Belmeso veidų paslaptys

Pastarąjį šimtmetį paranormalių reiškinių tyrinėtojai yra užregistravę daug reiškinių, kurių mokslas kol kas neišaiškino. Vienas iš ilgiausiai užtrukusių ir intriguojančių reiškinių yra Belmeso veidų mįslė, apie kurią išgirsta 1971 metų vasaros pabaigoje Ispanijos Chaeno provincijoje.
Tų metų rugpjūčio 23 dieną Moraledos rajono Belmeso miestelio Real gatvės namo Nr.5, kuris priklausė Marijai Gomes Kamarai, virtuvės grindų plokštėje pasirodė keista dėmė. Iš pradžių atrodė kaip paprasta dėmė, bet netrukus išryškėjo žmogaus veido bruožai. Išgąsdinti sūnaus Migelio, kuris, kad atsikratytų fantasmagoriško paveikslo, plokštę ėmė daužyti plaktuku ir tinkuoti cementu, Marija ir jos vyras Chuanas Pereira Sančesas paprašė pagalbos. Vis dėlto po keleto dienų grindyse toje pačioje vietoje pasirodė kitas, dar labiau gąsdinantis paveikslas, vėliau pakrikštytas „Kalakute”. Tai buvo veidas sutrikusiu žvilgsniu, pražiota burna, smailia nosimi, iš kurios arba tekėjo kraujo srovelė, arba po ja buvo ūsai.
Buvo sujaudintas visas miestelis. Alkaldas Manuelis Rodrigesas įsakė veidą iškirsti, o namo grindyse įkasti duobę, kad galėtų ištirti, kas ten yra. Trijų metrų gilumoje buvo rasti žmogaus griaučiai. Atrodė, kad su kiauryme grindyse baigsis keistasis reiškinys, bet tų pačių metų rugsėjo mėnesį pasirodė kitas veidas, šį kartą jaunos moters.
Einant laikui, aplink ją atsirado maži veidai, kurie po kelių savaičių pasikeitė, o paskui ir dingo, užleisdami vietą naujiems vaizdiniams. Dauguma jų buvo išpjauti, įrėminti ir išliko po stiklais Jereirų namuose. Kai kurie veidai pasirodė taip greitai ir dingo liudininkų akyse.
Veidai, techniškai vadinami aktyviosiomis teleplastijomis, yra gana sudėtingi. Daugelis bruožų tuo pačiu metu tarnauja dviems ir net trims veidams: vieno veido akis tuo pat metu yra ir kito veido akis, vieno veido nosis yra ir kito veido antakis ir taip toliau. Žymiausia iš teleplastijų yra „Kalakutė”. Ji yra seniausia iš tų, 4 kurios išsilaikė ir iki šio laiko vis dar keičiasi.
Belmeso veidus pripažino autentišku reiškiniu visi namuose apsilankę tyrinėtojai. Veidų neįmanoma išnaikinti valymo priemonėmis. Paveikslai yra „nupiešti” ne betono paviršiuje, bet po juo. Vienu momentu buvo manoma, kad tai gali būti freskos, atliktos kažkokiomis nespalvotomis medžiagomis, sumaišytomis su kalkėmis. Praėjus tam tikram laikui, jos išryškėja, kaip išryškėja simpatiniu rašalu parašyti raštai.
1991 ir 1994 metais kunigas Chosė Marija Pilonas (Pilon) užsakė padaryti dvi veidų chemines analizes, tačiau pigmentų ten nerasta. Kartą namo virtuvė, dalyvaujant notarui, buvo užplombuota, kad kas nors negalėtų nutapyti veidų arba jais manipuliuoti. Po trijų mėnesių plombos, dalyvaujant vokiečių televizijai, kurią pakvietė tyrinėtojas Hansas Benderis, buvo nuimtos. Buvo atsiradęs vienas naujas veidas, o kiti veidai buvo pasisukę 180 laipsnių. Eksperimento dokumentas liko išsaugotas Uelvos notariate, 1973 metų įrašų 462 ir 667 puslapiuose. Vis dėlto kai kurie liudininkai notaro patikimumu galėjo suabejoti.
Belmeso atvejis sukėlė visą seriją įvykių. Po pirmųjų veidų pasirodymo alkaldas Manuelis Rodrigesas, ieškodamas paaiškinimų, paskambino į Madridą. Laikraštis „Pueblo”, kuris iš pradžių entuziastingai ėmėsi aiškintis reiškinį, vėliau šeimininkus apkaltino apgaule ir užsakė patikrinti, ar vaizduose nėra sidabro druskų, kurios tampa matomos paveiktos šviesos. Rezultatai buvo teigiami, tačiau nebuvo pateikta tikslių duomenų apie eksperimentą. Hansas Benderis jau buvo atlikęs panašų bandymą Vokietijoje ir gavęs neigiamus rezultatus. Kita vertus, Pereiros neturėjo kitokio pasirinkimo, kaip tik laimėti falsifikuojant.
Kai kurie tyrinėtojai veiduose įžiūrėjo dvasių pasireiškimą. Atlikus kasinėjimus, paaiškėjo, kad Belmeso miestelio Real gatvės namai, kurių numeriai 3 ir 5, buvo pastatyti toje vietoje, kur XIV amžiuje stovėjo bažnyčia, o šalia jos buvo kapinės. Bažnyčia ir kapinių dalis 1838 metais iš čia buvo iškeltos ir toje vietoje buvo pastatyti namai. Likusioji kapinių dalis buvo iškelta 1971 metais kaip tik prieš pat pasirodant pirmajai teleplastijai.

Kai atsirado antrasis paveikslas – „Kalakutė”, ir po virtuvės grindimis padaryta iškasa, buvo rasti žmonių palaikai, kurių amžius siekė 1300 metus. Be kita ko, pastate, kur dabar stovi namas Nr. 3, nuo 1971 metų periodiškai rodėsi poltergeistas, kuris reiškėsi triukšmais, aimanomis, slankiojančiais baldais ir nuo sienų krintančiais paveikslais. Buvo užregistruota ir šiurpinančių psichofonijų, tokių kaip: „Aš vis dar esu užkasta”, „Čia prasideda pragaras” arba „Aš esu buvęs… tu”. Kai kuriose veidų fotografijose išryškėdavo naguotos letenos pavidalo šviesos blyksniai.

Tarp minimų hipotezių yra ir tokia, kad Marija Gomes padariusi veidų atvaizdus veikiama pasąmonės. Paveikslų atsiradimas vėl sukėlė sumaištį, kai jos vyras 1981 metais susirgo. Kai 1991 metais jis mirė, pasirodė įvairūs nauji veidai. Paveikslai prarado tiek ryškumo, kiek paseno Marija. Kartą ji buvo paguldyta į ligoninę, ir paveikslai grindyse išnyko.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!