2013 m. vasario 10 d., sekmadienis

Tutanchamono prakeiksmas

XIX amžiaus pabaigoje jaunas anglų archeologas, vardu Hovardas Karteris, buvo įsitikinęs, kad jaunojo karaliaus faraono Tutanchamono palaikai tebėra nepaliesti kažkur Egipte. Pirmą kartą H. Karteris į Egiptą atvyko 1891 metais. 1917 m. jam pavyko gauti paramą atlikti kasinėjimus iš turtingo lordo Karnarvono.
Praėjus penkeriems metams, nesulaukęs iš kasinėjimų tokios sėkmės, kokios tikėjosi, lordas pasakė Karteriui, kad duoda lėšų paskutiniam sezonui. 1922 m. lapkričio 4 d. Karterio vadovaujama grupė Karalių slėnio akmeniniame grindinyje rado iškirstą laiptelį. Pakasę toliau ir pašalinę nuolaužas jie rado žemyn vedančius laiptelius. Laiptelių pabaigoje buvo durys, o ant jų — užrašytas vardas: Tutanchamonas. Karteris paliepė sustabdyti darbus iki tol, kol atvyks lordas Karnarvonas, ir nedelsdamas pasiuntė į Londoną telegramą.
Karnarvonas atvyko į Egiptą ir kartu su H. Karteriu įėjo į rūsį. Jie atrado laidojimo rūsio imitaciją, sandėlį ir tikrąjį laidojimo rūsį. Skirtingai nuo kitų faraonų kapų, Tutanchamono kapas buvo neišplėštas. Žvakės šviesoje prieš H. Karterio akis atsivėrė nenusakomi turtai. Kasinėtojai sudarė išsamų radinių sąrašą. Pats įspūdingiausias iš jų buvo karališkasis sarkofagas — trys vienas į kitą sudėti karstai. Paskutinis puikaus darbo karstas buvo auksinis ir atkartojo Tutanchamono kūno linijas. Karsto viduje gulėjo jaunojo karaliaus palaikai.
Suradus neišplėštą kapą visus apėmė džiaugsmas. H. Karterio komanda pasijuto dirbusi ne veltui. Vis dėlto sklandė kalbos, kad H. Karteris pašalino nuo durų, vedančių į kapavietę, užrašą, kuris bylojo: Tą, kuris prisilies prie Faraono kapo, aplankys mirtis plasnodama lengvais sparnais.
1923 m. pavasarį lordui Karnarvonui į kaklą įkando moskitas. Skusdamasis barzdą jis netyčia užkliudė įkandimo vietą, ir ši supūliavo.
Lordą ėmė krėsti drebulys, išmušė karštis ir neilgai trukus Kairo ligoninėje jis mirė. Pasakojama, kad jam mirštant užgeso visos tuo metu ligoninėje degusios šviesos; Anglijoje likęs mylimiausias jo šuo tą pačią akimirką sustaugęs ir kritęs negyvas.
Spauda sumirgėjo pranešimais apie „faraono prakeiksmą”. Keista, tačiau ant išvyniotos mumijos skruosto buvo rasta įkandimo žymė — lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir ant Karnarvono veido. Taip pat kalbama, kad dar per keletą metų keistomis aplinkybėmis mirė du Karnarvono giminaičiai, asmeninis H. Karterio sekretorius ir dar keletas žmonių, prisidėjusių prie atradimo. Kiekvieno jų mirtis buvo siejama su faraono prakeiksmu.
Kai kurie istorikai įsitikinę, kad senovės Egipte į kapus įdėdavo nuodų, idant taip būtų atkeršyta kapų plėšikams. Pastaruoju metu mokslininkai sukūrė ne vieną apsinuodijimo versiją: į kapą įdėtas maistas, turintis maitinti faraonus jų pomirtinėje kelionėje, iš tikrųjų paskatino mikroskopinių sporų atsiradimą, ir šios sporos pateko į tyrinėtojų, įėjusių į kapavietę, plaučius. Šie grybeliai, netrukdomi vystėsi daugiau kaip 3000 metų, sukėlė užkrėstuose žmonių organizmuose siaubingą karštinę ir silpnumą. O lordas Karnarvonas, ir taip jau negalėjęs pasigirti sveikata, buvo išvargintas ilgos kelionės į Egiptą ir todėl lengviau pažeidžiamas infekcijos…
Tačiau ši teorija nepakankama, kad būtų galima visiškai pagrįsti minėtą prielaidą, nes iš tikrųjų anksčiau laiko mirė vos keletas su atradimu susijusių žmonių. Iš 26 žmonių, dalyvavusių atidengiant laidojimo rūsį, tik šeši mirė per artimiausius dešimt metų. Atidarant sarkofagą dalyvavo 22 žmonės. Iš jų taip pat šeši mirė per artimiausius dešimt metų, o iš padėjusių išvynioti mumiją ankstyva mirtis neištiko nė vieno. Pats Karteris, vadovavęs visiems atradimams, mirė natūralia mirtimi sulaukęs 66 metų amžiaus.
Kita vertus, Karnarvonas buvo tas asmuo, kuris finansavo kasinėjimus, pirmasis atidengė kapavietę, todėl galima manyti, kad būtent į jį Tutanchamonas nukreipė visą savo pyktį. Patvirtinta, kad lordo mirties akimirką iš tikrųjų užgeso visos Kairo ligoninės šviesos, o istorija apie jo šunį niekada taip ir nebuvo paneigta. Pasak dar vieno įdomaus gando, Karnarvonas buvo padovanojęs H. Karteriui kanarėlę kaip sėkmės talismaną ieškant faraono kapo. Kalbama, kad atradimo dieną kobra — faraono simbolis — paukštelį prarijo. Tačiau iš tikrųjų kanarėlė gyveno pas H. Karterį gyva ir sveika, kol atiteko tam, kurį galima laikyti gyvate perkeltine prasme — banko valdytojui!


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Komentaruose negalima keiktis, įžeidinėti, ar kitaip nepaklusti taisyklėmis!!!

Patariame perskaityti: