios vandens nimfos.

Japonai ir klijenai turi legendų ne tik apie undines, bet ir apie jūros drakonus bei jų žmonas. Japonų undinė Ningijo buvo aprašyta kaip žuvis su žmogaus galva. O Polinezijos mitologijoje yra kūrėjas, vardu Vatea, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau delfinas.

Graikų ir romėnų mitologijoje randama daug undinų aprašymų. Homeras pasakojime apie Odisėjo keliones užsimena apie sirenas, bet neaprašo jų išvaizdos. Ovidijus rašė, kad undinės gimsta degančiose Trojos galerose, kai liepsnojantys rąstai virsta kūnu ir krauju, taip atvesdami į pasaulį jūros dukras. Poseidonas ir Neptūnas buvo dažnai aprašomi kaip pusiau žmonės, pusiau žuvys. Tačiau patys populiariausi undinų motyvai buvo piešiniuose, vaizduojančiuose tritonus. Tritonai neva buvo galingo jūrų dievo sūnūs. Pausanijus rašė, kad tritonų palaikai buvo rasti Tanagroje ir Romoje, bet mūsų dienų mokslininkai juos paskelbė klastote. Dar buvo žinomos nereidės, kurios buvo Nereuso ir Okeanidės dukterys ir gyveno po vandeniu.

Britų salose buvo žinomos undinės, vadinamos merimeidėmis, merousėmis arba muirugachėmis. Legendos pasakojo, kad jos gyveno sausoje žemėje po jūra ir naudodavo gaubtus, kad neuždustų plaukdamos. Pasakojama, kad undinės buvo labai gražios, o undinai turėjo mažas akis, buvo žaliaplaukės ir turėjo tokios pat spalvos dantis. Kitos legendos pasakojo, kad šie vandens žmonės galėjo nusitraukti savo gyvūno odą ir kojomis vaikščioti sausuma.

Skandinavų mitologija taip pat gali pasigirti undinėmis. Jų legendos pasakoja apie nekes, havfrues (undines) ir havmandus (undinus). Nekės buvo sutinkamos tiek gėluose, tiek sūriuose vandenyse. Norvegų undinės havfinės buvo labai nenusakomo elgesio. Vienos jų buvo geranoriškos, kitos nepaprastai žiaurios. Prietarai skelbė, kad pamatyti undinę – blogas ženklas.

Vokiečiai taip pat nuo seno žinojo apie undines. Jų legendos pasakoja apie mėrfraues, niksus ir nikses, Lorelę ir kitus. Viena įdomesnių buvo legenda apie Meluzinę, undinę, turėjusią dvi žuvies uodegas.

Rusai savo legendose ir pasakose pasakoja apie vandens karaliaus dukteris, vandens nimfą rusalką, skandinančią jūreivius, mėgstančią sekioti jūreivius ir žvejus.

Kalbino undinę

1403 metais neva undinė buvo surasta vakarinės Prancūzijos teritorijoje, įstrigusi purve po stiprios audros. Ji buvo priglobta, aprengta ir maitinama normaliu maistu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji išgyveno 15 metų nelaisvėje, bet nuolat bandė pasprukti. Vienas šaltinis teigia, kad undinė buvo išmokyta priklaupti prieš kryžių ir megzti. Įdomu, kaip ji galėjo priklaupti neturėdama kojų.

1587 metais Rafaelis Holinšedas savo kronikose rašė, kad Henriko II valdymo metu Oreforko (Didžioji Britanija) žvejai sugavo žmogaus formos žuvį, kuri nenorėjo ar negalėjo kalbėti. Padaras valgė žalias bei keptas žuvis ir po dviejų mėnesių pabėgo atgal į jūrą.

1608 metų gegužės 15 dieną Henrio Hadsono laivo žurnale atsirado keistas įrašas. Henris Hadsonas bandė rasti šiaurinį jūros kelią į Indiją. Keliaudamas jis išvydo undines, kurias aprašė kaip „padarus moters veidu, krūtine ir nugara“. Undinių oda buvo labai balta, plaukai buvo ilgi ir juodi, sušukuoti atgal. Undinės turėjo panašią į delfino uodegą.

1809 metais mokyklos direktorius ir Tursas Viljamas Munro parašė laišką į laikraštį „The Times”. Jis pasakojo apie atsitikimą, patirtą prieš 12 metų. Tuomet jis vaikščiojo Sensaido paplūdimiu ir išvydo tai, ką iš pradžių palaikė nuoga moterimi, sėdinčia ant kyšančio iš vandens akmens. Ji šukavo savo šviesiai rudus plaukus. Moters veidas buvo apvalus, skruostai įdegę, o akys mėlynos. Jeigu akmuo būtų buvęs netoli kranto ir ne tokioje pavojingoje vietoje, V. Munro būtų palaikęs ją žmogumi, tačiau už poros minučių undinė pūkštelėjo į vandenį ir nuplaukė į jūrą. Tuo pat metu undinę matė dar keli žmonės, ir nė vienas jų nesuabejojo matęs nežemišką padarą.

1870 metais į šiaurę nuo Krudeno įlankos Anglijoje senas žvejys prisiekė ne tik matęs, bet ir šnekėjęsis su undine prie pat raudono granito uolų. Pasirodo, nuo seno buvo manoma, kad tos pakrantės uolose prieglobstį randa undinės.

1814 metais mokyklos direktorius iš Ratveno, Banfšyro grafystės, perpasakojo dviejų žvejų patirtą istoriją. Žvejai plaukė namo, kai apie ketvirtą valandą jau visai netoli nuo kranto jie išvydo keistą padarą, jiems atsukusį nugarą. Jis atrodė kaip vandenyje sėdintis žmogus, nes viršutinė kūno dalis iš vandens kyšojo vertikaliai. Kai žvejai priartėjo prie undino per kelis metrus, šis atsisuko, ir vyrai galėjo jį geriau apžiūrėti. Viršutinė kūno dalis buvo žmogaus, o apatinė priminė didžiulės žuvies kūną. Undino plaukai buvo trumpi ir garbanoti, akys nedidelės, nosis suplota, burna neįprastai didelė, o rankos tiesios ir nenatūraliai didelės. Vėliau prie undino prisijungė patelė, besiskirianti nuo jo moters krūtine ir ilgais plaukais, siekiančiais liemenį. Žvejai nustėro išvydę padarus ir visu greičiu nuirklavo į krantą. Savo istoriją jie papasakojo mokyklos direktoriui.

1812 metų rugpjūčio 11 dieną ponas Trupinas iš Eksmuto pasakojo ne tik matęs undinę, bet ir girdėjęs ją dainuojant melodijas, primenančias arfos skleidžiamus garsus.

1830 metais Benbekulos saloje moteris, rinkusi jūros žoles, pasakojo mačiusi moterį primenantį vandens gyvūną, žaidžiantį bangose. Moteris pasakojo, kad viršutinė gyvūno dalis buvo kaip 3 ar 4 metų vaiko su suaugusios moters krūtine. Jos plaukai buvo ilgi, tamsūs ir blizgantys. Jos oda atrodė šviesi, glotni ir švelni. Apatinė kūno dalis priminė lašišą, bet be žvynų.

1833 metais Jelo saloje šeši žvejai pasakojo, kad į jų žvejybinį tinklą įsipainiojo undinė. Undinę laive jie laikė kelias valandas ir tvirtino, kad ši buvo maždaug 90 centimetrų ilgio. Undinė visiškai nesipriešino ir nebandė nei kąsti, nei kaip nors kitaip sužeisti žvejų. Ant jos galvos buvo keli ilgi šeriai, kuriuos ji galėjo pastatyti piestu ir nuleisti. Ant jos kūno nebuvo žvynų, bet apatinė kūno dalis priminė uodegą. Prietaringi žvejai išsigando, kad undinė gali užtraukti jiems nelaimę, ir išmetė ją į jūrą. Vėliau išaiškėjo, kad žvejai net neįsivaizdavo, kad padaras galėjo būti undinė, nes apie tokias būtybes jie dar nebuvo girdėję.

1947 metais aštuoniasdešimties metų žvejys iš Muko salos pasakojo matęs undinę beveik 20 metrų nuo kranto. Ši sedėjo ant dėžės, skirtos laikyti gyviems vėžiams, ir šukavosi plaukus. Pamačiusi, kad yra stebima, undinė nėrė į jūrą. Jokie klausimai ir argumentai negalėjo pakeisti žvejo įsitikinimo, kad jis matė tikrą undinę.

Undinės suteikė kūrybinių idėjų pasakoms, kaip Anderseno „Mažoji undinėlė“, La Motė Foko „Undinė“, Čarlzo Kingslio „Vandens vaikai“, „Kalevala“. Mūsų dienomis undinės įvaizdis naudojamas kaip prekinis ženklas ir išnaudojamas komerciškai. Vis dėlto XX amžiuje pranešimų apie paslaptingus vandens gyvūnus gerokai sumažėjo, o trečiąjį dešimtmetį populiariuose išsigimėlių šou demonstruoti undinės palaikai pasirodė besą iš beždžionės ir žuvies kūnų padaryta klastotė.

Inf. šaltinis: klaipeda.diena.lt


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Pikų dama - viena iš žiauriausių dvasių

                                                                  DĖMESIO!!!
Šio straipsnio nerekomenduojama skaityti silpnesnios psichikos žmonėms. Šis straipsnis yra sukurtas pažintiniems tikslams, o ne kartojimui. Svetainės administracija neatsako už šios informacijos žalą.

                                                       KAS YRA PIKŲ DAMA?
Pikų dama, kitaip vadinama juodąja balerina yra dvasia, jos paskirtis saugoti pragaro vartų įėjimą.
Pikų dama, dažniausiai kviečiama veidrodžio pagalba. Veidrodis tai lyg kelias į pragarą, per kurį Pikų Dama pas tave gali ateiti.

                                                       KAIP JĄ IŠSIKVIESTI?
Pikų damos kvietimas yra labai pavojingas, nes ji viena iš žiauriausių dvasių. Kai ji išlys per veidrodį, pradės tave smaugt, arba tempti į veidrodį.

Reikia turėti veidrodį, lūpdažį, žvakių(nebūtina),  tamsos ir tylos.
Ant veidrodžio lūpdažio pagalba reikia nupiešti laiptelius nuo viršutinio veidrodžio kampo iki apatinio. Išjungti šviesą, galima uždegti porą žvakių (tai nebūtina). Paskui reikia žiūrėti į veidrodį ir šaukti ,,PIKŲ DAMA ATEIK" tol kol pamatysi kad tais laiptukais kažkas lipa. Pačios pikų damos nesimatys bet matysis pėdutės. Tada jūs turite greitai sugalvoti norą, ir nutrinti laiptus. Įspėju-netrinkite nuo apačios, nes tik sutrumpinsite kelią iki pabaigos. Kai viską nutrinsite ir pikų dama nepsirodys jūsų noras po kažkiek tai laiko išsipildys. Tik įsiminkite pikų dama laiptais gali nulipti per 10 s. ir greičiau. Jei jūs nespėjate sugalvoti noro, arba nutrinti laiptelių, pikų dama išlys iš veidrodžio ir pradės jus smaugti. Gali būti taip kad bandys nusitempti atgal į veidrodį. Tokiu atveju reikia kuo greičiau uždegti šviesą. Užsidegus šviesai, pikų dama išnyks, bet jūsų namuose pradės vaidentis ir t.t. Dėl to nepatariu jums to daryti.

                                                         PIKŲ DAMOS LEGENDA:
Noriu apšviesti, kas buvo pikų dama. Kaip kai kas turbūt žinote, taip vadinamas žymaus rusų rašytojo - klasiko Aleksandro Puškino kūrinys, pagal jį sukurta ir opera. Istorijos esmė trumpai: neturtingas jaunuolis, norintis praturtėti lošdamas, sužino, kad sena grafienė žino trijų kortų paslaptį, kurios ir turi visada padėti laimėti. Kad prieitų prie grafienės, jis apsimeta susižavėjęs jos kompanione - jauna neturtinga mergina. Įtikinęs, kad myli ir kad jo ketinimai rimti, sužino, kada grafienė lieka viena, neprisimenu jau, galbūt gauna ir raktą. Patekęs vakare nepastebėtas į namą, jis taip išgąsdina grafienę, kad ši, būdama silpnos širdies, iš karto miršta, nusinešdama savo paslaptį į kapus. Tuo istorija nesibaigia. Kitą naktį grafienė prisisapnuoja tam jaunuoliui ir atskleidžia taip trokštamą trijų kortų paslaptį, iškeldama sąlygą, kad jis už tai turi vesti jos kompanionę.
Jaunuoliui pradeda sektis. Jis sėkmingai lošia. Dvi kortos jau "panaudotos". Lieka trečiasis, lemiamas, vakaras. Visi su įtampa laukia, kaip seksis stebuklingam lošėjui. Neramu ir jam pačiam. Suprantama, kad svarbiausiu momentu iškrenta ne grafienės nurodyta korta, o pikų dama (jaunuolis netesėjo žodžio grafienei dėl kompanionės).
Nuo įtampos ir dėl žlugusių vilčių veikėjas išsikrausto iš proto.
Tai yra tikroji pikų damos istorija.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ateivių implantai

Žmonės, turėję kontaktą su nežemiškos civilizacijos atstovais, neatsimena apie tai, kad jiems buvo įterptas implantas, visa tai paaiškėja vėliau, kai vyksta pokalbis hipnozės seanso metu. O kartais žmogus net neįtaria, kad turėjo kontaktą su ateiviais. Dirbtiniai svetimkūniai kūnuose aptinkami atsitiktinai, atliekant medicininius tyrimus rentgeno ar kompiuterinės tomografijos pagalba.Viena 30-metė amerikietė hipnozės seanso metu papasakojo, kad ji ateivius sutiko ant upės kranto, kur aplinkui daugiau nebuvo nė vieno žmogaus. Ateiviai jai į pėdą įdūrė adatą. Vėliau atliktas rentgeninis tyrimas parodė, kad pėdos kauluose tikrai yra svetimkūnis. Jį pašalino iš kojos – tai buvo ovalo formos maždaug 1 cm ilgio daiktas. Tačiau pakako keletą kartų šį keistą daiktą pasukioti rankose, kai jis įgijo T raidės formą. T raidės kojelė buvo iš nepaprasto tvirtumo nežinomo metalo, o likusi objekto dalis buvo padengta tvirta ir švelnia membrana. Laikas nuo laiko implanto kojelė ėmė skleisti elektros iškrovas, o visas implantas imdavo vibruoti ir suktis aplink savo ašį.

Ateivių implantai žmonių kūnuose aptinkami įvairiausiose vietose, tame tarpe ir akyse, kraujyje, smegenyse. Dažniausiai jie būna paliekami rankose, kojoje, dauginimosi organuose, veide. Šie implantai, pašalinami iš žmogaus kaulų, turi tarsi daugybę mikroskopinių “varžtelių” (kitaip jų neįmanoma pavadinti), kurių dėka jie ne tik absoliučiai tiksliai įterpiami į žmonių kaulus ir kremzles, tačiau prie jų prijungiamos ir nervų galūnės. Dėl svetimkūnių nebūna jokių uždegimų, nelieka randų, audinių pakitimo, atmetimo reakcijų. Dažniausiai ateivių įterpti implantai žmonių organizmui nesukelia jokio nepatogumo. Tačiau daugumos tokių žmonių savijauta pakinta – žmonės pradeda sapnuoti neįprastus sapnus, girdėti pašalinius garsus, žmogus gali įgauti ekstrasensorinių sugebėjimų.

Specialistai mano, kad per savo miniatiūrinius prietaisus ateiviai kontroliuoja žmogaus organizmą. Koks šios kontrolės tikslas, lieka neaišku. Pacientai tvirtina, kad jie kartais jaučiasi tarsi zombiai, paklūstantys kažkieno kito valiai. Implantai dažniausiai aptinkami pas niekuos neišsiskiriančius žmones, nedarančius jokios įtakos techniniam progresui ar žmonijos politinei padėčiai.

Galima teigti, kad implantų patalpinimas žmonių kūnuose – tai būdas tirti žemiečius jų natūralioje aplinkoje arba šių implantų pagalba atliekamas žmonių sekimas, kuris dėl kažkokių priežasčių sudomino ateivius iš kosmoso.

Kalifornijoje gyvenantis gydytojas-ortopedas Rodžeris Leiras atliko ne vieną dešimtį operacijų, kurių metu buvo iš žmonių kūnų pašalinami implantai, ir sukaupė nemažą šių mikroskopinių prietaisų kolekciją. Juos studijavo žymūs patologoanatomai, pirmaujančių Amerikos ir Europos tyrimų laboratorijų mokslininkai. Pvz., Leiro pateiktiems implantams Naujosios Meksikos mokslinių atradimų institute buvo atliekama lazerinė spektroskopija, elektronini ir izotopinis skenavimas.
Mokslininkų išvada vieninga: visi šie svetimkūniai – tai ne kas kita, o labai didelio tikslumo prietaisai, tarsi įgyvendinti į žmogaus organizmą. Daktaras Leiras pasakoja, kad per implantus ateiviai ne tik žino viską, ką veikią jų “tiriamasis”, tačiau turi žinių ir apie jų ateitį. Šios žinios žinomos ir žmonėms, kurie turi šiuos paslaptingus implantus.
61-ių metų amžiaus amerikietė, Kalifornijos gyventoja Dorotė O’Hara net negalėjo įsivaizduoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis į jos kūną buvo patalpintas implantas. Tačiau moteris pasakoja, kad likus savaitei iki medicininio patikrinimo (kurio metu ir buvo aptiktas implantas), ji sapnavo sapną, kuriame ji su kitais žmonėmis randasi dideliame kambaryje ir laukia eilės, kada jiems bus atliktas dūris į kaklą. Vėliau ji atpažino, kad sapne matytas “didelis kambarys” yra daktaro Leiro priimamasis, o sapne matyti žmonės -tai jo pacientai, kuriems buvo atliktos operacijos.
Prieš pat Dorotės susitikimą su daktaru Leiru įvyko keistas atsitikimas. Ji su vyru vyko automobiliu pas daktarą, ir staiga jiems ant akių tarsi užkrito juoda skraistė. Po kiek laiko sutuoktiniai atsigavo ir pamatė, kad jų automobilis stovi šalikelėje. Jų nuomone, jie ten prabuvo apie 30 minučių, todėl pavėlavo į priėmimą pas daktarą. Viso šio įvykio jie negalėjo paaiškinti. Šis tas keisto moteriai atsitiko jau po operacijos. Dorotė pasakojo, kad ji pagaliau pamatė ateivius, tačiau jų išvaizdos nupasakoti negalėjo – viskas tarsi ištirpo rūke.
Praktiškai visi daktaro Leiro pacientai po atliktų operacijų tvirtai galvojo, kad ateiviai iš kosmoso į jų kūnus vėl įsodins implantus. Žmonėms tokia mintis tarsi buvo įteigta pasąmonėje.
Elė Livi, kuriai, kaip ji pati mano, implantas buvo įsodintas, kai jai buvo aštuoneri metai, naują susitikimą su ateiviais turėjo tada, kai po implanto pašalinimo buvo praėję du mėnesiai. “Aš su savo šeima važiavau automobiliu, – pasakoja moteris. – Staiga neaišku iš kur šalia mūsų atsirado NSO, savo greičiu susilygino su mūsų automobilio greičiu ir keletą minučių mus lydėjo. Po to didžiuliu greičiu nuskriejo nežinoma kryptimi. Tikriausiai tada ateiviai ir galėjo man įsodinti implantą, nes mūsų šeimoje niekada nebuvo atminties praradimų, laiko nuovokos dingimų ir panašių dalykų. Manau, kad tai atsitiko po kelių dienų, kai vieną naktį NSO pakibo prie mūsų namo lango. Šį kartą aš tai mačiau tik viena – stovėjau prie lango kažkokios neįprasto mieguistumo būsenos. Kitos dienos ryte pastebėjau nedidelį sutinimą dešinėje kojoje – simetriškai kairės kojos vietai, iš kur neseniai buvo pašalintas implantas”.

                                                   KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!