“Mano vardas Montri Sangkumtong. Netoliese aš turiu savo mažyti restoraną. Aš turėjau keistą patyrimą, kurį sunku paaiškinti. Dvasinį patyrimą kurio mes negalime pamatyti. Ne taip jau daug yra pasaulyje žmonių kurie kažką patiria. Gal vienas iš šimto, gal vienas iš tūkstančio… Ar tai buvo tikra, kas nutiko man? Ar egzistuoja rojus ir pragaras? Jei jūs būtumėte paklausę manęs anksčiau, ar aš tikiu į rojų ar pragarą, bučiau atsakęs, kad 50/50. Jei aš nebūčiau pamatęs to savo akimis aš nebūčiau patikėjęs. Dabar mano tikėjimas yra 70 ar 80 procentų, bet ne 100. Aš negaliu sakyti, kad tikiu visais 100 procentų, nes kaip tu gali įrodyti mistiškus dalykus? Dabar aš papasakosiu kas man nutiko.
Aš grįžinėjau iš šventyklos savo gimimo dieną. Kai grįžau namo, aš pasiskolinau grąžtą iš kaimynės, nes norėjau pritvirtinti mūsų televizorių. Po kurio laiko dirbant mane nutrenkė elektra. Taigi aš numečiau grąžtą ir nuėjau paklausti kaimynės ar su juo viskas gerai. Ji atsakė, kad taip, todėl aš grįžau toliau dirbti. Aš pabandžiau dar kartą gręžti, bet šį kartą elektra nutrenkė kur kas smarkiau.
Mano akys užsimerkė ir aš išvydau laiptus apsuptus tamsos. Aš nesupratau, kas man nutiko. Aš nieko nejaučiau. Tada aš pamačiau save ir kitus žmones stovinčius šalia mano namo. Aš mačiau kaip žmonės verkia. Mano draugė verkė. Jie verkė taip smarkiai… Aš mačiau kaip mano draugė stengėsi atgaivinti mane. Ji trenkė man per veidą. Ji stengėsi pažadinti mane. Aš girdėjau savo sesę sakant: “Jis išėjo pas Dievą”. Aš galėjau girdėti viską ką jie sako. Aš norėjau paliesti savo merginos petį, kad pasakyčiau jog aš esu gyvas, bet ji nieko nepajuto.
Po viso to aš pamačiau save einantį ilgu, ryškiai raudonu koridoriumi. Man rodos, kad aš nemačiau jo galo. Aš supratau, kad šalia buvo du vyrai, kurie paėmė mane už rankų. Aš taip pat jaučiau, kad kažkas yra man už nugaros. Eidamas koridoriumi aš mačiau kambarius. Kas buvo jų viduje aš negalėjau gerai įžiūrėti. Ten buvo kankinami žmonės. Kambariuose buvo statinės ar kubilai. Ten buvo rūgšties ir verdančio vandens kubilai. Žmonės buvo tuose kubiluose. Aš nežinojau kodėl ir už ką jie ten buvo. Jie visi verkė. Žmonės lipo į erškėčių medžius, ir tokios pačios būtybės kurios mane vedėsi baksnojo į juos su ietimis ir neleido ištrūkti. Ant tų medžių viršaus buvo varnos. Kambarys buvo raudonos spalvos ir aš jaučiau karštį. Vėliau aš mačiau kambarį pilną besilydančio metalo.
Taigi aš vis ėjau kol pasiekiau didelę salę. Salės viduje aš pamačiau Liuciferį. Jis turėjo didelius ragus ir buvo apsikarstęs auksu ir brangakmeniais. Jis taip pat turėjo ūsus, barzdą ir raudoną veidą bei didelį kūną. Jis buvo labai didelis. Jo ietis buvo tokia didelė, kad mes nė neišlaikytumėme jos. Jis buvo maždaug dvigubai didesnis už žmogų.
Liuciferis sėdėjo ir aplink jį buvo sustoję jo pagalbiniai. Vienas iš jų turėjo sąrašą su žmonių vardais ir į jį nuolat žiūrėjo. Jie privertė mane atsiklaupti ant kelių ir paklausė: “kodėl tu čia?”. Aš atsakiau, kad nežinau, kad nežinau kaip čia patekau. Tada Liuciferis paklausė savo pagalbininkų: “pažiūrėkim kas parašyta knygoje apie šitą vyrą”. Pagalbininkas pasakė: “Jis pusiau miręs ir pusiau gyvas. Tai yra ne ta data šiam vyrui. Gražinkite jį atgal”. Aš išgirdau kaip Liuciferis pasakė: “Pirmas vardas teisingas, bet paskutinis ne”. Aš buvau toks laimingas, kad grįžtu namo.”
Vėliau vyras atsigavo po klinikinės mirties kuri jį buvo ištikusi.
KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Komentaruose negalima keiktis, įžeidinėti, ar kitaip nepaklusti taisyklėmis!!!