Venera

Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Nepaisant to, Venera turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.

Venera vidutiniškai nuotolisi nuo Saulės 108 200 000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo Saulės beveik nekinta. Saulės apskriejimo periodas 224,7 paros. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie ašį periodas nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje, kurios leistų nustatyti apsisukimo periodą. Iš Žemės Venera matoma gana gerai. Galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesios ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta.

Stebėjimai iš Žemės Stebint plika akimi, Venera — nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius, išskyrus
Saulę ir Mėnulį. Dėl to ji pavadinta grožio deivės vardu. Pažiūrėjęs pro teleskopą, dažnas Venera nusivilia. Nenuostabu, kad anksčiau ją vadindavo mįslių planeta.

1930 m. gauta šiek tiek tikslios informacijos apie Venerą. Tada buvo nustatyta, kad jos atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė, t. y. sulaiko Saulės šilumą. Tuomet buvo paplitę du Veneros modeliai. Pagal vieną, visą Venerą dengia vandenynas, kuriame egzistuoja primityvios gyvybės formos, kaip buvo Žemėje prieš milijardus metų. Pagal kitą modelį, Venera yra svilinama kaitra, čia plyti bekraštė dulkėta dykuma.

Pirmųjų kosminių zondų informacija

Kosminių zondų era prasidėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas „Marineris-2″ praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai, kad paviršiuje labai karšta. Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saulę periodą — 224,7 paros. Dėl to Venera turi ilgesnes dienas už jos metus.

Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi — iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu, žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis.

Po „Marinerio-2″ skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą parašiutu. Buvo užregistruota beveik 530 °C paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje.

JAV automatinė stotis „Marineris-10″ 1974 m. vasario mėn. praskriejo pro Venerą ir atsiuntė pirmąsias išorinių debesų nuotraukas. „Marine-ris-10″ tik vieną kartą praskriejo pro Venerą; jo svarbiausias tikslas buvo vidinė planeta — Merkurijus. Perduotos nuotraukos geros kokybes, jose matoma juostuota debesų struktūra. Nuotraukos taip pat patvirtino, kad išorinio sluoksnio debesys apskrieja planetą per 4 paras, taigi Veneros atmosferos sandara kitokia negu Žemės.

Tuo pat metu JAV atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad Venera savo paviršiuje turi didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių kilmė nežinoma, bet kadangi tokioje tankioje atmosferoje turi vykti stipri erozija, pagal geologinius standartus jie neturėtų būti labai seni. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai, kol kas negalima atmesti hipotezės, kad Venera yra planeta kurioje tebevyksta vulkanų išsiveržimai. Taip pat nustatyta, jog debesyse yra daug sieros rūgšties (gal net fluoro ir sieros junginių).

Kitas svarbus žingsnis buvo žengtas 1975 m. spalio mėn., kai dvi TSRS automatinės stotys „Venera-9″ ir „Venera-10″, valdomos iš Žemės, nusileido Veneros paviršiuje ir atsiuntė į Žemę jo nuotraukas. Nuleidžiamųjų blokų siunčiamą informaciją retransliavo orbitinės stočių sekcijos, skriejusios aplink Venerą 1500 km aukštyje.

Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Venera savo paviršius yra nusėta apgludintų uolų luitais, kurių daugelis yra maždaug metro skersmens. Šviesos užtektinai — tarybinių specialistų nuomone, apšvietimas Veneros paviršiuje toks, kaip vidurdienį Maskvoje debesuotą vasaros dieną. Nusileidusioms automatinėms stotims prožektorių neprireikė. Taip pat nerasta atmosferos superrefrakcijos, kaip tikėtasi, visos paviršiaus detalės buvo kuo aiškiausiai matomos. Užregistruota 485 C temperatūra ir slėgis, 90 kartų didesnis negu Žemėje. Nustatyta, kad debesų sluoksnis baigiasi 30 km aukštyje. Po juo tvyro karštas gailus smogas.

Venera toli gražu ne svetingas pasaulis, kaip kažkada tikėtasi. Anglies dvideginio atmosfera, sieros rūgšties lašelių debesys ir nepakeliamas karštis joje visai netinkami žmogui.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!