Spiritizmo istorija

Spiritizmas yra kilęs iš dualistinės koncepcijos, kuri gyvenimą suvokia kaip kūno ir sielos sąjungą. Kūnas yra netvari dalis, kuri po mirties sunyksta, o dvasia yra tvari ir ilgai lieka šiame arba aname pasaulyje, kurio mes nepažįstame. Esant ypatingoms aplinkybėms, tokioms kaip smurtinė mirtis, nelaimingas atsitikimas arba staigi mirtis, kai kurios sielos lieka toje vietoje, kurioje atsiskyrė nuo kūno, ir neranda kelio į aną pasaulį, bent iki to laiko, kol neatsisveikina su artimaisiais arba kol nesulaukia nuodėmių atleidimo. Mediumų, sugebančių bendrauti su anuo pasauliu, funkcijos yra perduoti mirusiųjų pranešimus ir nurodyti dvasioms kelią į jų galutinį tikslą.
Tradicinis materializmas laiko, kad vienintelis egzistuojantis dalykas yra materija ir kad dvasia yra ne kas kita kaip kūno energijos išraiška. Vis dėlto ši energija taip pat gali persmelkti kūną. Kai kompozitorius rašo simfoniją arba inžinierius projektuoja pastatą, į darbą įdeda savo fizinę ir dvasinę energiją. Kodėl nepatikėjus, kad tas energijas galime projektuoti už mūsų kūno ribų su ne taip aiškiais tikslais? Net jei patobuliname mūsų aplinką, kad ji būtų mums patogesnė, tikrovė ne visada elgiasi protingai. Tos pačios energijos, kurias panaudojame, kad sukurtume pasaulį pagal savo vaizdą ir panašumą, gali sukelti paralelius realybes ir reiškinius, kurie išlaisvina ir tai, kas yra „objektyvu”, ir tai, kas yra subjektyvi haliucinacijų ir kvailumo karalystė.
Materiali kūno energija gali įgauti pavidalą už paties kūno ribų, ir tą pavidalą vadiname dvasia (siela) arba asmenybe. Tačiau vieną kartą pritarus tai hipotezei, kyla daug klausimų. Kas atsitinka, kai ta energija susikaupia viename objekte? Kodėl proto jėga negali to objekto pakeisti? Arba pakeisti vėjo kryptį, kad pašnibždėtų kokį žodį ? Arba pakeisti sieną, kad ant jos pasirodytų veidas ?
Dažnai šmėklos, kurias mes pažįstame kaip dvasias, pasireiškia po jų mirties uždarose arba apleistose vietose. Tai įvyksta todėl, kad savo kūniškojo gyvenimo metu tos šmėklos vietą yra transformavusios pagal savo vaizdą ir panašumą ir mirdamos yra palikusios joje savo ženklus lygiai taip pat, kaip kūnas palieka įspaustas vietas čiužinyje, ant kurio gulėjo.
Jei nuo to laiko vieta būna daugiau ar mažiau nepaliesta, yra galimybė, kad įeidami perimame jos ankstesnių gyventojų dvasių materialiąją energiją. Galimas daiktas, kad kai kurie asmenys mažiau tesigilina į smulkmenas ir nieko reikšminga nesuvokia. Tačiau numirėlio lovoje jie ramiai negali miegoti tuo atveju, kai velionio dvasia čia yra pasilikusi ir po mirties. Pėdsakai, kuriuos jos palieka savo aplinkoje, gali mums suteikti žinių apie velionio gyvenimą ir mirtį, ypač jei mirtis buvo smurtinė.
Šiuolaikinis spiritizmas gimė kaimo pirkioje netoli Niujorko 1848 metų pavasarį. Namo šeimininkai Džonas ir Margareta Foksai buvo atsikraustę čia prieš keletą mėnesių nekreipdami dėmesio į gandus, kad namas yra užkeiktas. Praėjus kiek laiko, naktį ėmė girdėtis bildesiai ir triukšmai, ir jų dukterys Margareta ir Keitė likdavo miegoti tėvų kambaryje. Kovo 31 dienos naktį bildesiai pasidarė erzinantys, ir vienuolikametė Keitė į tuos bildesius atsakė pliaukštelėdama pirštais į tamsą. Paskui dar suplojo delnais garsiai sakydama: „Pone vaiduokli, padaryk taip, kaip aš padariau.” Kaip atsakymas sienoje pasigirdo toks pat plojimas delnais. Į žaidimą įsijungė visa šeima, ir, įvairiai bandydami, šeimos nariai su nematoma dvasia užmezgė ryšį. Dvasiai atsakinėjant į klausimus, du pliaukštelėjimai reiškė „taip”, o vienas pliaukštelėjimas reiškė „ne”.
Žinia apie pokalbius su dvasiomis seseris Foks išgarsino. Jos leidosi į keliones ir viešai demonstravo savo sugebėjimus. Jungtinėse Valstijose kilo tikra dvasių karštligė, susikūrė spiritizmo mėgėjų, mediumų būreliai, bendravimo su anuo pasauliu taisyklės kiekvieną kartą darėsi vis sudėtingesnės. Susidomėjimas tais kontaktais su dvasiomis persimetė į Europą, ir ypač į Angliją, kur devynioliktojo amžiaus antroji pusė buvo tikras spiritizmo aukso amžius. Daugelio mediumų galimybės apsiribojo sugebėjimu bildėti kojomis po stalu. Vis dėlto reiškinys pritraukė ir kai kuriuos įžymius to meto asmenis, tokius kaip išradėjas Tomas Elva Edisonas, psichologas Viljamas Džeimsas ir mokslininkas Viljamas Kruksas.
1850 metais seserys Foks prisipažino, kad pirmuosius bildesius simuliavo, bet šis demaskavimas didesnės įtakos neturėjo, nes judėjimas jau buvo tapęs masišku. Netrukus tarp mediumų atsirado asmenų su nepaaiškinamomis galiomis. Jie pakeldavo stalus, materializuodavo rankas be kūno, pasiversdavo dvasiomis ir net iššaukdavo ektoplazmas, kurios vėliau pasirodydavo fotografijose.
Tarp žymiausių to meto spiritizmo seansų dalyvių yra škotas Danielis Daglasas Hjumas, Šiaurės Amerikos gyventoja Leonora Paiper ir italė Euzapija Paladino kartu su Helena Smit ir (jau dvidešimtajame amžiuje) Gledise Osborn Leonard. Daugelis jų veiksmų, kuriuos rimtai analizavo mokslininkai ir tyrinėtojai, niekada nebuvo paneigti.
Didžiulis entuziazmas, kurį sukėlė spiritizmas, atitiko neramių protų poreikius, kurie susiformavo moksliniais iššūkiais pasižyminčiame amžiuje. Vis dėlto į amžiaus pabaigą rimčiausi reiškinio tyrinėtojai ir toliau domėjosi menamais arba tikrais kontaktais su dvasiomis ir savo dėmesį sutelkė į galimybės, kad tie reiškiniai galėtų būti nežinomų psichinių jėgų darbas, nagrinėjimą.
1882 m. Londone buvo įsteigta Psichinių tyrimų draugija. Kitais metais visame pasaulyje ėmė kurtis panašios draugijos, kurios mediumų sugebėjimus priskyrė tam, kas šiandien žinoma kaip ESS, arba ekstrasensinis suvokimas. Naujų tyrinėjimo barų kartu su solidžiu policijos paskelbtu mediumų skaičiumi atsiradimas žymėjo spiritizmo apogėjaus galą. Vis dėlto reiškinys labai populiarus išliko ir iki šių laikų.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!