Prakeiktas Sibiro ežeras

Tuvos pietryčiuose, visai šalia sienos su Mongolija, 1300 m aukštyje tyvuliuoja vienas iš pačių gražiausių, tačiau tuo pačiu ir paslaptingiausių Sibiro ežerų – Tere Cholis.

1891-ais metais Minusinsko muziejaus darbuotojas, etnografas ir kraštotyrininkas Dmitrijus Klemencas, ištremtas į Sibirą už antivalstybinę veiklą, organizavo ekspediciją, kurios tikslas buvo ištirti Šiaurės Mongoliją ir Urianchajaus kraštą. Gegužės mėnesio pradžioje tyrinėtojai užsuko į tuviečių Kungurtugo gyvenvietę. Ekspedicijos vadovui pavyko iš vietinių gyventojų tarpo nusisamdyti palydovą. Kai jam buvo pasakyta, kad ekspedicija nori keliauti į vakarus, palydovas ėmė energingai Klemencą atkalbinėti nuo šio sumanymo, sakydamas, kad už trijų valandų kelio yra ežeras, kurį saugo piktosios dvasios. Tokia informacija ne tik neatbaidė mokslininko, bet dar labiau jį suintrigavo, todėl kitą rytą, atsisakę išsigandusio palydovo paslaugų, keliauninkai išvyko į tą pusę, kur tikėjosi aptikti paslaptingą ežerą.

Vėliau D.Klemencas prisiminė, kad du trečdalius kelio jiems pavyko įveikti gana greitai. Kai iki ežero liko 2-3 km, prasidėjo problemos. Atrodė, kad kažkokia nematoma jėga nenori keliautojų prileisti prie kelionės tikslo. Vienas arklys užkliuvo už nuvirtusio kedro ir susilaužė koją. Ekspedicijos vadovo draugas I.Saidurovas pateko į gilią duobę, kurią uždengė krūmynai, ir gana stipriai susižeidė. Kai prieš akis pro retą augmeniją pasirodė gelsvas ežero vanduo, arkliai sustojo tarsi įbesti ir jokiais būdais nenorėjo žengti pirmyn. Keliautojams teko arklius su visa našta palikti vietoje, o jie patys priartėjo prie žemo, mažai patrauklaus ežero kranto. Prieš akis jie pamatė drumstą gana didelio ežero vandenį. Ežero viduryje matėsi sala, o joje – kažkokio pastato griuvėsiai.

Ką slepia drumstas vanduo

Be D.Klemenco būrio, šioje vietoje lankėsi dar dvi ekspedicijos. Kiekvieną kartą ežeras mokslininkams pateikdavo naujų mįslių, kurios neįmintos iki šių dienų. Keliautojas ir tyrinėtojas Ferdinandas Osendovskis iš vieno vietinio gyventojo išgirdo legendą, kad maždaug iki XVII amžiaus dabartinio ežero vietoje buvo vėjo išdžiovintas slėnis, kurio centre stovėjo įtvirtinta kiniečių tvirtovė. Kartą tvirtovės komendantas įžeidė vietinį lamą, kuris prakeikė tvirtovės gyventojus. Tą pačią dieną slėnyje atsivėrė šaltiniai, kurie per kelias valandas užtvindė vietovę ir pražudė daug Kinijos imperatoriaus karių. Ši legenda dalinai atsispindi 9-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškeltoje hipotezėje. Mokslininkai teigia, kad Tere Cholio ežeras yra dirbtinės kilmės -maždaug prieš tūkstantį metų karingieji uigurai – tvirtovės statytojai – užtvindė slėnį, taip norėdami apsaugoti tvirtovę.

Kungurtugo šamanai, kurie laiko save ežero saugotojais, iš kartos į kartą perduoda legendą apie lamą Bačį – nepaprastą senolį, kuris ne mažiau kaip pusę tūkstančio metų gyveno „ugninėje jurtoje”. Pagal šią legendą, lama Bačis dvasių palieptas saugojo ežero dugne paslėptą įėjimą į požeminį pasaulį. Lama pasižymėjo nepaprastomis savybėmis – jis galėjo vaikščioti Tere Cholio ežero paviršiumi, kvituoti, pasiversti vilku, lūšimi ar eršketu. Kartą Bačį, meditavusį ežero pakrantėje, užpuolė ečikų genties karių būrys. Vienas iš užpuolikų užsimojo durklu, norėdamas smeigti senoliui, bet šis tuo momentu pakėlė rankas į dangų. Pasigirdo garsus perkūnijos trenksmas, užpuolikai pavirto akmens luitais, kurie nugrimzdo į ežerą. Pats Bačis, nuliūdintas žmonių karingumo, išėjo į požeminį pasaulį. Šį padavimą kažkiek patvirtina atliktas pakrantės ir ežero dugno tyrimas echolotu. 9-ame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad netoli kranto yra akmens luitų juosta, o už 3 km nuo Por Bažyno salos dugne buvo aptikta paslaptinga skylė, kurią vėliau nesėkmingai bandė surasti narai.

Tvirtovės griuvėsių paslaptys

Iš molio pastatytos Por Bažyno salos tvirtovės griuvėsiai jau ne vieną šimtmetį domina mokslininkus. Tvirtovė buvo taisyklingo penkiakampio formos su painiu pastatų labirintu, primenančiu budistų mandalą (apskritimo arba kvadrato formos geometrinė kompozicija, simboliškai vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką). Istorikų ir archeologų tyrimai parodė, kad tvirtovė buvo pastatyta VIII amžiuje. Ją pastatė uigurai, kurie tuo metu prie savo kaganato buvo prisijungę Tuvos pietinę dalį ir Sajanų-Altajaus teritoriją. Tačiau tolimesnių išvadų niekaip nepavyksta padaryti. Ginčo objektu ir toliau išlieka architektūrinių statinių, kurių griuvėsiai išliko saloje, paskirtis. Šiuos statinius galima priskirti tiek rūmų kompleksui, tiek šventyklai.

Dar 6-ame XX amžiaus dešimtmetyje archeologinės ekspedicijos dalyviai saloje aptiko vandentiekio fragmentus – ko gero, paties seniausio vandentiekio mūsų planetoje. Sudėtingų fortifikacinių statinių sienos buvo išmargintos paslaptingais ženklais, kurie, kaip pavyko vėliau nustatyti, turėjo svarbią ezoterinę reikšmę ir buvo labai panašūs į simbolius, aptiktus senosios majų civilizacijos miestuose. Jau šio amžiaus pradžioje tyrinėtojas iš Irkutsko Igoris Berdikovas iškėlė hipotezę, kad Por Bažyno salos statiniai atvaizduoja dangaus žemėlapį ir tiksliai imituoja zodiako žvaigždynus. Mokslininkui kilo mintis, kad šioje saloje senovėje buvo įkurta observatorija.

Vietiniai gyventojai būtent su Por Bažyno tvirtove sieja padavimus apie požeminius tunelius, kuriais galima apeiti visą Žemės rutulį ir kuriuose paslėpti nesuskaičiuojami kažkada buvusio galingo uigurų kaganato valdovų lobiai. Dar praėjusiame šimtmetyje archeologai aptiko ne vieną pusiau sugriuvusį įėjimą į požemius, į kuriuos kol kas niekam nepavyko patekti. Mokslininkų nuomone, tvirtovė buvo sugriauta XVIII amžiaus viduryje, kai ją užpuolė priešai, tačiau tvirtovės gyventojai suspėjo požeminėse slėptuvėse paslėpti visas brangenybes.

Vartai į Šambalą

Jau daugelį amžių Tere Cholio ežero apylinkėse gyvenančių genčių išminčiai teigia, kad ežere yra šiauriniai vartai į paslaptingąją Sambalą. Vietiniuose padavimuose gana dažnai pasakojama apie paslaptingus svetimšalius, apsirengusius nuostabiais blizgančiais rūbais, kurie ateina nuo ežero pusės ir nusako žmonėms jų likimą, taip pat perspėja dėl neapgalvotų ir pavojingų veiksmų. Legendos pasakoja, kad iki pat X amžiaus vidurio šamanai, jaučiantys besiartinančią mirtį, laikėsi senovinio papročio, sėsdavo į valtį ir plaukdavo link salos. Vietiniai gyventojai sakydavo, kad šamanai iškeliavo į „šviečiantį pasaulį”.

8-9-ame XX amžiaus dešimtmečiuose ežere veikė žvejų artelė, kurios darbuotojai ne kartą tapo paslaptingų įvykių liudininkais. 1981-ųjų metų vasarą žvejys Donzumas Mongušolas plaukė valtimi. Oras buvo ramus, be vėjo, tačiau staiga vandenyje susidarė sūkurys, kuris pagriebė valtį. Per keletą minučių valtį priplukdė prie salos ir įmetė į Tere Cholio gilumą einantį grotą, pusiau užlietą vandeniu. Staiga kažkur groto tolumoje pasirodė ryškiai baltos spalvos spinduliai, kurie ryškėjo kiekvieną sekundę. Šviesos fone ėmė ryškėti figūros, kurios tarsi sklendė ore. Žvejas pajuto, kad kažkokia nežinoma jėga bando jį įtempti į grotą. Mongušolas atsipeikėjo ir ėmė stipriai irkluoti, jam pavyko išplauti į ramų vandenį.

Dabartiniais laikais šimtai turistų kiekvienais metais aplanko Tere Cholio ežerą, norėdami pasigrožėti šia nuostabaus grožio vieta, prisiliesti prie turtingos istorijos, susipažinti su Centrinės Azijos tautų gyventojų papročiais ir paklausyti legendų apie ežerą, iš kurio prasideda didžioji Sibiro upė Jenisėjus.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!