Undinės: mitas ar realybė?

Istorijos apie undines pasakojamos jau nuo seniausių laikų ir įsiliejo į daugelio tautų folklorą, legendas ir pasakas. Šie keisti padarai įkvėpė dailininkus ir rašytojus vaizduoti paslaptingas, gražias ir netgi šiek tiek erotiškas būtybes. Pažvelgę atgal į istoriją, matome, kad undinės taip vaizduojamos buvo ne visada. Legendos apie šiuos pusžmogius buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, todėl apaugo daugybe įdomybių.

Žinoma, kad babiloniečiai garbino jūros dievą Oanesą arba Ea. Legendos pasakojo, kad Oanesas atėjo iš Eritrėjos jūros ir išmokė žmones daugelio menų bei amatų. Luvre eksponuojamas VIII amžiuje nutapytas Oanesas vaizduojamas kaip undinas su žuvies uodega ir žmogaus kūnu.

Sirijiečiai ir filistiečiai garbino undinę – mėnulio deivę. Sirijiečiai ją vadino Atargate, o filistiečiai Derceta. Ši undinė neva būdavo matoma naktį, apsupta miglos ir mėnesienos. Atargatė buvo viena pirmųjų žinomų undinių. Pasakota, kad ji pagimdė sūnų Semiramį. Vaikas gimė visiškai normalus. Atargatė nusivylusi nužudė vaiko tėvą, o pati virto didžiule žuvimi.

Ne visi vandenyje gyvenantys pusžmogiai buvo undinės. Legendose ir kituose šaltiniuose mitiniai vandenų padarai buvo painiojami vieni su kitais. Pavyzdžiui, vandens nimfos dažnai supainiojamos su undinėmis dėl savo muzikalumo. Nimfos garbintos dėl gražaus dainavimo ir grojimo instrumentais.

Sirenos irgi buvo dažnai painiojamos su undinėmis. Netgi senovės rašytojai ir mitologinių gyvūnų sąrašų sudarinėtojai supainiodavo vienas su kitomis arba įtraukdavo tik vieną, kaip bendrą pusžmogį. Iš tiesų sirena vadinamas padaras, turintis žmogaus viršutinę kūno dalį, o apatinę – paukščio. Undinė yra žmogaus ir žuvies hibridas.

Indai tarp daugelio savo dievų garbino grupę vandens dievų, žinomų kaip asparos, kurie buvo talentingos fleitomis grojančios vandens nimfos.

Japonai ir klijenai turi legendų ne tik apie undines, bet ir apie jūros drakonus bei jų žmonas. Japonų undinė Ningijo buvo aprašyta kaip žuvis su žmogaus galva. O Polinezijos mitologijoje yra kūrėjas, vardu Vatea, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau delfinas.

Graikų ir romėnų mitologijoje randama daug undinų aprašymų. Homeras pasakojime apie Odisėjo keliones užsimena apie sirenas, bet neaprašo jų išvaizdos. Ovidijus rašė, kad undinės gimsta degančiose Trojos galerose, kai liepsnojantys rąstai virsta kūnu ir krauju, taip atvesdami į pasaulį jūros dukras. Poseidonas ir Neptūnas buvo dažnai aprašomi kaip pusiau žmonės, pusiau žuvys. Tačiau patys populiariausi undinų motyvai buvo piešiniuose, vaizduojančiuose tritonus. Tritonai neva buvo galingo jūrų dievo sūnūs. Pausanijus rašė, kad tritonų palaikai buvo rasti Tanagroje ir Romoje, bet mūsų dienų mokslininkai juos paskelbė klastote. Dar buvo žinomos nereidės, kurios buvo Nereuso ir Okeanidės dukterys ir gyveno po vandeniu.

Britų salose buvo žinomos undinės, vadinamos merimeidėmis, merousėmis arba muirugachėmis. Legendos pasakojo, kad jos gyveno sausoje žemėje po jūra ir naudodavo gaubtus, kad neuždustų plaukdamos. Pasakojama, kad undinės buvo labai gražios, o undinai turėjo mažas akis, buvo žaliaplaukės ir turėjo tokios pat spalvos dantis. Kitos legendos pasakojo, kad šie vandens žmonės galėjo nusitraukti savo gyvūno odą ir kojomis vaikščioti sausuma.

Skandinavų mitologija taip pat gali pasigirti undinėmis. Jų legendos pasakoja apie nekes, havfrues (undines) ir havmandus (undinus). Nekės buvo sutinkamos tiek gėluose, tiek sūriuose vandenyse. Norvegų undinės havfinės buvo labai nenusakomo elgesio. Vienos jų buvo geranoriškos, kitos nepaprastai žiaurios. Prietarai skelbė, kad pamatyti undinę – blogas ženklas.

Vokiečiai taip pat nuo seno žinojo apie undines. Jų legendos pasakoja apie mėrfraues, niksus ir nikses, Lorelę ir kitus. Viena įdomesnių buvo legenda apie Meluzinę, undinę, turėjusią dvi žuvies uodegas.

Rusai savo legendose ir pasakose pasakoja apie vandens karaliaus dukteris, vandens nimfą rusalką, skandinančią jūreivius, mėgstančią sekioti jūreivius ir žvejus.

Kalbino undinę

1403 metais neva undinė buvo surasta vakarinės Prancūzijos teritorijoje, įstrigusi purve po stiprios audros. Ji buvo priglobta, aprengta ir maitinama normaliu maistu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji išgyveno 15 metų nelaisvėje, bet nuolat bandė pasprukti. Vienas šaltinis teigia, kad undinė buvo išmokyta priklaupti prieš kryžių ir megzti. Įdomu, kaip ji galėjo priklaupti neturėdama kojų.

1587 metais Rafaelis Holinšedas savo kronikose rašė, kad Henriko II valdymo metu Oreforko (Didžioji Britanija) žvejai sugavo žmogaus formos žuvį, kuri nenorėjo ar negalėjo kalbėti. Padaras valgė žalias bei keptas žuvis ir po dviejų mėnesių pabėgo atgal į jūrą.

1608 metų gegužės 15 dieną Henrio Hadsono laivo žurnale atsirado keistas įrašas. Henris Hadsonas bandė rasti šiaurinį jūros kelią į Indiją. Keliaudamas jis išvydo undines, kurias aprašė kaip „padarus moters veidu, krūtine ir nugara“. Undinių oda buvo labai balta, plaukai buvo ilgi ir juodi, sušukuoti atgal. Undinės turėjo panašią į delfino uodegą.

1809 metais mokyklos direktorius ir Tursas Viljamas Munro parašė laišką į laikraštį „The Times”. Jis pasakojo apie atsitikimą, patirtą prieš 12 metų. Tuomet jis vaikščiojo Sensaido paplūdimiu ir išvydo tai, ką iš pradžių palaikė nuoga moterimi, sėdinčia ant kyšančio iš vandens akmens. Ji šukavo savo šviesiai rudus plaukus. Moters veidas buvo apvalus, skruostai įdegę, o akys mėlynos. Jeigu akmuo būtų buvęs netoli kranto ir ne tokioje pavojingoje vietoje, V. Munro būtų palaikęs ją žmogumi, tačiau už poros minučių undinė pūkštelėjo į vandenį ir nuplaukė į jūrą. Tuo pat metu undinę matė dar keli žmonės, ir nė vienas jų nesuabejojo matęs nežemišką padarą.

1870 metais į šiaurę nuo Krudeno įlankos Anglijoje senas žvejys prisiekė ne tik matęs, bet ir šnekėjęsis su undine prie pat raudono granito uolų. Pasirodo, nuo seno buvo manoma, kad tos pakrantės uolose prieglobstį randa undinės.

1814 metais mokyklos direktorius iš Ratveno, Banfšyro grafystės, perpasakojo dviejų žvejų patirtą istoriją. Žvejai plaukė namo, kai apie ketvirtą valandą jau visai netoli nuo kranto jie išvydo keistą padarą, jiems atsukusį nugarą. Jis atrodė kaip vandenyje sėdintis žmogus, nes viršutinė kūno dalis iš vandens kyšojo vertikaliai. Kai žvejai priartėjo prie undino per kelis metrus, šis atsisuko, ir vyrai galėjo jį geriau apžiūrėti. Viršutinė kūno dalis buvo žmogaus, o apatinė priminė didžiulės žuvies kūną. Undino plaukai buvo trumpi ir garbanoti, akys nedidelės, nosis suplota, burna neįprastai didelė, o rankos tiesios ir nenatūraliai didelės. Vėliau prie undino prisijungė patelė, besiskirianti nuo jo moters krūtine ir ilgais plaukais, siekiančiais liemenį. Žvejai nustėro išvydę padarus ir visu greičiu nuirklavo į krantą. Savo istoriją jie papasakojo mokyklos direktoriui.

1812 metų rugpjūčio 11 dieną ponas Trupinas iš Eksmuto pasakojo ne tik matęs undinę, bet ir girdėjęs ją dainuojant melodijas, primenančias arfos skleidžiamus garsus.

1830 metais Benbekulos saloje moteris, rinkusi jūros žoles, pasakojo mačiusi moterį primenantį vandens gyvūną, žaidžiantį bangose. Moteris pasakojo, kad viršutinė gyvūno dalis buvo kaip 3 ar 4 metų vaiko su suaugusios moters krūtine. Jos plaukai buvo ilgi, tamsūs ir blizgantys. Jos oda atrodė šviesi, glotni ir švelni. Apatinė kūno dalis priminė lašišą, bet be žvynų.

1833 metais Jelo saloje šeši žvejai pasakojo, kad į jų žvejybinį tinklą įsipainiojo undinė. Undinę laive jie laikė kelias valandas ir tvirtino, kad ši buvo maždaug 90 centimetrų ilgio. Undinė visiškai nesipriešino ir nebandė nei kąsti, nei kaip nors kitaip sužeisti žvejų. Ant jos galvos buvo keli ilgi šeriai, kuriuos ji galėjo pastatyti piestu ir nuleisti. Ant jos kūno nebuvo žvynų, bet apatinė kūno dalis priminė uodegą. Prietaringi žvejai išsigando, kad undinė gali užtraukti jiems nelaimę, ir išmetė ją į jūrą. Vėliau išaiškėjo, kad žvejai net neįsivaizdavo, kad padaras galėjo būti undinė, nes apie tokias būtybes jie dar nebuvo girdėję.

1947 metais aštuoniasdešimties metų žvejys iš Muko salos pasakojo matęs undinę beveik 20 metrų nuo kranto. Ši sedėjo ant dėžės, skirtos laikyti gyviems vėžiams, ir šukavosi plaukus. Pamačiusi, kad yra stebima, undinė nėrė į jūrą. Jokie klausimai ir argumentai negalėjo pakeisti žvejo įsitikinimo, kad jis matė tikrą undinę.

Undinės suteikė kūrybinių idėjų pasakoms, kaip Anderseno „Mažoji undinėlė“, La Motė Foko „Undinė“, Čarlzo Kingslio „Vandens vaikai“, „Kalevala“. Mūsų dienomis undinės įvaizdis naudojamas kaip prekinis ženklas ir išnaudojamas komerciškai. Vis dėlto XX amžiuje pranešimų apie paslaptingus vandens gyvūnus gerokai sumažėjo, o trečiąjį dešimtmetį populiariuose išsigimėlių šou demonstruoti undinės palaikai pasirodė besą iš beždžionės ir žuvies kūnų padaryta klastotė.

Inf. šaltinis: klaipeda.diena.lt


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!