NSO bazės ežeruose

Yra manoma, kad NSO bazės gali būti įkurtos Mėnulyje, jūrų ir vandenynų dugne, kur nežemiškieji objektai patikimai paslėpti nuo žmonių akių. Tačiau ufologai vis labiau įsitikina, kad ateiviai savo angarus įsirengia kai kuriuose ežeruose – ir tai nežiūrint į tai, kad žmonėms tokiose vietose žymiai lengviau pastebėti skraidančius aparatus.
Dabar jau nebėra jokių abejonių, kad ateivių bazė veikė (o gal ir dabar vis dar veikia) Kri ežero (Cry) Kanadoje dugne. XX amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje vietiniai gyventojai ne kartą pastebėjo virš ežero skrendančius keistus objektus, iš kurių ne vienas greitai panerdavo į vandenį. Bet kuris žemiškasis skraidantis aparatas tokiu greičiu atsitrenkęs į vandenį tikrai būtų subyrėjęs.
Amerikiečių ufologas Polas Stounhilas pasakoja, kad ežero tyrimas prasidėjo 1971-ais metais, kai daugiau nei 50 liudininkų pasakojo, kad nuo labai didelio disko formos NSO, pakibusio ore virš ežero, atsiskyrė kažkoks didelis stačiakampis daiktas ir pūkštelėjo į vandenį. Ežero gylis toje vietoje siekia 45 m, tačiau narai niekaip negalėjo pasiekti dugno, nes jiems po vandeniu imdavo labai skaudėti galvą. Leidžiantis gilyn šis skausmas vis stiprėjo. Buvo nuspręsta į tą vietą nuleisti automatinį aparatą su televizijos kamera. Aparato nuleidimo metu ežero dugne atsirado žalsvas švytėjimas, kuris greitai stiprėjo. Po to trosus kažkas timptelėjo, tarsi juos būtų pačiupusi milžiniška ranka, ir juos nutraukė. Taip tyrinėtojai neteko savo aparato.
1978-ais metais ežero dugnas buvo tiriamas echolotu. Tyrimo metu buvo pastebėti du taisyklingos formos ovaliniai išsikišimai. Jų kilmė liko nežinoma. Buvo dar kartą pabandyta išžvalgyti dugną su televizijos kameros pagalba. Šis bandymas irgi baigėsi nesėkme – vos tik pradėjus leistis į vandenį, visi prietaisai nustojo veikti, kaip paprastai būna NSO atveju.
Gana patikimi įrodymai yra apie NSO bazės egzistavimą Gaipo ežere Argentinoje. NSO pasirodymai virš ežero ar jo apylinkėse yra labai dažni. Gaipo ežero pakrantėse gyvenantys kečua genties indėnai bijo skraidančių objektų ir slepiasi, kai šie artėja prie ežero. Indėnai yra įsitikinę, kad tai burtininkai ir raganos įgavo diskų ir sferų pavidalus, kad būtų patogiau medžioti žmones. Nežiūrint į visas šias anomalijas, nebuvo atlikta netgi paviršutiniško Gaipo ežero tyrimo.
Argentinoje yra dar vienas ežeras, kurio dugne, kaip manoma, jau daugelį metų randasi kažkas paslaptingo. Yra manoma, kad visa tai susiję su NSO, tačiau skraidantieji aparatai šioje vietoje pasirodo ne dažniau, nei kitose mūsų planetos vietose.
Ramonas Kasona, mažo vietinio restorano savininkas pasakoja: „Mano tėvas pasakojo, kad kažkada į ežerą nusileido didžiulis disko formos NSO. Niekas nematė, kad šis aparatas būtų iškilęs atgal, nors žmonės nuo to laiko akylai stebi ežerą”.
Šis ežeras vadinasi Salatina. Keliautojai ir vietiniai gyventojai tikina, kad šiame ežere galima atsidurti tarsi nesvarumo būklėje ir virš ežero pakilti 1 m ar net aukščiau. Tačiau šis reiškinys ne visada pasireiškia. Turistai, kurie prie ežero atvyksta būtent dėl šio reiškinio, ištisas savaites laukia, kol pasireikš paslaptinga anomalija. Pakilti virš vandens pasiseka nedaugeliui, tik patiems kantriausiems.
Virš Salatino ežero kur kas dažniau, nei pakilimas į orą, fiksuojamas trumpalaikis nepaaiškinamas žmonių svorio sumažėjimas. Fizikas Karlosas Penas, kuris ežero anomalijas tiria daugiau nei 10 metų, pasakoja: „Gravitacija „išsijungia” labai mažuose ploteliuose ir trumpam laikui. Mes iš anksto negalime nuspėti kur ir kada pasireikš šis reiškinys. Kartais jo nebūna ištisas savaites. O štai vieną balandžio dieną vidurdienį per 5 minučių laiko tarpą gravitacija visiškai išnyko net 3 kartus. Dėl to į orą pakilo keturi žmonės. Šiuose plotuose ir vanduo elgėsi taip, tarsi būtų nesvarumo būsenoje”.
Pagal vieną iš versijų, Salatinos ežero dugne esantis NSO laikas nuo laiko pasiunčia signalus kažkam į kosmosą. Būtent tomis minutėmis ir sutrinka gravitacija.
Ateiviai Baikalo dugne
Rusijos ir viso pasaulio ufologų dėmesį ypač traukia Baikalo ežeras. Virš šio ežero labai dažnai stebimi NSO. O tie objektai, kurie pastebimi ežero apylinkėse, praktiškai visada skrenda link jo. 1977-ais metais buvo atliktas Baikalo tyrimas gilavandeniu aparatu „Pisces”. Juo į ežerą pasinėrė du SSRS Mokslų akademijos Okeanologijos instituto darbuotojai V.Aleksandrovas ir G.Selivestrovas. Aparatas lėtai judėjo šalia povandeninės uolos šlaito. Tuo metu, būdami maždaug 1200 m gylyje, tyrinėtojai išjungė povandeninio aparato prožektorius, norėdami sužinoti ar per tokį vandens sluoksnį prasiskverbia saulės šviesa. Tačiau netgi išjungus prožektorius buvo matomas gana intensyvus ir keistas švytėjimas. Vėliau V.Aleksandrovas papasakojo: „Jis buvo toks, tarsi aparatą iš viršaus ir šono apšvietė prožektoriai. Maždaug po minutės nežinomi prožektoriai užgeso, mes atsidūrėme visiškoje tamsoje”.
Dar vienas šokiruojantis įvykis nutiko 1982-ais metais. Jame dalyvavo grupė karinių narų, kurie tyrinėjo ežero pakrantės akvatoriją. Maždaug 40-ies metrų gylyje narai pastebėjo keistus nežinomus plaukikus. Išoriškai jie buvo panašūs į žmones, tačiau jų nardymo amunicija buvo labai keista – sferiniai šalmai ir kūną aptempiantys hidrokostiumai. Tai kėlė nuostabą, nes Baikalo vanduo yra labai šaltas ir toks kostiumas neapsaugotų žmogaus nuo greito sušalimo. Tačiau pats keisčiausias dalykas – tai paslaptingųjų plaukikų ūgis, kuris siekė apie 3 m. Nežinomi plaukikai visiškai nekreipė jokio dėmesio į narus, jie toliau dirbo savo nesuprantamą darbą.
Iškilę į paviršių narai iš karto savo vadovybei pranešė apie keistą susitikimą. Labai greitai buvo suformuota speciali grupė, kurioje buvo 7 labai patyrę narai. Grupei buvo duotas įsakymas sugauti nežinomus plaukikus. Į ežerą išplaukė keletas katerių. Jų ekipažai turėjo sulaikyti gigantus, vos tik jie išplauks į paviršių. Narai su savimi pasiėmė tinklą tam atvejui, jei bus pasipriešinta.
Kaip ir pirmą kartą, gigantai po vandeniu praktiškai neparodė jokios reakcijos į nusileidusius narus. Reakcija įvyko tik tada, kai narai pabandė užmesti tinklą ant vieno paslaptingojo plaukiko. Jis tokia jėga išmėtė į šonus narus, kad šie tarsi kamštis šovė į viršų ir atsidūrė ežero paviršiuje. Staigus pakilimas į viršų žmonėms sukėlė kesoninę ligą. Jų gelbėjimui buvo reikalingos specialios barokameros. Tačiau kariniame dalinyje buvo tik viena tokia kamera, kurioje galėjo tilpti tik 2 žmonės. Nežiūrint į skubiai priimtas priemones, trys narai žuvo, o kiti liko neįgaliais visą gyvenimą.
Apskritimai ant ledo ir kiti stebuklai
Mokslininkai taip pat negali paaiškinti paslaptingų apskritimų atsiradimo ant užšalusio Baikalo ledo. Šių apskritimų skersmuo siekia 7 km ir jie matomi iš kosmoso. Pirmą kartą apskritimai buvo pastebėti 1999-ais metais. Jie atsiranda ne kiekvienais metais ir visada skirtingose vietose. Yra versija, kad juos sudaro didžiulės dujų pūslės, kylančios iš Žemės gelmių pro plyšius plutoje. Kita hipotezė sieja apskritimus su globaliu klimato atšilimu. Ufologai turi savo nuomonę – tai ateivių, kuriuos domina švarus ežero vanduo, povandeninės veiklos pėdsakai.

Beveik nėra jokių abejonių, kad XX amžiaus 7-8-ame dešimtmečiais NSO bazė veikė Sarezsko ežere Tadžikijoje. Skraidantys objektai pasirodydavo taip dažnai, kad artimiausiame kalne netgi buvo įrengtas jų stebėjimo punktas. 1,5 km gylio Sarezsko ežeras susidarė XX amžiaus pradžioje po labai galingų žemės drebėjimų serijos. Yra manoma, kad ežero dugne yra plyšys, vedantis į planetos gelmes. 1972-ųjų m. rudenį beveik kiekvieną dieną į ežerą panirdavo įvairių formų NSO. Gal dėl šios priežasties tuo metu ežero vanduo buvo šiltesnis, nei netoliese esančių kitų ežerų.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!