Spiritizmo istorija

Spiritizmas yra kilęs iš dualistinės koncepcijos, kuri gyvenimą suvokia kaip kūno ir sielos sąjungą. Kūnas yra netvari dalis, kuri po mirties sunyksta, o dvasia yra tvari ir ilgai lieka šiame arba aname pasaulyje, kurio mes nepažįstame. Esant ypatingoms aplinkybėms, tokioms kaip smurtinė mirtis, nelaimingas atsitikimas arba staigi mirtis, kai kurios sielos lieka toje vietoje, kurioje atsiskyrė nuo kūno, ir neranda kelio į aną pasaulį, bent iki to laiko, kol neatsisveikina su artimaisiais arba kol nesulaukia nuodėmių atleidimo. Mediumų, sugebančių bendrauti su anuo pasauliu, funkcijos yra perduoti mirusiųjų pranešimus ir nurodyti dvasioms kelią į jų galutinį tikslą.
Tradicinis materializmas laiko, kad vienintelis egzistuojantis dalykas yra materija ir kad dvasia yra ne kas kita kaip kūno energijos išraiška. Vis dėlto ši energija taip pat gali persmelkti kūną. Kai kompozitorius rašo simfoniją arba inžinierius projektuoja pastatą, į darbą įdeda savo fizinę ir dvasinę energiją. Kodėl nepatikėjus, kad tas energijas galime projektuoti už mūsų kūno ribų su ne taip aiškiais tikslais? Net jei patobuliname mūsų aplinką, kad ji būtų mums patogesnė, tikrovė ne visada elgiasi protingai. Tos pačios energijos, kurias panaudojame, kad sukurtume pasaulį pagal savo vaizdą ir panašumą, gali sukelti paralelius realybes ir reiškinius, kurie išlaisvina ir tai, kas yra „objektyvu”, ir tai, kas yra subjektyvi haliucinacijų ir kvailumo karalystė.
Materiali kūno energija gali įgauti pavidalą už paties kūno ribų, ir tą pavidalą vadiname dvasia (siela) arba asmenybe. Tačiau vieną kartą pritarus tai hipotezei, kyla daug klausimų. Kas atsitinka, kai ta energija susikaupia viename objekte? Kodėl proto jėga negali to objekto pakeisti? Arba pakeisti vėjo kryptį, kad pašnibždėtų kokį žodį ? Arba pakeisti sieną, kad ant jos pasirodytų veidas ?
Dažnai šmėklos, kurias mes pažįstame kaip dvasias, pasireiškia po jų mirties uždarose arba apleistose vietose. Tai įvyksta todėl, kad savo kūniškojo gyvenimo metu tos šmėklos vietą yra transformavusios pagal savo vaizdą ir panašumą ir mirdamos yra palikusios joje savo ženklus lygiai taip pat, kaip kūnas palieka įspaustas vietas čiužinyje, ant kurio gulėjo.
Jei nuo to laiko vieta būna daugiau ar mažiau nepaliesta, yra galimybė, kad įeidami perimame jos ankstesnių gyventojų dvasių materialiąją energiją. Galimas daiktas, kad kai kurie asmenys mažiau tesigilina į smulkmenas ir nieko reikšminga nesuvokia. Tačiau numirėlio lovoje jie ramiai negali miegoti tuo atveju, kai velionio dvasia čia yra pasilikusi ir po mirties. Pėdsakai, kuriuos jos palieka savo aplinkoje, gali mums suteikti žinių apie velionio gyvenimą ir mirtį, ypač jei mirtis buvo smurtinė.
Šiuolaikinis spiritizmas gimė kaimo pirkioje netoli Niujorko 1848 metų pavasarį. Namo šeimininkai Džonas ir Margareta Foksai buvo atsikraustę čia prieš keletą mėnesių nekreipdami dėmesio į gandus, kad namas yra užkeiktas. Praėjus kiek laiko, naktį ėmė girdėtis bildesiai ir triukšmai, ir jų dukterys Margareta ir Keitė likdavo miegoti tėvų kambaryje. Kovo 31 dienos naktį bildesiai pasidarė erzinantys, ir vienuolikametė Keitė į tuos bildesius atsakė pliaukštelėdama pirštais į tamsą. Paskui dar suplojo delnais garsiai sakydama: „Pone vaiduokli, padaryk taip, kaip aš padariau.” Kaip atsakymas sienoje pasigirdo toks pat plojimas delnais. Į žaidimą įsijungė visa šeima, ir, įvairiai bandydami, šeimos nariai su nematoma dvasia užmezgė ryšį. Dvasiai atsakinėjant į klausimus, du pliaukštelėjimai reiškė „taip”, o vienas pliaukštelėjimas reiškė „ne”.
Žinia apie pokalbius su dvasiomis seseris Foks išgarsino. Jos leidosi į keliones ir viešai demonstravo savo sugebėjimus. Jungtinėse Valstijose kilo tikra dvasių karštligė, susikūrė spiritizmo mėgėjų, mediumų būreliai, bendravimo su anuo pasauliu taisyklės kiekvieną kartą darėsi vis sudėtingesnės. Susidomėjimas tais kontaktais su dvasiomis persimetė į Europą, ir ypač į Angliją, kur devynioliktojo amžiaus antroji pusė buvo tikras spiritizmo aukso amžius. Daugelio mediumų galimybės apsiribojo sugebėjimu bildėti kojomis po stalu. Vis dėlto reiškinys pritraukė ir kai kuriuos įžymius to meto asmenis, tokius kaip išradėjas Tomas Elva Edisonas, psichologas Viljamas Džeimsas ir mokslininkas Viljamas Kruksas.
1850 metais seserys Foks prisipažino, kad pirmuosius bildesius simuliavo, bet šis demaskavimas didesnės įtakos neturėjo, nes judėjimas jau buvo tapęs masišku. Netrukus tarp mediumų atsirado asmenų su nepaaiškinamomis galiomis. Jie pakeldavo stalus, materializuodavo rankas be kūno, pasiversdavo dvasiomis ir net iššaukdavo ektoplazmas, kurios vėliau pasirodydavo fotografijose.
Tarp žymiausių to meto spiritizmo seansų dalyvių yra škotas Danielis Daglasas Hjumas, Šiaurės Amerikos gyventoja Leonora Paiper ir italė Euzapija Paladino kartu su Helena Smit ir (jau dvidešimtajame amžiuje) Gledise Osborn Leonard. Daugelis jų veiksmų, kuriuos rimtai analizavo mokslininkai ir tyrinėtojai, niekada nebuvo paneigti.
Didžiulis entuziazmas, kurį sukėlė spiritizmas, atitiko neramių protų poreikius, kurie susiformavo moksliniais iššūkiais pasižyminčiame amžiuje. Vis dėlto į amžiaus pabaigą rimčiausi reiškinio tyrinėtojai ir toliau domėjosi menamais arba tikrais kontaktais su dvasiomis ir savo dėmesį sutelkė į galimybės, kad tie reiškiniai galėtų būti nežinomų psichinių jėgų darbas, nagrinėjimą.
1882 m. Londone buvo įsteigta Psichinių tyrimų draugija. Kitais metais visame pasaulyje ėmė kurtis panašios draugijos, kurios mediumų sugebėjimus priskyrė tam, kas šiandien žinoma kaip ESS, arba ekstrasensinis suvokimas. Naujų tyrinėjimo barų kartu su solidžiu policijos paskelbtu mediumų skaičiumi atsiradimas žymėjo spiritizmo apogėjaus galą. Vis dėlto reiškinys labai populiarus išliko ir iki šių laikų.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Vampyrai gyvena tarp mūsų – teigia mokslininkai

Legendos ir mitai apie vampyrus egzistuoja praktiškai visose Europos tautose. Ir šie pasakojimai stebėtinai panašūs. Juose teigiama, kad vampyrai – tai numirėliai, prisikeliantys naktį, užpuolantys gyvus žmones ir išgeriantys jų kraują, nes šis kraujas kuriam laikui sustabdo lavono irimo procesą. Yra ir kiti požymiai, charakteringi visų “tautybių” vampyrams – ilgos iltys, išbalusi veido oda, religinių simbolių, česnako kvapo ir saulės šviesos baimė.
Amerikiečių tyrėjas Stefanas Kaplanas, kuriam romanas “Drakula” paliko neišdildomą įspūdį, susidomėjo europiečių legendomis apie vampyrus. Žinodamas, kad padavimai dažnai būna susiję su realybe, 1972-ais metais Kaplanas įkūrė specialų mokslo centrą, kurio veiklos tikslas buvo nustatyti ar iš tiesų egzistuoja vampyrai. Kaip mokslo žmogus, jis netikėjo, kad vampyrai yra anapusinio pasaulio būtybės, todėl ėmė jų ieškoti tarp visiškai mums įprastų žmonių.
Amerikiečių tyrėjas parengė specialią anketą ir ją išsiuntinėjo įvairių šalių gyventojams su prašymu ją užpildyti ir išsiųsti atgal. Šios apklausos dėka buvo rasta apie 2 tūkstančius žmonių, kurie paprasčiausiai negali gyventi be žmogaus kraujo. Šių žmonių vardai ir adresai saugomi mokslo centro duomenų bazėje, tačiau priėjimas prie šių duomenų yra labai griežtai saugomas, kad vampyrams nekiltų problemų su aplinkiniais žmonėmis.
Neaišku kokiu būdu, tačiau landiems žurnalistams pavyko nustatyti vieno žmogaus, įtraukto į Kaplano kartoteką, asmenybę. Tai – vyras iš Italijos, gyvenantis Umbrijoje. Žurnalistai apsilankė vyro namuose ir pabandė jį prakalbinti. Vyras sutiko papasakoti apie save tik tuo atveju, jei žurnalistai neatskleis jo tapatybės. Pasirodo, poreikį žmogaus kraujui jis pajuto, kai buvo 17-os metų amžiaus. Kraujas jam padeda išsaugoti jaunystę ir jaustis žvaliam. Tam, kad gautų trokštamo skysčio, jis niekada nepuolė kitų žmonių – vyro draugai, sužinoję apie jo potraukį, savo noru jam duoda savo kraujo. Šis vyras mažai kuo skiriasi nuo normalių žmonių. Jis tik vengia tiesioginių saulės spindulių, nuo kurio poveikio ant odos atsiranda pūslės, ir nuolat nešioja tamsius akinius.
Dabar detaliau panagrinėkime Kaplano anketą, kurią jo pasekėjai (pats Kaplanas mirė 1995 metais po širdies priepuolio) ir šiandien siuntinėja
žmonėms, tikėdamiesi papildyti centro kartoteką. Anketoje klausimai gana paprasti, tik specialistai juo analizuoja ypatingu būdu.
Jei anketą užpildęs žmogus teigia, kad jo amžius yra keli šimtai metų, tokio žmogaus “kandidatūra” į vampyrus iš karto atmetama. Nerealiu ilgaamžiškumu mokslininkai netiki ir taip atsakiusius žmones laiko paprasčiausiais šarlatanais, apsimetančiais vampyrais vien tik tam, kad atkreiptų dėmesį į savo personą.
Taip pat iš karto atkrenta ir tie žmonės, kurie dirba atvirame ore ar naktimis. Juk tikrieji vampyrai negali ilgai išbūti saulės šviesoje, o tamsiuoju paros laiku mėgsta būti vieni arba sau panašių asmenų draugijoje.

Džoelis Martinas, artimas Kaplano draugas, po jo mirties tapęs mokslo centro vadovu, pasakoja: „Anketoje yra labai įdomus klausimas – Kaip dažnai Jūs vartojate kraują ir kokia įprastinė jo dozė? Tie, kurie atsako, kad jiems būtina bent 1 1 žmogaus kraujo per dieną, tiesiog bando mus apgauti. Tikriesiems vampyrams, kaip mums pavyko išsiaiškinti, reikia visiškai nedaug – 1-2 arbat. šaukštelius per savaitę. Norėdami gauti kraujo, jie niekada nesigriebia prievartos. Kertais perka kraują iš kitų žmonių, tačiau dažniausiai kreipiasi į gerai pažįstamus žmones, papasakodami kokiam tikslui jam reikalingas kraujas. Taip jis sumažina riziką užsikrėsti kokia nors pavojinga liga”.
Niujorko mokslo centro specialistai paneigė nuomonę apie tai, kad visi vampyrai yra agresyvūs. Priešingai, tai labai ramūs žmonės, pasižymintys puikia savitvarda. Be to, vampyrai labai gerai elgiasi su gyvūnais ir vaikais. Kaip teigia specialistai, dėmesingesnių ir švelnesnių tėvų sunku rasti. Šie žmonės taip pat nebijo nieko, kas susiję su religija. Nemažai šių žmonių yra giliai tikintys, reguliariai besilankantys bažnyčioje ir ant krūtinės nešiojantys pakabintus religinius simbolius. Kalbant apie vampyrų išvaizdą, tai jie visada yra liekni, šviesios odos ir turi labai išraiškingas akis. Dar pastebėta, kad vampyrai labai retai serga ir atrodo žymiai jaunesni, nei turėtų atrodyti pagal savo metus. Gal tai dėl to, kad jų vartojamas kraujas stiprina imunitetą ir lėtina žmogaus organizmo senėjimo procesą.
Galima teigti, kad realūs vampyrai, priešingai nei pasakojama legendose, yra visiškai normalūs žmonės. Tik jie turi vieną silpnybę – kartais vietoje kavos, sulčių ar pieno nori gurkštelėti šilto žmogaus kraujo.
Kaip atpažinti vampyrą?
Kaip jau buvo rašyta, duomenys Niujorko mokslo centre saugomi gana griežtai, todėl negalime pasakyti ar Lietuvoje yra vampyrų. Mes tik galime įtarti, kad tarp 3 milijonų gyventojų gali būti toks, kuriam reikia žmonių kraujo. Jei kas nors jums atrodo “įtartinas”, paprašykite, kad šis žmogus atsakytų į testo, sudaryto Kaplano anketos pagrindu, klausimus.
testas:
1. Ar Jūsų darbo pobūdis toks, kad daug laiko reikia praleisti atvirame lauke?
2. Ar Jūsų šviesi oda?
3. Ar Jūs esate liekno kūno sudėjimo?
4. Ar dažnai nešiojate akinius nuo saulės ir tepatės kremu nuo įdegimo?
5. Jums geriau patinka sėdėti žvakių šviesoje nei prie įjungtos elektros lemputės?
6. Jūs labai jautrūs temperatūros svyravimams?
7. Iš pažiūros Jūs atrodote jaunesnis, nei esate iš tiesų?
8. Aplinkiniai teigia, kad turite skvarbų žvilgsnį?
9. Jūs retai sergate ir vartojate vaistus?
10. Jūs neigiamai žiūrite į tuos, kurie rūko, vartoja alkoholį ir narkotikus?
11. Tamsoje Jums patinka būti vienumoje?
12. Jums nemaloni pati mintis apie tarnybą armijoje?
13. Jums patinka žalia mėsa?
14. Jūsų aprangoje vyrauja juoda spalva?
15. Jūs domitės okultizmu?
Jei žmogus sąžiningai atsakė į testo klausimus ir mažiausiai 12 atsakymų buvo „Taip”, tai yra didelė tikimybė, kad šis žmogus – tikras vampyras!


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Gizos piramidės

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad po mirties siela, arba dvasia, nemiršta, o savo gyvenimą tęsia kitame pasaulyje. Todėl savo karalius — faraonus, kuriuos laikė dievais Žemėje, laidojo kartu su brangenybėmis ir kitais daiktais, turinčiais garantuoti jiems prabangų gyvenimą po mirties. Faraonų palaikus balzamuodavo, kad virstų mumijomis ir išliktų, nors ir koks likimas jiems būtų skirtas. Galiausiai, norėdami pabrėžti mirusiojo svarbą ir padėti jiems įžengti į kitą pasaulį danguje, statydavo jiems įspūdingas kapavietes.
Patys garsiausi ir paslaptingiausi iš šių statinių yra Egipto piramidės, o iš jų pati mistiškiausia — Didžioji Cheopso piramidė Gizoje. Daugelis žmonių kelia klausimą, ar tai tėra tegu ir įspūdinga, tačiau viso labo tik paprasta kapavietė, ar tai statinys, slepiantis didžiąsias civilizacijos paslaptis.

Piramidės buvo pastatytos tarp 2800 ir 2200 m. pr. Kr. Pirmąją pastatė karalius Džoseris Sakaroje, netoli Memfio. Nepaisant to, kad statinį sudaro šešios pakopos, o jis pats netaisyklingos piramidės formos, šis statinys buvo pirmasis, specialiai skirtas karaliaus palaikams ir jo brangenybėms saugoti. Vėlesniais amžiais tris piramides sau pasistatydino karalius faraonas Snofrus. Viena, esanti Medume, vadinama Netikrąja piramide, nes įpusėjus darbams ir išaiškėjus, kad jos konstrukcija yra per silpna, buvo apleista. Kita, Dahšure esanti piramidė, žinoma Pasvirusiosios vardu, mat dėl projektavimo klaidų ją pastačius teko sumažinti kraštų nuolydį. Dar kita, vadinama Šiaurine Snofraus piramide, buvo pastatyta šalia Pasvirusiosios ir yra laikoma pirmąja tikra piramide.
Tačiau pats įspūdingiausias statinys buvo pastatytas apie 2500-uosius metus pr. Kr. faraonui Cheopsui Gizos apylinkėse, dešimt mylių į pietus nuo miesto, kurį dabar vadiname Kairu. Remiantis skaičiavimais, 481 pėdų aukščio Didžiąją piramidę rankomis statė 4000 statybininkų ir dešimtys tūkstančių pagalbinių darbininkų. Manoma, kad dviem su puse milijono kalkakmenio blokų, kurių bendras svoris — šeši milijonai tonų, paruošti ir pastatyti į vietas prireikė 30 metų. Piramidės pagrindas užima tik šiek tiek daugiau kaip 30 akrų plotą. Kaip matyti, Cheopso piramidės statybai buvo skiriamas nepaprastas dėmesys. Vėliau netoliese pastatytos piramidės faraonams Chefrenui ir Mikerinui kokybe Cheopso piramidei neprilygsta.
Su Didžiosios piramidės architektūra susiję daug stulbinamų paslapčių. Vienos dešimtosios laipsnio tikslumu jos šoninės kraštinės atsuktos į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Piramidės pagrindą sudaro beveik taisyklingas kvadratas: paklaida — vos septyni coliai, o perimetro paklaida tėra viso labo iki vieno colio. Skirtingai nuo kitų piramidžių, šioje yra daugybė patalpų bei koridorių ir platus 345 pėdų ilgio kylantis pasažas, vedantis tiksliai į šiaurę.
Visuotinai manyta, kad piramidė buvo pastatyta kaip paminklas, kuriame palaidoti faraono Cheopso palaikai ir turtai, tačiau kalifas Abdula al Mamunas, pirmasis įėjęs į vidų 820 m. po Kr., nieko tokio neaptiko. Al Mamunas rado karališkąją salę, tačiau įėjimas į ją buvo užverstas trimis milžiniškais akmens luitais. Nuvertę akmenis grupė žmonių įėjo į salę, tačiau joje rado tik tuščią akmeninį sarkofagą.

Jeigu mūsų daroma prielaida dėl piramidės paskirties teisinga, tai iki šiol lieka mįslė, kas gi atsitiko su piramide ją pastačius? Neradus statinio viduje jokių laidojimo pėdsakų buvo sukurta daugybė fantastiškiausių teorijų. Vieni mano, kad ją pastatė pats Dievas ir kad tai esanti akmeninė Biblijos versija arba kad piramidėje esančios nuorodos į praeities, dabarties ir ateities įvykius. Šios teorijos šalininkai teigia, kad įvairūs koridoriai simbolizuoja istorines laiko linijas, o jų susikirtimai reiškia išsikirtinės reikšmės įvykius. Manoma, kad čia pažymėtas Kristaus gimimas ir abu pasauliniai karai. Kai kurie mokslininkai — šios teorijos šalininkai — teigė, kad šios linijos rodančios antrąjį Kristaus atėjimą 1881-aisiais ir pasaulio pabaigą 1953-iaisiais. Kiti, remdamiesi matematiniais Didžiosios piramidės tyrimais, teigia, kad jos statytojai žinoję tikrąją dydžio pi vertę ir kad pati piramidė buvusi pastatyta naudojantis „šventuoju coliu” kaip mato vienetu.
Praėjusio amžiaus pabaigoje buvo sukurta plačiai paplitusi teorija, esą Didžiąją piramidę pastatė ateiviai. Pagal šią teoriją ateiviai sukūrė žmoniją ir pastatė piramidę — nusileidimo orientyrą, praversiantį kito vizito į Žemę metu. Dar viena išplitusi teorija — vadinamoji Oriono teorija. Jos autoriai — Robertas Bovalis ir Adrianas Gilbertas. Jie įsitikinę, kad Gizos piramidės simbolizuoja tris Oriono ūko žvaigždes. Spėjama, kad Didžiosios piramidės viduje rasti ženklai atitinka statybos metu buvusį svarbiausių dangaus kūnų išsidėstymą. Oriono teorija teigia, kad senovės egiptiečiai yra tiesioginiai ateivių palikuonys, perėmę dalį savo protėvių žinių. Jų kapuose paliktų svarbių ženklų paskirtis buvusi padėti mirusiųjų sieloms rasti kelią ten, iš kur jie kadaise atėję.
Dauguma tokių senovės atsronautų teorijų teigia, kad piramidės turėjusios būti pastatytos ne prieš 5000, kaip mano istorikai, bet maždaug prieš 10 000 metų. Pasak dar kitų teorijų, senovės rasė buvusi ne ateiviai, o iki mūsų dienų neišlikusi civilizacija. Rašytojas Edgaras Keisas buvo įsitikinęs, kad piramides pastatė atvykėliai iš Atlantidos maždaug 10 000 metų pr. Kr. Tačiau jis apsiriko darydamas prielaidą, kad Atlantidos žmonės piramidės konstrukcijoje pažymėjo antrąjį Kristaus atėjimą 1998-aisiais. Yra teorijų, teigiančių, kad mokslininkai klysta nustatydami piramidžių chronologiją. Pasak vienos iš tokių teorijų šalininkų, statybos kokybė ilgainiui ne gerėjo, o prastėjo, nes senovės rasės turėtos žinios buvo pamažu prarandamos.
Nepaisant to, kad Didžioji piramidė ištyrinėta kruopščiau negu kuris nors kitas statinys Egipte, čia padaroma vis naujų atradimų. 1954 m. aptikta iki tol nežinoma slapta patalpa, kurioje buvo 140 pėdų ilgio iš kedro išskaptuota valtis. Galimas daiktas, ja karalius turėjęs keliauti savo pomirtinėje kelionėje. Prieš keletą metų piramidė tyrinėta naudojant kosminę įrangą ir nuotolinio valdymo zondus. NASA atsisakymas paskelbti kosminio palydovo užfiksuotus duomenis ir nesėkmingos Egipto vyriausybės pastangos atlikti išsamesnius tyrimus tik dar labiau paskatino paslaptingų teorijų ir pasakojimų apie čia saugomas paslaptis kūrimą. Didžiosios Gizos piramidės paslaptis mūsų dienų žmonijai tokia pat neaiški kaip ir kalifui Abdulai al Mamunui, kuris pirmasis į ją įžengė prieš daugiau kaip tūkstantį metų.


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Vyras teigia pabuvojęs pragare

Ar egzistuoja pragaras ir rojus? Tai klausimas į kurį atsakymo nėra. Sakoma, kol nenumirėme, tol atsakymo nesužinosime. Tailandietis vardu Montri Sangkumtong teigia, kad žino atsakymą. Po nelaimingo atsitikimo kuomet jį nutrenkė elektra, jis atsidūrė pragare. Štai jo istorija.
“Mano vardas Montri Sangkumtong. Netoliese aš turiu savo mažyti restoraną. Aš turėjau keistą patyrimą, kurį sunku paaiškinti. Dvasinį patyrimą kurio mes negalime pamatyti. Ne taip jau daug yra pasaulyje žmonių kurie kažką patiria. Gal vienas iš šimto, gal vienas iš tūkstančio… Ar tai buvo tikra, kas nutiko man? Ar egzistuoja rojus ir pragaras? Jei jūs būtumėte paklausę manęs anksčiau, ar aš tikiu į rojų ar pragarą, bučiau atsakęs, kad 50/50. Jei aš nebūčiau pamatęs to savo akimis aš nebūčiau patikėjęs. Dabar mano tikėjimas yra 70 ar 80 procentų, bet ne 100. Aš negaliu sakyti, kad tikiu visais 100 procentų, nes kaip tu gali įrodyti mistiškus dalykus? Dabar aš papasakosiu kas man nutiko.
Aš grįžinėjau iš šventyklos savo gimimo dieną. Kai grįžau namo, aš pasiskolinau grąžtą iš kaimynės, nes norėjau pritvirtinti mūsų televizorių. Po kurio laiko dirbant mane nutrenkė elektra. Taigi aš numečiau grąžtą ir nuėjau paklausti kaimynės ar su juo viskas gerai. Ji atsakė, kad taip, todėl aš grįžau toliau dirbti. Aš pabandžiau dar kartą gręžti, bet šį kartą elektra nutrenkė kur kas smarkiau.
Mano akys užsimerkė ir aš išvydau laiptus apsuptus tamsos. Aš nesupratau, kas man nutiko. Aš nieko nejaučiau. Tada aš pamačiau save ir kitus žmones stovinčius šalia mano namo. Aš mačiau kaip žmonės verkia. Mano draugė verkė. Jie verkė taip smarkiai… Aš mačiau kaip mano draugė stengėsi atgaivinti mane. Ji trenkė man per veidą. Ji stengėsi pažadinti mane. Aš girdėjau savo sesę sakant: “Jis išėjo pas Dievą”. Aš galėjau girdėti viską ką jie sako. Aš norėjau paliesti savo merginos petį, kad pasakyčiau jog aš esu gyvas, bet ji nieko nepajuto.
Po viso to aš pamačiau save einantį ilgu, ryškiai raudonu koridoriumi. Man rodos, kad aš nemačiau jo galo. Aš supratau, kad šalia buvo du vyrai, kurie paėmė mane už rankų. Aš taip pat jaučiau, kad kažkas yra man už nugaros. Eidamas koridoriumi aš mačiau kambarius. Kas buvo jų viduje aš negalėjau gerai įžiūrėti. Ten buvo kankinami žmonės. Kambariuose buvo statinės ar kubilai. Ten buvo rūgšties ir verdančio vandens kubilai. Žmonės buvo tuose kubiluose. Aš nežinojau kodėl ir už ką jie ten buvo. Jie visi verkė. Žmonės lipo į erškėčių medžius, ir tokios pačios būtybės kurios mane vedėsi baksnojo į juos su ietimis ir neleido ištrūkti. Ant tų medžių viršaus buvo varnos. Kambarys buvo raudonos spalvos ir aš jaučiau karštį. Vėliau aš mačiau kambarį pilną besilydančio metalo.
Taigi aš vis ėjau kol pasiekiau didelę salę. Salės viduje aš pamačiau Liuciferį. Jis turėjo didelius ragus ir buvo apsikarstęs auksu ir brangakmeniais. Jis taip pat turėjo ūsus, barzdą ir raudoną veidą bei didelį kūną. Jis buvo labai didelis. Jo ietis buvo tokia didelė, kad mes nė neišlaikytumėme jos. Jis buvo maždaug dvigubai didesnis už žmogų.
Liuciferis sėdėjo ir aplink jį buvo sustoję jo pagalbiniai. Vienas iš jų turėjo sąrašą su žmonių vardais ir į jį nuolat žiūrėjo. Jie privertė mane atsiklaupti ant kelių ir paklausė: “kodėl tu čia?”. Aš atsakiau, kad nežinau, kad nežinau kaip čia patekau. Tada Liuciferis paklausė savo pagalbininkų: “pažiūrėkim kas parašyta knygoje apie šitą vyrą”. Pagalbininkas pasakė: “Jis pusiau miręs ir pusiau gyvas. Tai yra ne ta data šiam vyrui. Gražinkite jį atgal”. Aš išgirdau kaip Liuciferis pasakė: “Pirmas vardas teisingas, bet paskutinis ne”. Aš buvau toks laimingas, kad grįžtu namo.”
Vėliau vyras atsigavo po klinikinės mirties kuri jį buvo ištikusi.


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Paslaptingi ateivių pagrobimai

Ateivių pagrobimai yra laikini žmogiškųjų būtybių sulaikymai, tariamai vykdomi ateivių. Jų apogėjus buvo pasiektas 1950-1970 metais, tuo metu, kai žmonės buvo patrakę dėl NSO. Vis dėlto pagrobimų pasitaiko ir dabar. Daugumoje atvejų tų įvykių pagrindiniai veikėjai vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis yra nugabenami į kosminį laivą, kur su jais atliekami medicininiai ir kitokie tyrimai ir bandymai.
Vieni kosminiame laive praleidžia keletą dienų, per kurias gali apžiūrėti kaimynines planetas arba žvaigždynus tolimame kosmose. Grįžę į žemę, jie dažnai jaučia pykinimą (jūrligę), skundžiasi ilgesiu, apetito praradimu ir depresija, o kartais ir visišku arba daliniu atminties praradimu. Šie negalavimai, kurie taip pat būdingi įvykių liudininkams, yra laikomi „mikrobangų ligos” simptomais, kurie pasireiškia dėl aukšto radiacijos lygio poveikio. Daugeliui pagrobtųjų vėliau dėl radiacijos, kuria (teoriškai), būdami kosmose jie buvo veikiami, išsivysto vėžys.
Pagrobtųjų pasakojimai dažnai būna atmetami kaip haliucinacijos ir fantazijos. Teoretikai, kurie laikosi sąmokslo teorijos, pažymi, kad įvykiai gali būti susiję su vyriausybių „montažais” siekiant nuslėpti su žmonėmis daromus nelegalius medicininius eksperimentus. Abi teorijas paremia pasakojimai, kad daugeliui pagrobtųjų atrodė, jog jų pagrobėjai ateiviai nuo pat praeito amžiaus vidurio keitė savo išvaizdą.

Praeito amžiaus šeštąjį dešimtmetį beveik visi kosminių laivų įgulų nariai buvo žalios spalvos, įtartinai panašūs į to laiko komiksuose ir kino filmuose vaizduotus marsiečius. Septintąjį dešimtmetį jie daugiausia buvo angeliškos išvaizdos blondinai, kurie kaip ir hipiai turėjo ilgus plaukus ir net avėjo sandalus. Kitą dešimtmetį buvo susiduriama su plaukuotomis, dažnai žemo ūgio būtybėmis, o dešimtąjį dešimtmetį sutinkami aukšti, liekni ir bespalviai ateiviai, kurie atitinka laikraščiuose ir žurnaluose spausdintus sukarikatūrintus stereotipus. Nors paprastai visi jie turėdavo dvi didžiules juodas akis, labai nedaugelis turėdavo nosis.
Vis dėl to yra vienas elementas, kuris padidina kai kurių pasakojimų patikimumą. Kalbama apie implantus, rastus po buvusių pagrobtų asmenų oda. Kas juos ten implantavo? Kokiu tikslu? Ar jie yra sukurti ateivių, ar pagaminti slaptose Žemės laboratorijose? Medžiagos, iš kurių paprastai jie būna pagaminti, yra retos, tačiau Žemėje jų rasti galima. Pagal sąmokslo teorijos hipotezes implantai gali reikšti, kad NSO yra tik manevras siekiant atitraukti visuomenės dėmesį ir nuslėpti medicininius ir karinius bandymus. Jie net gali būti sukurti tam, kad vėliau galėtų kontroliuoti pagrobtųjų gyvenimą.
1988 metais hipnoterapeutas Derelas Simsas ir chirurgas Rodžeris Leiras sukūrė įmonę „Sabre Enterprises”, kuri įsipareigojo rinkti iš pagrobtųjų implantus, kad įrodytų, jog kontaktai su ateiviais yra realūs. Dažniausiai implantuojama į viršutines galūnes, už akių arba nosies ertmėje. Implantai paprastai būna prijungti prie kokio nors nervo ir apgaubti membranos, matyt, kad būtų išvengta organizmo atmetimo reakcijos. Implanto branduolį sudaro silicio, geležies ir anglies lydinys. Savo ruožtu daktaras Krisas Vinteris iš Britanijos telekomo užpatentavo implantą, žinomą pavadinimu „sielų medžiotojas”, kuris implantuojamas už akies ir gali registruoti viską, ką tas asmuo mato, girdi ar užuodžia.
Tų „nežemiškųjų” implatų plitimas gali reikšti, kad imamasi šiurpių būdų masiškai kontroliuoti visuomenę. Nors tokia galimybė, atrodo, yra ištraukta iš mokslo populiarinimo filmo, bet tai nėra pirmas atvejis, kai mokslinė fantastika tampa tikrove.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Tutanchamono prakeiksmas

XIX amžiaus pabaigoje jaunas anglų archeologas, vardu Hovardas Karteris, buvo įsitikinęs, kad jaunojo karaliaus faraono Tutanchamono palaikai tebėra nepaliesti kažkur Egipte. Pirmą kartą H. Karteris į Egiptą atvyko 1891 metais. 1917 m. jam pavyko gauti paramą atlikti kasinėjimus iš turtingo lordo Karnarvono.
Praėjus penkeriems metams, nesulaukęs iš kasinėjimų tokios sėkmės, kokios tikėjosi, lordas pasakė Karteriui, kad duoda lėšų paskutiniam sezonui. 1922 m. lapkričio 4 d. Karterio vadovaujama grupė Karalių slėnio akmeniniame grindinyje rado iškirstą laiptelį. Pakasę toliau ir pašalinę nuolaužas jie rado žemyn vedančius laiptelius. Laiptelių pabaigoje buvo durys, o ant jų — užrašytas vardas: Tutanchamonas. Karteris paliepė sustabdyti darbus iki tol, kol atvyks lordas Karnarvonas, ir nedelsdamas pasiuntė į Londoną telegramą.
Karnarvonas atvyko į Egiptą ir kartu su H. Karteriu įėjo į rūsį. Jie atrado laidojimo rūsio imitaciją, sandėlį ir tikrąjį laidojimo rūsį. Skirtingai nuo kitų faraonų kapų, Tutanchamono kapas buvo neišplėštas. Žvakės šviesoje prieš H. Karterio akis atsivėrė nenusakomi turtai. Kasinėtojai sudarė išsamų radinių sąrašą. Pats įspūdingiausias iš jų buvo karališkasis sarkofagas — trys vienas į kitą sudėti karstai. Paskutinis puikaus darbo karstas buvo auksinis ir atkartojo Tutanchamono kūno linijas. Karsto viduje gulėjo jaunojo karaliaus palaikai.
Suradus neišplėštą kapą visus apėmė džiaugsmas. H. Karterio komanda pasijuto dirbusi ne veltui. Vis dėlto sklandė kalbos, kad H. Karteris pašalino nuo durų, vedančių į kapavietę, užrašą, kuris bylojo: Tą, kuris prisilies prie Faraono kapo, aplankys mirtis plasnodama lengvais sparnais.
1923 m. pavasarį lordui Karnarvonui į kaklą įkando moskitas. Skusdamasis barzdą jis netyčia užkliudė įkandimo vietą, ir ši supūliavo.
Lordą ėmė krėsti drebulys, išmušė karštis ir neilgai trukus Kairo ligoninėje jis mirė. Pasakojama, kad jam mirštant užgeso visos tuo metu ligoninėje degusios šviesos; Anglijoje likęs mylimiausias jo šuo tą pačią akimirką sustaugęs ir kritęs negyvas.
Spauda sumirgėjo pranešimais apie „faraono prakeiksmą”. Keista, tačiau ant išvyniotos mumijos skruosto buvo rasta įkandimo žymė — lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir ant Karnarvono veido. Taip pat kalbama, kad dar per keletą metų keistomis aplinkybėmis mirė du Karnarvono giminaičiai, asmeninis H. Karterio sekretorius ir dar keletas žmonių, prisidėjusių prie atradimo. Kiekvieno jų mirtis buvo siejama su faraono prakeiksmu.
Kai kurie istorikai įsitikinę, kad senovės Egipte į kapus įdėdavo nuodų, idant taip būtų atkeršyta kapų plėšikams. Pastaruoju metu mokslininkai sukūrė ne vieną apsinuodijimo versiją: į kapą įdėtas maistas, turintis maitinti faraonus jų pomirtinėje kelionėje, iš tikrųjų paskatino mikroskopinių sporų atsiradimą, ir šios sporos pateko į tyrinėtojų, įėjusių į kapavietę, plaučius. Šie grybeliai, netrukdomi vystėsi daugiau kaip 3000 metų, sukėlė užkrėstuose žmonių organizmuose siaubingą karštinę ir silpnumą. O lordas Karnarvonas, ir taip jau negalėjęs pasigirti sveikata, buvo išvargintas ilgos kelionės į Egiptą ir todėl lengviau pažeidžiamas infekcijos…
Tačiau ši teorija nepakankama, kad būtų galima visiškai pagrįsti minėtą prielaidą, nes iš tikrųjų anksčiau laiko mirė vos keletas su atradimu susijusių žmonių. Iš 26 žmonių, dalyvavusių atidengiant laidojimo rūsį, tik šeši mirė per artimiausius dešimt metų. Atidarant sarkofagą dalyvavo 22 žmonės. Iš jų taip pat šeši mirė per artimiausius dešimt metų, o iš padėjusių išvynioti mumiją ankstyva mirtis neištiko nė vieno. Pats Karteris, vadovavęs visiems atradimams, mirė natūralia mirtimi sulaukęs 66 metų amžiaus.
Kita vertus, Karnarvonas buvo tas asmuo, kuris finansavo kasinėjimus, pirmasis atidengė kapavietę, todėl galima manyti, kad būtent į jį Tutanchamonas nukreipė visą savo pyktį. Patvirtinta, kad lordo mirties akimirką iš tikrųjų užgeso visos Kairo ligoninės šviesos, o istorija apie jo šunį niekada taip ir nebuvo paneigta. Pasak dar vieno įdomaus gando, Karnarvonas buvo padovanojęs H. Karteriui kanarėlę kaip sėkmės talismaną ieškant faraono kapo. Kalbama, kad atradimo dieną kobra — faraono simbolis — paukštelį prarijo. Tačiau iš tikrųjų kanarėlė gyveno pas H. Karterį gyva ir sveika, kol atiteko tam, kurį galima laikyti gyvate perkeltine prasme — banko valdytojui!

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

NSO bazės ežeruose

Yra manoma, kad NSO bazės gali būti įkurtos Mėnulyje, jūrų ir vandenynų dugne, kur nežemiškieji objektai patikimai paslėpti nuo žmonių akių. Tačiau ufologai vis labiau įsitikina, kad ateiviai savo angarus įsirengia kai kuriuose ežeruose – ir tai nežiūrint į tai, kad žmonėms tokiose vietose žymiai lengviau pastebėti skraidančius aparatus.
Dabar jau nebėra jokių abejonių, kad ateivių bazė veikė (o gal ir dabar vis dar veikia) Kri ežero (Cry) Kanadoje dugne. XX amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje vietiniai gyventojai ne kartą pastebėjo virš ežero skrendančius keistus objektus, iš kurių ne vienas greitai panerdavo į vandenį. Bet kuris žemiškasis skraidantis aparatas tokiu greičiu atsitrenkęs į vandenį tikrai būtų subyrėjęs.
Amerikiečių ufologas Polas Stounhilas pasakoja, kad ežero tyrimas prasidėjo 1971-ais metais, kai daugiau nei 50 liudininkų pasakojo, kad nuo labai didelio disko formos NSO, pakibusio ore virš ežero, atsiskyrė kažkoks didelis stačiakampis daiktas ir pūkštelėjo į vandenį. Ežero gylis toje vietoje siekia 45 m, tačiau narai niekaip negalėjo pasiekti dugno, nes jiems po vandeniu imdavo labai skaudėti galvą. Leidžiantis gilyn šis skausmas vis stiprėjo. Buvo nuspręsta į tą vietą nuleisti automatinį aparatą su televizijos kamera. Aparato nuleidimo metu ežero dugne atsirado žalsvas švytėjimas, kuris greitai stiprėjo. Po to trosus kažkas timptelėjo, tarsi juos būtų pačiupusi milžiniška ranka, ir juos nutraukė. Taip tyrinėtojai neteko savo aparato.
1978-ais metais ežero dugnas buvo tiriamas echolotu. Tyrimo metu buvo pastebėti du taisyklingos formos ovaliniai išsikišimai. Jų kilmė liko nežinoma. Buvo dar kartą pabandyta išžvalgyti dugną su televizijos kameros pagalba. Šis bandymas irgi baigėsi nesėkme – vos tik pradėjus leistis į vandenį, visi prietaisai nustojo veikti, kaip paprastai būna NSO atveju.
Gana patikimi įrodymai yra apie NSO bazės egzistavimą Gaipo ežere Argentinoje. NSO pasirodymai virš ežero ar jo apylinkėse yra labai dažni. Gaipo ežero pakrantėse gyvenantys kečua genties indėnai bijo skraidančių objektų ir slepiasi, kai šie artėja prie ežero. Indėnai yra įsitikinę, kad tai burtininkai ir raganos įgavo diskų ir sferų pavidalus, kad būtų patogiau medžioti žmones. Nežiūrint į visas šias anomalijas, nebuvo atlikta netgi paviršutiniško Gaipo ežero tyrimo.
Argentinoje yra dar vienas ežeras, kurio dugne, kaip manoma, jau daugelį metų randasi kažkas paslaptingo. Yra manoma, kad visa tai susiję su NSO, tačiau skraidantieji aparatai šioje vietoje pasirodo ne dažniau, nei kitose mūsų planetos vietose.
Ramonas Kasona, mažo vietinio restorano savininkas pasakoja: „Mano tėvas pasakojo, kad kažkada į ežerą nusileido didžiulis disko formos NSO. Niekas nematė, kad šis aparatas būtų iškilęs atgal, nors žmonės nuo to laiko akylai stebi ežerą”.
Šis ežeras vadinasi Salatina. Keliautojai ir vietiniai gyventojai tikina, kad šiame ežere galima atsidurti tarsi nesvarumo būklėje ir virš ežero pakilti 1 m ar net aukščiau. Tačiau šis reiškinys ne visada pasireiškia. Turistai, kurie prie ežero atvyksta būtent dėl šio reiškinio, ištisas savaites laukia, kol pasireikš paslaptinga anomalija. Pakilti virš vandens pasiseka nedaugeliui, tik patiems kantriausiems.
Virš Salatino ežero kur kas dažniau, nei pakilimas į orą, fiksuojamas trumpalaikis nepaaiškinamas žmonių svorio sumažėjimas. Fizikas Karlosas Penas, kuris ežero anomalijas tiria daugiau nei 10 metų, pasakoja: „Gravitacija „išsijungia” labai mažuose ploteliuose ir trumpam laikui. Mes iš anksto negalime nuspėti kur ir kada pasireikš šis reiškinys. Kartais jo nebūna ištisas savaites. O štai vieną balandžio dieną vidurdienį per 5 minučių laiko tarpą gravitacija visiškai išnyko net 3 kartus. Dėl to į orą pakilo keturi žmonės. Šiuose plotuose ir vanduo elgėsi taip, tarsi būtų nesvarumo būsenoje”.
Pagal vieną iš versijų, Salatinos ežero dugne esantis NSO laikas nuo laiko pasiunčia signalus kažkam į kosmosą. Būtent tomis minutėmis ir sutrinka gravitacija.
Ateiviai Baikalo dugne
Rusijos ir viso pasaulio ufologų dėmesį ypač traukia Baikalo ežeras. Virš šio ežero labai dažnai stebimi NSO. O tie objektai, kurie pastebimi ežero apylinkėse, praktiškai visada skrenda link jo. 1977-ais metais buvo atliktas Baikalo tyrimas gilavandeniu aparatu „Pisces”. Juo į ežerą pasinėrė du SSRS Mokslų akademijos Okeanologijos instituto darbuotojai V.Aleksandrovas ir G.Selivestrovas. Aparatas lėtai judėjo šalia povandeninės uolos šlaito. Tuo metu, būdami maždaug 1200 m gylyje, tyrinėtojai išjungė povandeninio aparato prožektorius, norėdami sužinoti ar per tokį vandens sluoksnį prasiskverbia saulės šviesa. Tačiau netgi išjungus prožektorius buvo matomas gana intensyvus ir keistas švytėjimas. Vėliau V.Aleksandrovas papasakojo: „Jis buvo toks, tarsi aparatą iš viršaus ir šono apšvietė prožektoriai. Maždaug po minutės nežinomi prožektoriai užgeso, mes atsidūrėme visiškoje tamsoje”.
Dar vienas šokiruojantis įvykis nutiko 1982-ais metais. Jame dalyvavo grupė karinių narų, kurie tyrinėjo ežero pakrantės akvatoriją. Maždaug 40-ies metrų gylyje narai pastebėjo keistus nežinomus plaukikus. Išoriškai jie buvo panašūs į žmones, tačiau jų nardymo amunicija buvo labai keista – sferiniai šalmai ir kūną aptempiantys hidrokostiumai. Tai kėlė nuostabą, nes Baikalo vanduo yra labai šaltas ir toks kostiumas neapsaugotų žmogaus nuo greito sušalimo. Tačiau pats keisčiausias dalykas – tai paslaptingųjų plaukikų ūgis, kuris siekė apie 3 m. Nežinomi plaukikai visiškai nekreipė jokio dėmesio į narus, jie toliau dirbo savo nesuprantamą darbą.
Iškilę į paviršių narai iš karto savo vadovybei pranešė apie keistą susitikimą. Labai greitai buvo suformuota speciali grupė, kurioje buvo 7 labai patyrę narai. Grupei buvo duotas įsakymas sugauti nežinomus plaukikus. Į ežerą išplaukė keletas katerių. Jų ekipažai turėjo sulaikyti gigantus, vos tik jie išplauks į paviršių. Narai su savimi pasiėmė tinklą tam atvejui, jei bus pasipriešinta.
Kaip ir pirmą kartą, gigantai po vandeniu praktiškai neparodė jokios reakcijos į nusileidusius narus. Reakcija įvyko tik tada, kai narai pabandė užmesti tinklą ant vieno paslaptingojo plaukiko. Jis tokia jėga išmėtė į šonus narus, kad šie tarsi kamštis šovė į viršų ir atsidūrė ežero paviršiuje. Staigus pakilimas į viršų žmonėms sukėlė kesoninę ligą. Jų gelbėjimui buvo reikalingos specialios barokameros. Tačiau kariniame dalinyje buvo tik viena tokia kamera, kurioje galėjo tilpti tik 2 žmonės. Nežiūrint į skubiai priimtas priemones, trys narai žuvo, o kiti liko neįgaliais visą gyvenimą.
Apskritimai ant ledo ir kiti stebuklai
Mokslininkai taip pat negali paaiškinti paslaptingų apskritimų atsiradimo ant užšalusio Baikalo ledo. Šių apskritimų skersmuo siekia 7 km ir jie matomi iš kosmoso. Pirmą kartą apskritimai buvo pastebėti 1999-ais metais. Jie atsiranda ne kiekvienais metais ir visada skirtingose vietose. Yra versija, kad juos sudaro didžiulės dujų pūslės, kylančios iš Žemės gelmių pro plyšius plutoje. Kita hipotezė sieja apskritimus su globaliu klimato atšilimu. Ufologai turi savo nuomonę – tai ateivių, kuriuos domina švarus ežero vanduo, povandeninės veiklos pėdsakai.

Beveik nėra jokių abejonių, kad XX amžiaus 7-8-ame dešimtmečiais NSO bazė veikė Sarezsko ežere Tadžikijoje. Skraidantys objektai pasirodydavo taip dažnai, kad artimiausiame kalne netgi buvo įrengtas jų stebėjimo punktas. 1,5 km gylio Sarezsko ežeras susidarė XX amžiaus pradžioje po labai galingų žemės drebėjimų serijos. Yra manoma, kad ežero dugne yra plyšys, vedantis į planetos gelmes. 1972-ųjų m. rudenį beveik kiekvieną dieną į ežerą panirdavo įvairių formų NSO. Gal dėl šios priežasties tuo metu ežero vanduo buvo šiltesnis, nei netoliese esančių kitų ežerų.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Vyras teigia turintis įrodymų jog keliavo laiku

Vyras, vardu Nokan Nordkvist, teigia jog jam pavyko nežinomu būdu nukeliauti į ateitį ir susitikti su savimi pačiu ateityje. Negano to jis teigia turintis įrodymų apie savo kelionę laiku. Jis nufilmavo save susitinkantį su ateityje gyvenančiu savimi. Skamba neįtikėtinai, tiesa? 
Vyras pasakoja, jog po darbo grįžo namo ir užėjęs į virtuvę pamatė vandens balą ant grindų. “Iškarto pagalvojau, kad kriauklės vamzdys leidžia vandenį ir nuėjau pasiimti savo darbo įrankių”- pasakoja vyras. “Atsinešęs įrankius niekaip negalėjau pasiekti vamzdžio po kriaukle. Po kiek laiko man bebandant pasiekti vamzdį leidžiantį vandenį išvydau šviesas. Nebegalėjau pajudėti. Ir tuomet nutiko nepaaiškinamas dalykas. Pamačiau save senatvėje. Man buvo apie 70 metų”- teigia Nokan Nordkist.
Šią istoriją galima butų pavadinti kaip dar viena iš piršto laužta netikra istorija siekiant išgarsėti, tačiau vyras sako turintis įrodymų. “Aš supratau, kad manimi niekas nepatikės, tad išsitraukiau savo mobilųjį telefoną ir nufilmavau tai. Taigi męs atsistojome, kalbėjomės. Tai buvo nuostabus jausmas”- sakė vyras. Negano to nufilmuotame video vaizde vyrai stovintys šalia iš tikrų atrodo lyg tai būtų vienas ir tas pats asmuo tik vienas iš jų yra žymiai senesnis. Kitas keistas dalykas dar labiau šiurpinantis visą šią istoriją-  tai jų tatuiruotė. Abu vyrai turi tokią pačią tatuiruotę toje pačioje vietoje.
“Kas man nutiko aš nežinau ir to nesuprantu. Žinau tik tai, kad sutikau save ateityje ir praleidau nuostabiai laiką. Man visiškai nerūpi ką žmonės apie mane pamanys, ar patikės manimi ar ne”- teigia Nokan.

Nuoroda į šios temos vaizdo įrašą (angliškai):
http://www.youtube.com/watch?v=qBUv4j3DINE

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Australų mokslininkai tikina atskleidę Bermudų trikampio paslaptį ir perspėja turistus vengti kelionių per šią vietą

Virš paslaptingojo Bermudų trikampio dingstantys lėktuvai ir skęstantys šiuolaikiniai laivai daugiau nebėra paslaptis, tikina Australijos Monašo universiteto mokslininkas Johnas Josephas Monaghanas ir jo studentas Davidas May. Jie paskelbė naują Bermudų trikampio paslapties hipotezę ir perspėja keliautojus būti atsargiais šioje Žemės vietoje, skelbia universiteto svetainė Monash.edu.au.

Visa paslaptis, anot mokslininkų, slypi pačioje teritorijoje, kurioje yra vadinamasis Bermudų trikampis. Pasirodo, prieš daugybę šimtmečių toji vieta buvo itin aktyvi seismiškai ir joje veikė galybė įvairaus dydžio ugnikalnių. Vėliau, Žemės plutai nurimus, senovinių plutos įtrūkių vietoje susikaupė didelis kiekis metano hidrato dujų. Pasak mokslininkų iškeltos hipotezės, išsilaisvinančios iš natūralių žemės plyšių, dujos susikaupia į didžiulius burbulus, kurie karts nuo karto kyla į jūros paviršių. Būtent šie milžiniški metano dujų burbulai ir yra pagrindinė daugybės paslaptingų ir mirtinų katastrofų priežastis Bermudų trikampyje.

Mokslininkai savo teoriją tikrino ir kompiuteriniais modeliais, ir praktikoje. Jų skaičiavimai parodė, jog bet kuris laivas, patekęs į metano dujų burbulą, praras savo galimybę plaukti ir likti paviršiuje bei būtinai nusileis į jūros dugną. Be to, milžiniški metano dujų burbulai pavojingi net ir lėktuvams, mat jie gali taip paveikti jo variklį, kad šis mažų mažiausiai nustos veikęs arba iš viso sprogs.

Būtent todėl, praktikoje patikrinę savo teoriją, eksperimentuose naudodami lėktuvų ir laivų modelius, mokslininkai pataria turistams vengti kelionių per Bermudų trikampio teritoriją. Mat tik taip jiems pavyksią išsigelbėti nuo burbulų keliamo pavojaus.

Be kita ko, savo eksperimentus tyrinėtojai vykdė keletą metų. Dideliame vandens rezervuare jie modeliavo situacijas, kuomet dideli metano dujų burbulai kyla į vandens paviršių, kuriame plaukioja žaisliniai laivai. Pasirodo, jog jei laivas atsiduria tarp kylančio burbulo centro ir jo šono, jis visuomet nuskęsta. O štai žmonės, esantys tokiame laive ir patekę į burbulo centrą, visi žūsta nuo apsinuodijimo nuodingomis dujomis.

Tokiu būdu, mokslininkas sukūrė tikrai dėmesio vertą, Bermudų trikampio paslaptį paaiškinančią teoriją. Tačiau su ja sutinka ne visi mokslininkai. Vis dėlto turistai, surizikavę kelionės metu kirsti paslaptingąjį trikampį, galėtų nusiraminti, jog nelaimes sukelia ne ateiviai ir milžiniška jūros pabaisa, tai viso labo tik senovės ugnikalnių liekanų aidas.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Vaiduokliai kas tai?

Vaiduokliai, tai nera nepaaiskinamas dalykas, tiesog dabar dar sunku tai paaiskinti. Juk kazkada zmones netikejo kad Zeme apvali. Nenoredamas nukrypti i sali papasakosiu keleta istoriju (didzioji dauguma tu istoriju yra is knygu). Tikiuosi jums jos patiks. Pirmiausia noreciau jus supazindinti su vaiduokliu rusimis.


Vaduokliai buna įvairūs,vieni pavojingiausių yra poltergeistai- šėlstantys ir įtūžę vaiduokliai.
Vaiduoklių būna ir tokių, kurie tiesiog klaidžioja, nes nesupranta, kad jie jau mirę. Bet pasitaiko ir kerštingų vaiduoklių, kurie grįžta atkeršyti savo žudikams. Kai kurie vaiduokliai vaidenasi, norėdami pasakyti, kas juos nužudė. Tokie vaiduokliai dažniausiai apsireiškia per sapnus. Tikriausiai taip buvo daug kam, kai susapnuoji kokį nors žmogų su tavim atsisveikinant, o po kiek laiko sužinai, kad jis ką tik mirė. Bet kartais nebūna paaiškinimų, kodėl miręs žmogus vaidenasi, jeigu jo niekas nenužudė ir su jo mirtim visi susitaikė.
Štai viena istorija (jeigu kam įdomu ji iš knygos “mirties paslaptys”).

Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir sribų susišaudymą, valstietis buvo nušautas paklydelės kurlkos.Arklys pats parvežė į namus vežime gulintį negyvą šeimininką.
Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažystamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopečių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą- tarsi meilindamasis kažkam nematomam… “gaspadorius atėjo,- pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiem svaikams.- Ūkį apžiūri…” Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. “Be išpažinties, be nuodemių atleidimo mirė…”- dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus, jau subrendes, bet nelabai rimtas bernas- megdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti- neiškentė: “Ko tau čia reikia, tėvai? Ko čia ieškai, ko vaikštai, ko ramybės neduodi visiems?!”- šušūktelėjo garsiai. Mat buvo ką tik gryžias iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į sieną tie vaikinuko galva atsitrenkęs plaktukas.
Dažniausiai vaiduokliai vaidenasi tol, kol būna išpildytas jų noras, bet kartais tai būna neįmanoma, vien dėl to, jog niekas nežino, ko jis nori arba tiesiog jis nepasirodo. Taip atsitiko ir šį kartą…
Gyveno tokia daktarė, kuri darydavo abortus tik tiems žmonėms, kurie jai sumokėdavo. Ji labai prasigyveno- buvo turtinga. Po to ji mirė. Tada jos bute apsigyveno vienas vyras. Kartą jis grįžo namo ir užrakino duris. Ryte jas rado atrakintas. “Tikriausiai pamiršau užrakinti”,- pagalvojo jis, bet taip nutiko ir antrą, ir triačią, ir ketvirtą dieną. Vakare grįžta namo, užrakina duris, o ryte randa jas atrakintas ir tai dar ne viskas. Vaiduoklis arba vaiduokliai užpūtinėja žvakes ir panašiai. Vyras neapsikentęs palieka butą.
Nežinau, kaip buvo toliau, bet vieną tikrai žinau. Ten kažkas buvo, ne, tai nebuvo išdykaujantys vaikai, norintys paerzinti kaimyną. Ten buvo kažkas rimčiau, gal poltergeistas, gal tik šiaip koks vaiduoklis, o gal piktoji dvasia, nežinau- tokie dalykai nepaaiškinami. Gal veliau, po penkiasdešimties- šimto metų, mes suprasim, kas yra vaiduokliai.
Ištikrūjų vaiduokliai labai baikštūs. Silpnutis garselis ir jie išnyksta, bet patariu nemedžiot vaiduoklių, nes įpykę jie gali pridaryti daug žalos jūsų daiktams ir jums.
Jeigu labai bijote vaiduoklių štai kelios priemonės apsisaugot nuo jų:
1.Pasidėti šluota prie slenksčio arba po pagalve.
2.Sidabrinis kryžius arba tiesio turėti namie sidabro.
3.Peržegnoti orą jis apgins nuo blogo.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ar egzistuoja Žemė nr2?

Žmonių galvose jau seniai kirba mintis – ar mes esame vieni kosmoso platybėse? O gal kažkur skrieja planeta, kuri nepaprastai panaši į mūsų gimtąją žeme? Gal tenai gyvena į mus panašūs proto broliai? Daug metų astronomai kosmoso platybėse bandė aptikti kažką panašaus į mūsų planetą. lr štai pagaliau daugiamečiai mokslininkų ieškojimai nenuėjo veltui: rasta planeta, kuri savo charakteristikomis panaši į Žemę. Tik vienas dalykas temdo atradimo džiaugsmą: dangaus kūnas, kuris visais savo parametrais idealiai tinka “žemės Nr.2″ vaidmeniui, skrieja žmogui nepasiekiamose tolybėse – už 20,4 šviesmečio nuo mūsų planetos…
Atrodo, kad maža raudonoji nykštukė Gliese 581, skriejanti Svarstyklių žvaigždyne, niekuo neišsiskiria iš daugelio kitų kosmose esančių tokio tipo žvaigždžių. Jų už Saulės sistemos ribų tikriausiai yra daugybė. Tačiau 2005-ais metais vos ne viso pasaulio astronomai į šią nykštukę atkreipė dėmesį: pasirodė, kad aplink žvaigždę skrieja keletas planetų, iš kurių viena nepaprastai panaši į Žemę. Šios planetos atradimas tapo tikra sensacija: pagaliau po tiek metų nesėkmingų paieškų pavyko aptikti mūsų Žemės “sesę”! Ši planeta buvo pavadinta Gliese 581C, ji yra 5 kartus sunkesnė ir 1,5 karto didesnė už Žemę, o jos astronominiai metai trunka tik 13 mūsų kalendorinių parų. Tačiau  ši “naujoji Žemė” skrieja aplink savo žvaigždę būtent tokiu atstumu, kur yra visos sąlygos būti vandeniui. Traukos jėga Gliese  581C yra tokia, kad mokslininkams leidžia spėti, jog planetoje egzistuoja atmosfera.
Rasta planeta buvo pradėta stebėti vienu iš pačiu galingiausiu Žemėje esančiu teleskopu, tikintis aptikti bent kokius biologinio aktyvumo pėdsakus. Nors Gliese 581 ir laikoma gana artima Saulei žvaigžde, tačiau atstumas iki jos yra didžiulis – jei kada nors Žemės gyventojai ryžtųsi kelionei į šią planetą, tai kelionė truktų 20 tūkstančių metų. Būtent dėl tokio didelio atstumo detaliau ištirti planetą yra gana sunku, tačiau mokslininkams pavyko nustatyti, kad galima Žemės antrininkė yra uolėta planeta, turinti visai panašų į Žemės paviršių. O jei Gliese 581C planetoje yra skysto vandens, kuris, kaip žinome, yra būtina sąlyga gyvybei atsirasti, tai ši kol kas mažai ištirta planeta iš karto patenka į sąrašą planetų, kur gali egzistuoti gyvybė.
Tiesa, viena aplinkybė nuo pat pradžių astronomams kėlė tam tikrų abejonių – nelabai patogi Gliese 581C padėtis savo Saulės atžvilgiu. Dėl labai trumpo periodo, per kurį ši planeta apskrieja žvaigždę, vienas šios planetos šonas nuolat būna įkaitęs. O tai reiškia, kad ten praktiškai beveik nėra jokių galimybių atsirasti gyvybei.
Tačiau visiškai neseniai, 2010 m. rudenį, netoli Gliese 581C buvo aptikta dar viena planeta, kuri žymiai labiau tinka “Žemės Nr.2″ vaidmeniui!
Tam, kad tarp planetų, skriejančių aplink Gliese 581 žvaigždę, būtų atpažinta ta tikrojo Žemės “kopija”, Kalifornijos astronomams teko sugaišti net 11 metų. Visus tuos metus mokslininkai ypač kruopščiai tyrė raudonosios nykštukės spektrinio spinduliavimo pokyčius, kol įsitikino, kad aplink žvaigždę iš tiesų skrieja dar viena planeta, visais savo parametrais nepaprastai panaši į Žemę. Vienas iš šios planetos atradėjų profesorius Stivenas Vogtas savo žmonos garbei ją pavadino “Zarminos pasauliu”, nors oficialiai šiai planetai buvo suteiktas Gliese 581G pavadinimas.
Ši naujai atrasta planeta nuo savo žvaigždės nutolusi 14 milijonų km, aplink žvaigždę apskrieja per 37 Žemės paras. Ši planeta už Žemę didesnė 2 kartus ir sunkesnė 3-4 kartus, o jos buvimo vieta, kaip ir Gliese 581C atveju, visai pagrįstai leidžia mokslininkams tikėtis, kad joje yra skysto vandens ir gyvybei tinkama atmosfera.
Gliese 581G į savo žvaigždę taip pat yra atsisukusi viena puse, todėl apšviestoje pusėje yra labai karšta, o šešėlinėje pusėje spaudžia didžiulis speigas. Tačiau, kaip paskaičiavo mokslininkai, šių dviejų zonų sandūroje yra rajonai, kur yra pastovi ir beveik tinkanti žemiečiams temperatūra – nuo -31°C iki -12°C. Šioje tarpinėje zonoje tarp dienos ir nakties visada yra prietema, tačiau sąlygos visiškai pakenčiamos, palyginus su pragariškomis sąlygomis kitose klimatinėse planetos zonose. Be to, atsižvelgiant į “Zarminos pasaulio” dydį ir masę, astrofizikai gana tvirtai teigia, kad šioje planetoje judėti galima taip pat patogiai, kaip ir Žemėje, nes traukos jėga tolimojoje planetoje mažai kuo skiriasi nuo mums įprastos.
Atrodo, kai žemiečiams tinkama gyventi planeta pagaliau atrasta, liko tik sugalvoti, kaip ją pasiekti. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: kiekvienas naujas atradimas turi tiek savo šalininkų, tiek priešininkų. Praėjus vos 2 savaitėms po to, kai amerikiečių astronomai pranešė apie naujai atrastą planetą Gliese 581G ir jos panašumą į Žemę, šveicarų mokslininkas Frančesko Pepe pareiškė, kad jo mokslinės grupės darbuotojai negali patvirtinti amerikiečių kolegų teiginius. Jiems nepavyko aptikti jokios Gliese 581G, nors buvo panaudotas ypač galingas spektrometras HARPS, sumontuotas tiesiai ant teleskopo, esančio Čilės observatorijoje. Iki šiol amerikiečiai nepateikė jokių komentarų šiuo klausimu…
Tiesa, tarp mokslininkų yra ir tokių, kurie tvirtai tiki «Zemės Nr.2» egzistavimu ir atkakliai stengiasi sugauti radijo signalus, atseit sklindančius iš Gliese 581G. Australų astronomas Ragbiras Batalas tvirtino, kad jam pavyko užfiksuoti pakankamai stiprų radijo signalą, tikrai sklindantį iš nežemiškosios civilizacijos. Signalo šaltinis randasi būtent toje Galaktikos vietoje, kur buvo aptikta Žemės antrininkė. Tačiau nei pats mokslininkas, nei kiti radijo signalų “gaudytojai” taip ir nesugebėjo pateikti objektyvių savo teiginių patvirtinimų, klausimas apie Gliese 581G planetos egzistavimą lieka atviras.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Paslaptingi pagrobimai

Kiekvieną dieną kažkur pasaulyje ateiviai kažką aplanko, o kai ką ir paima į savo erdvėlaivius.
Pagrobimų istorijų, kai ateviai žmones pasiema į savo skraidančias lėkštes yra begalę. Daug jų yra išgalvotos, bet yra neginčijamų ir tikrų. Žmogus pats gali po to nieko nežinoti, todėl kad po pagrobimo jis tiesiog neatsimintų kas įvyko, ir net nenutuoktų kad jį buvę pagrobę.
Čia pateikta medžiagos iš pagrobimų istorijų:

1. Pagrobimai iš automobilio keliaujant
Pagrobimai iš automobilio dažniausiai būna tokie, kad iš pradžių keliaujantys žmonės išgirsta keistą švilpimą aplinkui. Iš kart po to sugenda dauguma automobilio prietaisų, užgęsta variklis. Automobilį apšviečia ryški šviesa iš erdvėlaivio. Tuo metu žmogus būna užvaldomas kažkokios stiprios jėgos, kuri paralyžuoja ir žmogus nieko negali padaryti. Nuo šio momento žmogus nieko neatsimena, o atsibunda jau erdvėlaivyje ant kieto stalo, apsuptas didžiagalvių būtybių.

2. Pagrobimai naktį
Pagrobimai naktį būna daug baisesni. Naktimis ateiviai žmones grobia, kai visi kietai miega ir niekas jų niekas nemato. Pirmiausia pasigirsta vėl tas keistas švilpimas ir po kelių akimirkų patalpą apšviečia labai ryški šviesa. Toje šviesoje pasimato kelios atevių figūros (dažniausiai jų būna trys). Žmogus jau būna atsibudęs ir pamato, kai prie jo prieina kelios didžiagalvės būtybės. Jos žmogų tiesiog užhipnotizuoja. Jį užvaldo paslaptinga jega. Tada prasideda skrydis… žmogų ateviai nuskraidina į erdvėlaivį spindulio pagalba, kuris sklinda iš kosminio laivo. Žmogus link laivo skrenda kiaurai sienų ir kitų daiktų.
3. Pradingęs laikas
Būna atvejų, kai žmogų pagrobia ir žmogus jaučia, kad jį buvo pagrobę vos kelioms akimirkoms. Kai ateviai baigia savo procedūras ir žmogus vėl ant toje pačioje vietoje iš kurios buvo paimtas, pamato, kad praėjo jau labai daug laiko (dažniausiai tai būna nuo keliasdešimt minučių iki poros valandų ar dienų).
4. Hipnozė
Po pagrobimų žmogų naktimis kamuoja įvairūs sapnai susiję su pagrobimais, o visa tiesa išaiškėja per hipnozę. Hipnozės seanso metu žmogus išgyvena tuos pačius įvykius, kurie buvo kai jį buvo pagrobę. Išaiškėja daug detalių ir žmogus jau žinos kas su juo yra nutikę.
Pasirodo, kad jeigu žmogų vieną kartą buvo pagrobę, tai jau visą gyvenimą kas kažkiek laiko jį vėl grobs ir atlikinės įvairius tyrimus. Hipnozės seanso metu žmonės pasakoję, kad ateiviai tuos pačius žmonės susiranda pagal smegenų spinduliavimą, neva tai yra tas pats kaip pirštų antspaudai. Ateiviai gyvena apie 300 metų ir jie skraido didesniu nei šviesos greičiu. Kai pagrobtas žmogus yra laive, jis yra ne kur kitur o kosmoso platybėse, nes erdvėlaivis pasiekia tokį greitį, kad per akimirka gali atsidurti bet kur. Todėl per hipnozę kartais pagrobtieji žmonės sako, kad matė pro erdvėlaivio langus kosmose platybes


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Ateiviai bendravo su NASA, teigia JAV astronautas

Protingos būtybės iš kosmoso kelis kartus mėgino užmegzti ryšius su žmonėmis, tačiau JAV vyriausybės daugiau nei 60 metų slepia informaciją apie tokius kontaktus, pareiškė buvęs JAV astronautas dr. Edgaras Mitchellas.
Aeronautikos ir astronautikos mokslų daktaro laipsnį turintis 77 metų E. Mitchellas 1971 m. dalyvavo „Apollo 14“ misijoje Mėnulyje. Jis pilotavo į Mėnulį nusileidusį kosminio laivo modulį ir kartu su misijos vadu Alanu Shepardu pasiekė ilgiausią buvimo Mėnulyje rekordą – 9 val. ir 17 min., rašo britų dienraštis „Daily Mail“.
Duodamas interviu D. Britanijos radijo stočiai „Kerrang!“ E. Mitchellas sakė, kad dirbdamas NASA žinojo apie daugelį neatpažintų skraidančių objektų (NSO) vizitų į Žemę, tačiau visais atvejais informacija apie juos būdavo įslaptinama.
Jis taip pat tvirtina, kad kai kurie NASA atstovai turėjo tiesioginių kontaktų su ateiviais, kuriuos apibūdino kaip „mūsų akimis keistai atrodančius mažus žmones“. E. Mitchello teigimu tikrieji, o ne išgalvoti ateiviai ko gero yra labiau panašūs į nuvalkiotą mažaūgių būtybių didelėmis galvomis ir akimis įvaizdį.
Radijo laidoje jis taip pat pabrėžė, kad žemiečių technologijos „toli gražu“ neprilygsta ateivių, ir jei šie būtų nusiteikę priešiškai, „nebūtume sulaukę šios dienos“.
„Man (dirbant NASA – red.) buvo suteikta privilegija sužinoti faktą, kad jie lankėsi mūsų planetoje ir kad NSO fenomenas nėra išgalvotas. Visos mūsų vyriausybės 60 ar daugiau metų kruopščiai tai slėpė, bet informacija pamažu prasiskverbdavo, ir kai kuriems iš mūsų buvo suteikta privilegija su tam tikra jos dalimi susipažinti“, - kalbėjo E. Mitchellas. Jis taip pat sakė turėjęs ryšių JAV žvalgybos ir kariuomenės sluoksniuose, ir jų atstovai jam patvirtino faktą, kad Žemę lankė ateiviai.
Buvęs astronautas pareiškė, kad garsusis Roswello incidentas buvęs tikras, ir kad panašių įvykių tyrimai tęsiami toliau.
Jau ne pirmą kartą viešai apie Žemę lankančius ateivius prabilęs E. Mitchellas teigė, kad mūsų dienomis pastebimas besikeičiantis vyriausybės požiūris į šią problemą: ilgai saugotos paslaptys pamažu atskleidžiamos. „Manau, kad iš tikrųjų ruošiamasi viską atskleisti, kai kurios rimtos organizacijos juda šia kryptimi“, - sakė jis.
Nors „Kerrang!“ laidos vedėjas Nickas Margerrisonas dienraščiui sakė iš pradžių E. Mitchello kalbas apie ateivius palaikęs savotišku astronautų humoru, tačiau jo pašnekovas buvęs labai rimtas ir atrodė visiškai neabejojantis, kad ateiviai egzistuoja.
Oficialūs NASA atstovai netrukus paskelbė buvusio astronauto teiginius neigiantį pareiškimą.
„NASA nestebi neatpažintų skraidančių objektų. NASA nedalyvauja jokioje įslaptintoje veikloje, susijusioje su ateivių gyvenimu nei šioje planetoje, nei bet kurioje kitoje Visatos vietoje. Daktaras Mitchellas yra didis amerikietis, tačiau mes laikomės kitokio požiūrio, nei jis“, –  pareiškė NASA atstovas spaudai.

KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!

Žmogaus siela- kas tai?

Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kas vyksta su siela, kai miršta fizinis kūnas? Kur siela randasi, kai kūnas gyvena
ir kaip ji sąveikauja su kūnu? Šie ir kiti klausimai jau senai kelia ginčus ne tik tarp teologu ir tikinčiųjų* tačiau ir moksliniuose sluoksniuose.
Nuo to laiko, kai mokslininkai pripažino, kad smegenys – pagrindinis žmogaus organas, valdantis visus procesus organizme, ir sugebantis priimti ir apdoroti visą iš išorės ateinančią informaciją, jos įgavo sielos saugyklos reputaciją. Iš tiesų, kur dar galėtų būti siela, jei ne organe, kuris generuoja mūsų mintis? Tačiau keletas atsitikimų objektyviai įrodo, kad smegenys ir sąmonė, t.y. siela, tarpusavyje nėra taip tampriai susieti, kaip įprasta galvoti.
1935-ais metais Šv.Vlncento ligoninėje Niujorke gimė nepaprastas kūdikis, kuris visiškai neturėjo smegenų galvoje. Tiesa, ši aplinkybė paaiškėjo tik po to, kaip po vaiko mirties buvo atliktas skrodimas. Visas 27 savo trumpo gyvenimo dienas jis elgėsi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti naujagimiai: verkė, valgė, miegojo, ir visa tai darė priešingai medicinos sampratai apie tai, kad gyventi su tokiu rimtu defektu, kaip smegenų nebuvimas, paprasčiausiai neįmanoma.
Kitą įdomų atvejį aprašė vokiečių tyrinėtojas Huflandas. Kurį laiką jis stebėjo ligonį, surakintą paralyžiaus. Po paciento mirties Huflandas atliko skrodimą ir aptiko, kad vietoje galvos smegenų kaukolėje buvo apie 300 ml į vandenį panašaus skysčio. Kad ir kaip greitai vyktų irimo procesas, tačiau tokia metamorfozė negalėjo būti pomirtinių pakitimų rezultatas. Tai reiškia, kad ligonio organizmas kažkaip apsiėjo be vadovaujančio galvos smegenų vaidmens. Pagal giminaičių ir paties gydytojo liudijimus, paralyžuotasis žmogus iki pačios mirties buvo aiškios sąmonės.
Pagal senovės egiptiečių supratimą, jausmų buveinė yra ne smegenys, o būtent širdis. Senovėje įvairiose tautose buvo skirtingai galvojama, kur žmogaus kūne gali gyventi siela – vieni galvojo, kad siela randasi diafragmoje, kiti – pilve, kepenyse ar net ausyse (taip galvojo senovės babiloniečiai). Žydai galvojo, kad žmogaus siela tolygiai pasiskirsčiusi visame kūne – ją išnešioja kraujas, o eskimai sielos buveine laikė pirmąjį kaklo slankstelį.
Šiuo klausimu susidomėjo vokiečių psichologai iš Liubeko. Jie atliko savo pačių sugalvotą eksperimentą. Medikai laisva forma kalbėjo su 7-17 m. amžiaus vaikais ir klausė, kur, jų nuomone, randasi siela. Respondentų nuomonės išsiskyrė: vyresnieji paaugliai rodė į sritis nuo kaktos iki kelių, vidurinio amžiaus grupė – galvą, o štai patys jauniausieji ranką priglausdavo prie vietos, esančios truputį kairiau širdies. Beje, ši versija pasirodė labiausiai paplitusia.
Yra ir kitokio pagrindo manyti, kad būtent širdyje yra ta paslaptingoji substancija, vadinama siela. Gydytojas psichologas Polas Pirselas iš Detroito apklausė 140 pacientų, kuriems buvo persodinta širdis, ir savo sensacingas išvadas paskelbė knygoje “Širdies kodas”. Pagal šiuos tyrimus, informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra kažkokiu būdu užkoduojama širdies ląstelėse, ir širdies persodinimo metu pacientas gauna ne tik naują gyvenimą, bet ir naują sielą.
Pvz., 41 metų amžiaus vyrui buvo persodinta 19-metės merginos, žuvusios geležinkelio katastrofoje, širdis. Po šios operacijos vyriškis iš apmąstančio kiekvieną žingsnį, lėtapėdžio žmogaus tapo asmenybe, tiesiog trykštančia energija. Žinoma, tai galima paaiškinti noru visiškai išnaudoti antrąjį šansą gyvenime, tačiau ši versija negali būti taikoma kitam atvejui iš transplantologijos srities. Šokių mokytojai iš Niujorko Silvijai Kleir širdis buvo persodinta, kai ji buvo 50-ies metų amžiaus. Pirmasis jos noras po to, kai atsigavo po operacijos, buvo šaltas alus ir kepti vištų sparneliai. Naktimis jai ėmė sapnuotis nežinomas vyriškis su inicialais T. L. Silviją visa tai labai suintrigavo, ji atliko savarankišką tyrimą ir gavo detalią informaciją apie savo donorą. Pasirodo, tai buvo 18-metis jaunuolis su inicialais T. L., kuris labai mėgo šaltą alų ir keptus vištų sparnelius.


KOMENTUOKITE, DALINKITĖS, TAPKITE SEKĖJAIS!!!